Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-29 · Administracinė byla Nr. I-5626-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-29
Bylos Nr.
I-5626-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00276-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
Antano Danieliaus
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5626-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-00276-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 1.21.; 1.15.2.3.2.; 3.21.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Antano Danieliaus skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas Antanas Danielius kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL ar Ligoninė), 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad nuo 2015-12-13 iki 2016-01-12 buvo gydomas LAVL Terapijos skyriaus 5-oje palatoje. Šioje palatoje gydymo sąlygos buvo blogos, vietos užteko tik vienam žmogui, o buvo laikomi trys. Patalpoje lango nebuvo, vietoj jo stiklo blokelių anga. Dėl to palatos negalima buvo tinkamai vėdinti, joje tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigimu, palatoje nebuvo įrengtas klozetas, todėl jam, kaip neįgaliam asmeniui, buvo sunku naudotis tualetu. Kėdė, kuri buvo naudojama vietoj klozeto, dažnai būdavo užimta. Tai pareiškėjui sukėlė didelių nepatogumų.

Taip pat nurodė, kad LAVL pareigūnai elgėsi iššaukiančiai, provokuojančiai, dėl ko jis jautėsi pažemintas. Pareigūnai naudojosi savo padėtimi, nes žinojo, kad dėl jų elgesio jis nesiskųs, nes bijo galimų pasekmių. Pareiškėjo teigimu, yra buvę atvejų, kuomet ligoniai buvo sumušti ar dar kaip nors pažeminti. Tvirtina, kad po gydymosi LAVL nurodytomis sąlygomis tapo nervingesnis, labiau užsidarė savyje, nepasitiki aplinkiniais, patiria stresą ir negali miegoti.

Pareiškėjas skunde reiškia nepasitenkinimą ir tuo, kad LAVL teritorijoje nebuvo vietos pajudėti, pasivaikščiojimo kiemeliai maži. Be to, pareiškėjo teigimu, pasivaikščioti kiemelyje yra ne teisė, o privilegija, kurią turi priklausantys grupuotėms ir „zonų viršūnėlėms“. Anot pareiškėjo, teko kęsti užgauliojimus ne tik pareigūnų, bet ir pačių nuteistųjų.

Gydymą aukščiau nurodytomis sąlygomis pareiškėjas vertina kaip kankinimą, nežmonišką elgesį, jo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkančias gydymo sąlygas pažeidimą, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta (b. l. 1-2).

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015-12-14 iki 2016-01-12 Vidaus ligų skyriaus 5 (12,14 m², 3 lovos) palatoje. Duomenų, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninė neturi, todėl koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.

Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Taip pat Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.

Atkreipė dėmesį, kad LAVL Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl LAVL manymu, minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).

Informavo, kad LAVL administracija vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Teigia, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Nurodė, kad vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovo teigimu, LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais.

Taip pat nurodė, kad vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas yra įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.

Akcentavo ir tai, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma (6-9b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2015-12-13 iki 2016-01-12, kai jis buvo gydomas LAVL.

Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2015-12-14 iki 2016-01-12 (iš viso 29 paras) Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5 (plotas 12,14 kv. m., 3 lovos) (6, 10, b. l.).

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, higienos sąlygų (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas) palatoje neužtikrinimo, pasivaikščiojimo teisės suvaržymo ir netinkamo pareigūnų elgesio. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių gydymo sąlygų teigė patyręs kančias, neigiamus emocinius išgyvenimus, pažeminimą, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir higienos normų reikalavimai, dėl kurių jis teigia patyręsdvasinių ir fizinių kančių, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Dėl minimalaus ploto normos

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Nagrinėjamu atveju LAVL Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatos Nr. 5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotas buvo 12,14 kv. m. (18,21b. l.), todėl nepažeidžiant minėtų Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto 5,1 kv. m. vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, joje galėjo būti laikomi 2 asmenys. Atsakovas nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėlteismas visas abejones dėl ginčui aktualaus laikotarpio vertina pareiškėjo naudai ir apskaičiuodamas plotą vadovaujasi pareiškėjo skundo teiginiais dėl palatoje buvusių asmenų skaičiaus, kuris iš esmės sutampa su atsakovo atstovo nurodytu palatoje Nr. 5 esančių lovų skaičiumi. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad palatoje Nr. 5 buvo 3 lovos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą jo gydymo laikotarpį, t. y. 29 paras, teko apie 4,05 kv. m., kas neatitinka Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto ploto reikalavimo. Pažymėtina, kad LAVL neneigė, jog pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos. Be to, kaip matyti iš LAVL pateiktų palatos Nr. 5 fotonuotraukų (16, 19 b. l.), palatos plotas yra užstatytas lovomis ir spintelėmis. Atstumai tarp lovų nėra dideli, todėl asmenys negali šiuo tarpu naudotis judėjimui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad tinkamas plotas LAVL kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir jo teisės buvo pažeistos laikotarpiu nuo 2015-12-14 iki 2016-01-12.

Atsakovo atstovo argumentas, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad LAVL administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m. ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo A.Danieliui.

Dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra neįgalus, todėl naudojimasis tualetu, kuriame nėra klozeto, sukėlė jam nepatogumų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad,nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimais. Šių aplinkybių nepaneigė ir pareiškėjas, skunde nurodydamas, kad tualetas buvo be klozeto. Pagal minėtos higienos normos reikalavimus sanitariniame mazge gali būti įrengtas unitazas. Iš pareiškėjo paaiškinimo matyti, kad šiuo atveju unitazas buvo įleistas į grindis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė įrodymais, koks jo neįgalumo pobūdis ir kad būtent ši aplinkybė sukėlė jam nepatogumų naudojantis tualetu be klozeto. Tokių duomenų teismas nenustatė ir susipažinęs su LAVL pateikta Gydymo stacionare istorija (b. l. 10). Net ir pripažinus, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo sveikatos būklės atitinka tikrovę, negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pareiškėjas nurodė, kad tualetu be klozeto galėjo naudotis tam pritaikytos kėdės pagalba. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepatogumų naudojantis tualetu laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Dėl kameros vėdinimo

Pareiškėjas skunde teigė, kad vietoje lango palatoje buvo stiklo blokelių anga, todėl nebuvo galimybės vėdinti patalpos per langą.

Remiantis Higienos normos HN 76:2010 22-23 punktais LAVL gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Tos pačios normos 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad kiekvienoje palatoje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Be to, iš atsakovo atstovo pateiktos palatos Nr. 5 fotonuotraukos matyti, kad palatoje Nr. 5 vietoje lango yra stiklo blokelių sienelė (12, 19 b. l.), kurioje yra įmontuotas langelis. Teismo vertinimu, nurodytų priemonių pakanka, kad palatoje būtų užtikrintas tinkamas vėdinimas. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir byloje esantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-07 patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad palatoje Nr. 5 buvo atliktas remontas, kurio metu buvo pašalinti visi Higienos normos HN 76-2010 nustatyti pažeidimai (13 b. l.).

Pažymėtina ir tai, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo LAVL laikotarpiu būtų reiškęs nusiskundimus dėl palatos vėdinimo Visuomenės sveikatos centrui ar LAVL administracijai. Taip pat nėra duomenų, jog aptariamu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Todėl teismas sprendžia, jog neteisėtų LAVL veiksmų šiuo aspektu nėra.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore

Pareiškėjas reiškia nepasitenkinimą ir dėl mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto bei teisės pasivaikščioti ribojimo.

Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad į LAVL asmenys atvyksta gydytis, todėl pagrįstai pirmenybė teikiama jų gydymui, o į pasivaikščiojimus jie vedami po medicininių procedūrų. Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktą informaciją ir įrodymus (fotonuotraukas), darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti (17, 20 b. l.). Duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelių netinkamumą nėra pateikta. Taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore būtų kokiu nors būdu ribojama. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ši teisė buvo ribojama ir kad dėl to jis būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų būtų kilę konfliktai pasivaikščiojimų metu, ar kad LAVL pareigūnai su juo būtų kitaip elgęsi, nei su kitais nuteistaisiais. Be to, pažymėtina, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistojo teisė, o ne pareiga. Taigi, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl pasivaikščiojimo teisės ir sąlygų nepakanka konstatuoti pareiškėjo teisų pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo LAVL pareigūnų elgesio.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamo pareigūnų elgesio yra abstraktais pobūdžio, nenurodant konkrečių faktų, pareigūnų pavardžių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad LAVL pareigūnai prieš jį naudojo fizinį smurtą, jį žemino, nepatvirtintos. Byloje duomenų, patvirtinančių netinkamo LAVL pareigūnų elgesio su pareiškėju faktą (us), nėra, o vien abstrakčių pareiškėjo teiginių šiuo aspektu nepakanka patvirtinti jo teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės pagrindų šiuo aspektu.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad byloje jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų (per mažo kameros ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Dėl žalos dydžio

Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę (pareiškėjas 29 paras buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis), tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai) ir, kad LAVL administracija sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo Antano Danieliaus skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Antanui Danieliui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250 (du šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė