- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-20
- Bylos Nr.
- 1A-33-337-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-04039-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- A. R.
- Advokatai
- Aurimas Gasiūnas
Teisėjas Gytis Stasevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-337/2014
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2014 m. gegužės 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl 2013 m. spalio 14 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d. vieno tūkstančio keturiasdešimties litų (8 MGL) bauda;
pagal BK 220 str. 1 d. (dėl neteisingų duomenų į 2009 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją įrašymą) vieno tūkstančio keturiasdešimties litų (8 MGL) bauda;
pagal BK 220 str. 1 d. (dėl neteisingų duomenų į 2010 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją įrašymą) vieno tūkstančio keturiasdešimties litų (8 MGL) bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelsnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - vieno tūkstančio trijų šimtų litų (10 MGL) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. nuteistas už tai, kad vykdydamas individualią veiklą pagal 2009-09-24 Utenos apskrities VMI Utenos skyriaus išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal LR Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą, Utenos m., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, laikotarpyje nuo 2009 m. spalio 1 dienos iki 2010 m. gruodžio 31 dienos apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:
Pažeidė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:
-12 str. 1 d. reikalavimus, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“,
-6 str. 2 d. reikalavimus, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”,
-16 str. 1 d. reikalavimus, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“,
12 str. 4 d. reikalavimus, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“,
2003-02-17 Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų „Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių“
-9 punkto reikalavimus, kad „gyventojas, besiverčiantis individualia veikla (išskyrus notarus, antstolius ir advokatus), privalo išrašyti ir išduoti prekių arba paslaugų pirkėjams vieną iš šių taisyklių 8.1 – 8.4. punktuose nurodytų apskaitos dokumentų“,
-33 punkto reikalavimus, kad „gyventojas daro atskirą įrašą Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, kai faktiškai gauna pajamų iš individualios veiklos arba kai turi išlaidų, susijusių su faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis, neatsižvelgdamas į tai ar jos apmokėtos“,
-41 punkto reikalavimus, kad „individualios veiklos pajamų gavimo (uždirbimo) arba su tokiomis pajamomis susijusių išlaidų dokumentų duomenys į Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą įrašomi ne vėliau kaip iki paskutinės kito mėnesio dienos“,
- Kadangi, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn., apskaitos dokumentais (prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitais, sąskaitomis faktūromis, kasos aparato kvitais) ir kitais dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė, tai yra į Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą ar į kitą Gyventojo pasirinktą apskaitos registrą, ūkinių operacijų dieną arba iškart po to, kai buvo galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki paskutinės kito mėnesio dienos, neužregistravo 185074,06 Lt individualios veiklos pajamų (iš jų 2009 metais 36592,32 Lt, 2010 metais 148481,73 Lt), o būtent:
LaikotarpisLikutis laikotarpio pradžiaiTyrimo metu nustatyta turėta prekių suma pardavimo kainomisPerkainuotaNurašytaLikutis laikotarpio pabaigaiTurėjo būti parduota (pardavimo kainomis) (2+3+4-5-6)Realiai gautos pajamos (EKA ir Kvitai)Skirtumas(7-8)1234567892009-1008999,84-1,180284,208714,467700,151014,312009-11284,2018809,00-8,470531,7018553,039882,308670,732009-12531,7037124,020,000582,8537072,8710165,5926907,28Iš viso 2009:64932,86-9,65064340,3627748,0436592,322010-01582,8516307,17-0,661171,59324,8615392,919836,865556,052010-02324,8618891,66-0,501307,17393,0317515,829920,247595,582010-03393,0320424,980,511306,33632,6918879,5012072,296807,212010-04632,6924567,017,081264,41863,7123078,6611747,5911331,072010-05863,7120235,75-6,84936,66799,2819356,6811581,697774,992010-06799,2822137,21-4,20826,08792,1721314,0410637,2010676,842010-07792,1720330,180,00909,41763,4519449,497928,7211520,772010-08763,4525712,7026,221115,821041,5824344,979462,7914882,182010-091041,5827187,8042,991043,37942,8026286,2010758,8315527,372010-10942,8027810,2013,481067,60857,5526841,3312327,0414514,292010-11857,5531131,980,001184,18930,1929875,1611124,6918750,472010-12930,1942341,652,141133,38657,6441482,9617938,0423544,92Iš viso 2010:297078,2980,2213266,00283817,72135335,98148481,74Iš viso:362011,1570,5713266,00348158,08163084,02185074,06
dėl to už 2009 metus 4381 Lt sumažino mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, 1845 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokas, 3070 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokas, 2010-03-01 neįregistravo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju, bei už 2010 metus neapskaičiavo ir nesumokėjo 26605 Lt PVM, 4896 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 17173 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 5423 Lt sveikatos draudimo įmokų,
dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti A. R. vykdytos individualios veiklos, bei jos rezultatų už 2009 metus ir 2010 metus.
Taip pat jis, vykdydamas individualią veiklą pagal 2009-09-24 Utenos apskrities VMI Utenos skyriaus išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, 2010m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, siekdamas išvengti gyventojo pajamų mokesčių ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, pažeisdamas 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 27 str. 1d. reikalavimus, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, į 2009 m. Metinę pajamų deklaraciją (GPM308) įrašė žinomai neteisingus duomenis: deklaracijos priedo GPM308V langelyje V6 deklaravo 27748,34 Lt pajamų iš individualios veiklos, turėjo deklaruoti 64340,36 Lt; deklaracijos priedo GPM308V langelyje V7 deklaravo 26245,43 Lt leidžiamų atskaitymų sumą, turėjo deklaruoti 28733 Lt; deklaracijos priedo GPM308V langelyje V10 deklaravo 1502,91 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą, turėjo deklaruoti 35607,36 Lt; deklaracijos GPM308 langelyje 33 deklaravo 225 Lt mokėtiną pajamų mokesčio sumą, turėjo deklaruoti 4606 Lt; deklaracijos GPM308 langelyje 45 deklaravo 135 Lt mokėtiną PSDĮ sumą, turėjo deklaruoti 3205 Lt. Ir šią suklastotą deklaraciją 2010-05-13 pateikė Utenos AVM, esančiai adresu: S. Dariaus ir S. Girėno 14, Utena.
Taip pat jis, vykdydamas individualią veiklą pagal 2009-09-24 Utenos apskrities VMI Utenos skyriaus išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, 2011m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, siekdamas išvengti gyventojo pajamų mokesčių, pažeisdamas 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 27 str. 1d. reikalavimus, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, į 2010 m. Metinę pajamų deklaraciją (GPM308) įrašė žinomai neteisingus duomenis: deklaracijos priedo GPM308V langelyje V6 deklaravo 135335,98 Lt pajamų iš individualios veiklos, turėjo deklaruoti 241353 Lt; deklaracijos priedo GPM308V langelyje V7 deklaravo 139846,62 Lt leidžiamų atskaitymų sumą, turėjo deklaruoti 143435 Lt; deklaracijos priedo GPM308V langelyje V8 deklaravo (-4510,64) Lt mokestinio laikotarpio nuostolių sumą, turėjo deklaruoti 97918 Lt pajamų sumą; deklaracijos GPM308 langelyje 33 deklaravo 0 Lt mokėtiną (-) / grąžintiną (+) pajamų mokesčio sumą, turėjo deklaruoti 4896 Lt mokėtiną pajamų mokesčio sumą. Ir šią suklastotą deklaraciją 2011-05-02 pateikė Utenos AVM, esančiai adresu: S. Dariaus ir S. Girėno 14, Utena.
A. R. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2013-10-14 nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas nevisapusiškai ištyrus byloje surinktus įrodymus bei netinkamai juos įvertinus. Be to, nurodo, kad teismas išėjo už baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų, nuosprendį grindė prielaidomis, priimto apkaltinamojo nuosprendžio nemotyvavo, tuo pažeidė procesines teisės normas bei jo teises.
Šalies argumentai
Apeliantas dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 222 str. 1 d. nurodo, kad teismo išvados, jog jis atliko veiksmus, nurodytus kaltinamajame akte, juos atliko tyčia bei kad jais sukėlė įstatyme numatytas pasekmes, nepagrįstos, nes to nepatvirtina bylos įrodymai. Teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tokios apimties, kokia nurodoma kaltinamajam akte, komercinės-ūkinės veiklos jis nevykdė ir negalėjo vykdyti, o už UAB (duomenys neskelbtini) išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytus klaidingus prekių kiekius yra atsakinga UAB (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad prekių pardavimo ir ūkinių operacijų neįtraukimo į apskaitą nebuvo, todėl nėra priešingos teisei veikos - jis neatliko veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, be to, teigia, nėra būtinosios sąlygos negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros bei nėra jo kaltės.
Apeliantas nurodo, kad jis neatliko kaltinamajame akte nurodytų veiksmų. Jam buvo pareikšti kaltinimai dėl įvykusių kulinarijos gaminių pardavimų neįtraukimo į apskaitą ir tokiu būdu sumažinto mokėtino gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad jis neįtraukė ne įvykusių kulinarijos gaminių pardavimų, o „prekių dalies judėjimo“, todėl apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.
Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie vienareikšmiai ir neginčijamai leistų teigti, kad į apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos - prekių pardavimai realiai įvyko. Byloje turėjo būti nustatyta, kad į apskaitą neįtraukti prekių pardavimai faktiškai įvyko bei pardavimus atliko jis, apeliantas, taip pat nustatyta į apskaitą neįtrauktų ir faktiškai įvykusių prekių pardavimų apimtis, pardavimų laikas ir kiekvieno iš jų vertė. Taip pat nėra įrodymų, kad jis būtų davęs nurodymus neapskaityti įvykusius prekių pardavimus už minėtą sumą. Byloje nenustatyta, kiek ir kada konkrečiai įvyko pardavimų, kokia kiekvieno neapskaityto pardavimo bei jų visų vertė.
Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas nei vienas asmuo, kuris būtų pirkęs prekes jo parduotuvėse ir negavęs kasos aparato ar pirkimo-pardavimo kvito, byloje neapskaitytų prekių pardavimų faktai neegzistuoja.
Išvadas, susijusias su prekių pardavimu ir to neįtraukimu į apskaitą, t. y. nusikalstamos veikos padarymo, apelianto teigimu, paneigia, ir sekantys faktai. Jis pats prekybos faktiškai nevykdė, su kasos aparatu parduotuvėje nedirbo, pirminius apskaitos dokumentus tvarkė darbuotojai, kurie ir buvo atsakingi už duomenų teisingumą bei tinkamą pirminį prekių apskaitymą, liudytojos S. V., A. S., Z. J. patvirtino, kad visi pardavimai buvo apskaitomi kasos aparato čekiu arba kvitu ir iš jo, apelianto, jokių nurodymų parduodamų prekių neapskaityti negavo ir to nedarė, pardavimų už papildomą - 185074,06 Lt sumą objektyviai negalėjo būti, ką patvirtina liudytojų parodymai apie vidutinę dienos apyvartą bei rašytiniai bylos įrodymai - laikotarpių iki 2009 m. spalio mėnesio bei po 2010 m. gruodžio mėnesio kasos operacijų žurnalai, PVM sąskaitos-faktūros, krovinio važtaraščiai, prekių likučių sąrašai. Byloje nėra įrodymų, kad jis įsigijo prekių kiekį, sumine prekių kainos išraiška, iš tiekėjo UAB (duomenys neskelbtini), o šios bendrovės išrašytos sąskaitos-faktūros bei jose nurodyti prekių kiekiai yra vienintelė prielaida teigti, kad jis prekes įsigijo. Įrodymų visuma leidžia pagrįstai abejoti UAB (duomenys neskelbtini) išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų teisingumu, nes be jų nėra jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų jose nurodyto kiekio prekių priėmimo-perdavimo faktą, be to, keturiasdešimt penkios sąskaitos - faktūros yra be UAB (duomenys neskelbtini) atstovo parašų, o dvidešimt devynios jų - nepasirašytos nei jo, nei UAB (duomenys neskelbtini), kas patvirtina, kad šiose sąskaitose nurodytos prekės jam perduotos nebuvo. PVM sąskaitos – faktūrose taisytos jų išrašymo datos, o UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų registracijos žurnalas patvirtina, kad apskaitos dokumentai nebuvo išrašomi nuosekliai bei juose nurodytomis datomis, sąskaitos registruotos vienu metu. Liudytojai UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai N. R. ir V. R. nurodė, kad tokio prekių kiekio koks, yra nurodytas kaltinamajame akte, jo, apelianto, parduotuvės neužsakė ir jie tokio prekių kiekio nepristatė, klaidos UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitose-faktūrose galėjo atsirasti jas išrašant. Prekės buvo tiekiamos tik krovinio važtaraščių pagrindu, o sąskaitas UAB (duomenys neskelbtini) išrašinėdavo už laikotarpį, todėl jose nurodytas prekių kiekis neatitiko faktinių atvežtų prekių kiekių pagal krovinių važtaraščius. Kadangi sąskaitos buvo išrašomos ir teikiamos ne prekių pristatymo metu, todėl sutikrinti šių prekių kiekių pardavėjos objektyviai negalėjo.
Be to, apeliantas nurodo, kad pateikta specialistės išvada byloje negali būti įrodymu, pagrindžiančiu prekių pardavimo faktus, kadangi tai nėra neįtrauktus į apskaitą pardavimus patvirtinantis dokumentas. Ši išvada duota ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu, kurie prekių pardavimų faktų nepatvirtina, pagrįsta prielaidomis, todėl teigia, kad specialistė pagrindo konstatuoti, jog į apskaitą neįtraukti pardavimai įvyko, neturėjo, o teismas negalėjo šios išvados laikyti įrodymu. Pirkimo sąskaitos-faktūros galėtų patvirtinti tik tai, jog tokį prekių kiekį jis įsigijo, tačiau ne pardavė. Teismo teiginys, kad skirtumas tarp galimai parduotų prekių ir realiai gautų pajamų yra iš esmės tokio pat dydžio kaip ir gautos pajamos, dar nereiškia, jog prekių apyvarta buvo dvigubai didesnė nei buvo apskaityta ir deklaruota.
Dėl kaltės apeliantas nurodo tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta jokių motyvų, kuo pasireiškė jo tyčia, nėra aišku kuo grįsta išvada, kad jis vykdė pardavimus arba apie juos žinojo, tačiau sąmoningai, suvokdamas tokios savo veiklos priešingumą teisės aktų reikalavimams, pardavimų neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Tvirtina, kad turėjo būti nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad jis suvokė, jog ūkinių operacijų - prekių pardavimo neįtraukimas į apskaitą yra nusikalstamas ir tokią veiklą jis vykdė sąmoningai. Teigia jo kaltė nebuvo įrodyta ir atskleista.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nors teismas konstatavo esant BK 222 str. 1 d. numatytus nusikalstamos veikos padarinius, tačiau šios išvados teismas nepagrindė, konkrečiais duomenimis. Net ir darant prielaidą, kad nuosprendyje nurodytos ir į apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos vyko, jo individuali veikla bei jos rezultatai yra nustatyti atlikto mokestinio patikrinimo metu. Teigia, kad konstatavus, jog 2009-2010 metų laikotarpiu jis pardavė prekių už 185074,06 Lt sumą, jo veikla ir rezultatai buvo nustatyti. Apeliantas tvirtina, kad nesant nustatytų nusikaltimo sudėties požymių – veikos, padarinių ir kaltės, jam baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. 1 d. netaikytina.
Dėl veikos, numatytos BK 220 str. 1 d. apeliantas nurodo, kadangi nėra įrodymų, pagrindžiančių jį padarius BK 222 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nesant neapskaitytų ūkinių operacijų, o mokesčių administratoriui buvo pateiktos tikrovę atitinkančios metinės gyventojo pajamų mokesčio deklaracijos, jis pagal BK 220 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai.
Dėl specialisto išvados byloje apeliantas nurodo, kad ji nepatvirtina jam pareikštų kaltinimų, ji turėjo būti analizuojama ir vertinama visų bylos įrodymų kontekste, išimtinai ja grįsti nuosprendį negalima. Teigia, kad specialistei nebuvo pateikti duomenys, kurie patvirtintų, kad ūkinės operacijos (prekių pardavimai) vyko, dėl šios priežasties specialistas negalėjo daryti išvados, jog jis tokias ūkines operacijas atliko. Teigia, kad specialistės išvada patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, jog jis realiai pardavė prekes. Specialistė duodama paaiškinimus tik nurodė, kad jis turėjo būti pardavęs prekių 185 074,06 litų daugiau nei yra apskaityta buhalterinėje apskaitoje, tačiau tai patvirtinančių duomenų ji neturėjo. Specialisto išvada savo esme yra sąlyginė, tačiau specialistės išvada byloje yra grindžiama prielaida, nurodant, jog jis turėjo būti pardavęs prekes už nurodytą sumą, todėl pažymi, kad specialisto išvada negalėjo būti pripažinta įrodymu byloje. Be to, specialistė neatliko jokio tyrimo, išvadą ji nurašė nuo mokestinio patikrinimo metu surašyto mokesčių administratoriaus sprendimo, tai kad šie dokumentai identiškai, taikyti ir naudoti analogiški skaičiavimo metodai, patvirtino liudytojas A. K.. Tačiau į šį faktą teismas neatsižvelgė, nors minėti dokumentai surašomi skirtinguose procesuose ir jiems taikomi skirtingi reikalavimai - mokesčių administratorius turi teisę taikyti netiesioginį mokesčio bazės nustatymo metodą, mokestinę bazę esant numatytoms įstatyme sąlygoms, gali paskaičiuoti remdamasis prielaida, ir nustato tik mokestinės prievolės dydį, tačiau nenustatinėja mokestinės prievolės atsiradimo pagrindo - gali nenustatinėti ūkinių operacijų faktų. Tuo tarpu baudžiamajame procese įrodinėjimui keliami aukštesni reikalavimai ir baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės konstatuoti faktus remiantis tik prielaidomis, dėl ko apeliantas teigia, kad byloje duota specialistės išvada negali būti vertinama kaip patvirtinanti nusikalstamos veikos padarymo faktą. Be to, kaip sąlyginė išvada, apibrėžianti galimos mokestinės nepriemokos dydžius, ji gali būti, kai įrodoma, kad jis vykdė prekių pardavimus ir jie nebuvo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Apibendrindamas dėl specialisto išvados byloje, nurodo, kad ji nepagrįsta konkrečiais nustatytais faktais.
Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas išdėstytas faktines aplinkybes pakeisdamas iš esmės kitomis, nekonkrečiomis ir platesnėmis aplinkybėmis, išėjo iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų, pažeidė BPK 255 ir 256 str. nuostatas bei jo teises, nes jam pareikšto kaltinimo esminės faktinės aplinkybės buvo - prekių pardavimas ir ūkinių operacijų (pardavimų) neįtraukimas į apskaitą, ir būtent nuo tokio kaltinimo jis ir gynėsi, tačiau teismas padarė išvadą, kad jis gavęs prekes, prekių dalies judėjimo sąmoningai, t. y. tyčia neįtraukė į buhalterinę apskaitą, kas reiškia, kad jį teismas kaltu pripažino ne dėl prekių pardavimo neįtraukimo į apskaitą, o dėl nekonkretizuoto prekių dalies judėjimo neįtraukimo į apskaitą ir taip pakeitė esmines faktines kaltinimo aplinkybes – jo veiksmus, dėl ko, teigia, keičiasi nusikalstamų veikų turinys, jų padarymo būdas, laikas, vieta bei sukeltos pasekmės ir tai reikšmingai suvaržė jo teisę į gynybą.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad teismas nesilaikė BPK 301 ir 305 str. reikalavimų, nes pasisakė ne dėl visų aprašomojoje nuosprendžio dalyje išvardintų įrodymų, teismas nevertino liudytojų S. V. bei A. K. duotų parodymų, kurie paneigia jam pareikštą kaltimą, rėmėsi specialisto išvada, kuri yra sąlyginė ir jokių faktinių aplinkybių neįrodo, teismas nevertino pateiktų duomenų apie parduotuvių apyvartas iki 2009 m. spalio 1 d. ir po 2010 m. gruodžio 31 d., UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų bei jų registracijos žurnalo, teismas neįvertino, to, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių prekių kiekį, nurodytą kaltinamajame akte, nevertino, to, kad prekės yra individualizuojamos tik sumine išraiška (įsigijimo kaina), kad nėra duomenų, kokios prekės ir kada konkrečiai buvo pristatytos. Tvirtina, kad teismas apsiribojo tik išvadų darymu, tačiau jas pagrindžiančių duomenų neaptarė, jų nemotyvavo. Teismas nuosprendį grindė prielaidomis, esančioje specialistės išvadoje, nepagrindė įrodymais išvados, kad jis atliko ūkines operacijas (pardavimus) su prekėmis, o padarė prielaidą dėl parduotų prekių ir jų kiekio.
Apeliantas nurodo, kad teismas liudytojų N. R. ir V. R. parodymus, jog UAB (duomenys neskelbtini) produkcijos nebuvo pateikusi, įvertino kaip deklaratyvius, nurodydamas, kad jų negalima patikrinti baudžiamajame procese numatytais veiksmais, tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo kilę klausimų dėl faktų, jog kaltinamajame akte nurodomo produkcijos kiekio iš UAB (duomenys neskelbtini) jis negavo ir nepardavė, nors jis pateikė teismui šią aplinkybę pagrindžiančius įrodymus. Teigia, kad teismas, manydamas, jog dėl bylos įrodinėjamų aplinkybių yra abejonių, privalėjo imtis priemonių joms pašalinti, tuo atveju jeigu jų pašalinti nepavyktų, abejones vertinti jo naudai. Procesinės teisės normos numato teismui teisę išreikalauti dokumentus, prašyti specialisto išvados dėl jų ar atlikti ekspertizę, tačiau tokie veiksmų UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu nebuvo imtasi. Todėl byloje yra tik nepagrįsta prielaida, kad jis prekes gavo ir pardavė.
Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad jo nurodyti procesinės teisės normų pažeidimai lėmė nepagrįstą ir neteisingą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą ir jo nuteisimą.
Teismo posėdyje apeliantas A. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apygardos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad A. R. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d. ir 220 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės teigia, jog baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, kad jis, A. R., vykdydamas individualią veiklą – mažmeninę prekybą konditerijos gaminiais, iš UAB (duomenys neskelbtini) realiai įgijo byloje nustatytą konditerijos gaminių kiekį bei kad juos visus realiai pardavė, todėl byloje nebuvo pagrindo išvadoms, kad jis padarė nusikalstamą veiką, pasireiškusią parduodamų konditerijos gaminių pardavimo pajamų -185074,06 Lt sumoje neįforminimu apskaitos dokumentais - kasos čekais ar pirkimo – pardavimo kvitais ar kitais dokumentais, bei neapskaitymu buhalterinėje apskaitoje.
Taip pat apeliantas tvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašytos klaidingai – jose nurodytas prekių kiekis neatitiko faktiškai atvežtų prekių kiekių.
Apygardos teismas konstatuoja, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, juos paneigia baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – liudytojų S. V., A. V., J. E., Z. J. parodymai, specialistės V. G. paaiškinimai, specialisto išvada dėl A. R. individualios ūkinės finansinės veiklos, kiti bylos duomenys bei rašytiniai įrodymai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad A. R. laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 dienos iki 2010 m. gruodžio 31 visą kiekį produkcijos, nurodytos UB (duomenys neskelbtini) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, įgijo. Tai patvirtina specialisto išvada, V. G. paaiškinimais ir liudytojos A. V. parodymais nustatytos aplinkybės, kad PVM sąskaitos – faktūros buvo įtrauktos į buhalterinę bendrovės bei A. R. individualios veiklos apskaitą, be tai, kad A. R. su UAB (duomenys neskelbtini) už prekes atsiskaitė.
Priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybė, kad prekių kiekį, kurių suma pardavimo kainomis yra 185074,06 Lt, apeliantas pardavė nustatyta ne tik specialisto išvada byloje, bet bylos įrodymų visuma. Baudžiamojoje byloje buvo įvertinti A. R. vykdant veiklą atlikti prekių nurašymai ir perkainavimo aktai, duomenų apie prekių grąžinimą UAB (duomenys neskelbtini) nebuvimas, todėl nesant duomenų apie prekių panaudojimą, atsižvelgiant į A. R. vykdytos individualios veiklos pobūdį, padaryta pagrįsta išvada, jog A. R. buhalterinėje neapskaitė būtent pardavimų.
Teismas nenustatė pagrindo netikėti UAB (duomenys neskelbtini) išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytais duomenimis apie parduodamas prekes.
Liudytoja S. V., dirbusi pardavėja pas A. R., nurodė, kad prekių daugiau negu užsakyta atvežama į parduotuvę nebuvo, atvežamas prekes ji sutikrindavo pagal krovinio važtaraštį ir prekių kiekis sutapdavo, važtaraščiuose nurodyti kiekiai buvo teisingi (t.5., b. l. 139). Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) išrašytos PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodomi teisingi duomenys patvirtina ir liudytojos J. E., kuri bendrovėje (duomenys neskelbtini) dirbo buhaltere ir išrašydavo PVM sąskaitas - faktūras, parodymai. Liudytoja J. E. nurodė, kad PVM sąskaitas – faktūras ji išrašydavo pagal jai pateiktus važtaraščius po prekių pristatymo. Nurodė, kad ji prekių kiekį nustatydavo ir iš duomenų, gautų iš gamybos, kur ateidavo užsakymai iš parduotuvių. Patvirtino, kad PVM sąskaitos – faktūros atgaline data nebuvo išrašomos, jos nesidubliuodavo, taip pat tai, kad bendrovėje nebuvo tokios situacijos, kad produkcijos būtų buvę pagaminta mažiau nei jos parduota, o jeigu PVM sąskaita – faktūra išrašyta neteisingai, ji tiesiog būdavo perbraukiama ir užrašoma „anuliuota“ ( t. 5, b.l. 141). Byloje apklausta liudytoja Z. J. taip pat patvirtino, kad dirbdama pardavėja, atvežamas prekes jis sutikrindavo pagal krovinio važtaraščius (t. 5., b.l. 142). Iš specialistės, atlikusios A. R. individualios ūkinės finansinės veiklos tyrimą paaiškinimų matyti, kad pagrindo manyti, jog buvo neteisingai surašytos PVM sąskaitos – faktūros, nebuvo, nes debetiniai dokumentai nebuvo išrašyti ( t.5., b. l. 141). Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, teismas laiko, jog byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašomos pagal krovinio važtaraščius, kuriuose nurodyti kiekiai produkcijos realiai buvo pristatyti į prekybos vietas, todėl teismas neturi jokio pagrindo laikyti PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų duomenų neteisingais.
Nors apeliantas skundu akcentuoja ir tai, kad dalis PVM sąskaitų - faktūrų yra be UAB (duomenys neskelbtini) atstovo parašų, o dalis jų nepasirašytos nei jo, nei UAB (duomenys neskelbtini) atstovo, tačiau tai, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina, kad šiose sąskaitose nurodytos prekės nebuvo perduotos.
Byloje, nustatyta, kad konditerijos gaminiai į prekybos vietą buvo pristatomi ne pagal PVM sąskaitą – faktūrą, kuri buvo išrašoma tik vėliau, po prekių pristatymo, o pagal krovinio važtaraščius. Be to, byloje paaiškinimus davusi specialistė V. G. nurodė, kad parašas nėra privalomas PVM sąskaitos – faktūros rekvizitas, PVM sąskaitos – faktūros buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą, jai atliekat tyrimą buvo nustatyta, kad visos – tiek pasirašytos, tiek nepasirašytos PVM sąskaitos – faktūros A. R. buvo apmokėtos ( t.5., b. l. 141). Tai, kad nepasirašytos PVM sąskaitos – faktūros buvo įtrauktos ir į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, patvirtina liudytojos A. V. parodymai ( t.5., b. l. 140).
Esant teisingai nustatytoms aplinkybėms, jog A. R. visas prekes – konditerijos gaminius iš UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai įgijo ir po to pardavė, apelianto pažymima mažesnė jo individualios veiklos apyvarta tiriamuoju ar kitais laikotarpiais, teisinės reikšmės, teismo vertinimu, neturi.
Apelianto akcentuojamos aplinkybės, jog jis pats asmeniškai prekybos nevykdė, t. y. su kasos aparatu parduotuvėje nedirbo, o pirminius apskaitos dokumentus tvarkė darbuotojai, atsakingi už duomenų teisingumą bei tinkamą pirminį prekių apskaitymą, jo kaltės pagal BK 222 str. 1 d. nešalina.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad individualios veiklos buhalterinę apskaitą už 2009 ir 2010 metus tvarkė pats A. R. ( t.1. b. l. 17, t. 3, b. l. 4-108, t.5, b. l. 139), todėl jis pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buvo atsakingas ne tik už apskaitos organizavimą, bet ir tvarkymą, pagrįstai nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą - pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1, 4 d., 16 str. 1 d. bei 2003-02-17 Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų „Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių 9 p., 33 ir 41 p. reikalavimus. Pats tvarkydamas individualios veiklos apskaitą A. R. žinojo, kokį kiekį konditerijos gaminių yra įgijęs iš UAB (duomenys neskelbtini) bei už prekes atsiskaitęs, todėl, atsižvelgiant ir į pakankamai ilgą individualios veiklos vykdymo laikotarpį, jis neabejotinai suprato, kad versdamasis mažmenine konditerijos gaminių prekyba jis ne visų įgytų konditerijos gaminių pardavimą apskaito – įformina visas ūkines operacijas apskaitos dokumentais jų pardavimo vietose bei visas jas įtraukia į apskaitą, registruoja apskaitos registruose, todėl A. R. nusikalstamą veiką padarė tyčia.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo esant nustatytas BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pasekmes.
Iš byloje esančios 2012-07-13 specialisto išvados dėl A. R. individualios ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-5/70 matyti, kad specialistas, atlikęs individualios veiklos tyrimą pagal apskaitos dokumentus, pateikė išvadą, kad iš pateiktų buhalterinių dokumentų, pagal A. R. individualios veiklos apskaitą, iš dalies negalima nustatyti A. R. vykdytos individualios veiklos bei jos rezultatų už 2009 ir 2010 m., nes A. R. apskaitos dokumentais (prekių pirkimo – pardavimo kvitais, sąskaitomis faktūromis, kasos aparato kvitais ar kitais dokumentais) nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė 185074,06 individualios veiklos pajamų.
Specialistė V. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad negalima nustatyti A. R. veiklos rezultatų - nustatyti 185074,06 Lt sumos dokumentais, t. y. kur prekės buvo panaudotos - grąžintos, nurašytos, įtrauktos į nuostolius, t. y. kokią įtaką daro gyventojo veiklos rezultatams. Apelianto, teiginys, kad mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo rezultatai leidžia nustatyti jo vykdytą veiklą bei veiklos rezultatus, yra nepagrįstas. Galimybė nustatyti subjekto veiklą turi būti iš pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų. Be to, iš byloje esančio 2011-08-23 Utenos apskrities VMI patikrinimo akto Nr. 7.28 – 14 matyti, kad A. R. patikrinimo metu padaryta išvada, kad nustatyti mokesčio bazės įstatymų nustatyta tvarka (tiesiogiai) nebuvo galimybės dėl nustatyto komplekso aplinkybių, tame tarpe ir to, kad A. R., vykdydamas individualią veiklą, savo apskaitoje neužfiksavo visų 2009-2010 metais gautų pajamų, dėl ko mokesčių administratorius mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ( t.1. b.l. 6-14).
Apelianto byloje pateikta UAB „F.“ direktorės A. V. išvada dėl atlikto patikrinimo nustatyti, ar A. R. gavo visą UAB (duomenys neskelbtini) išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytą prekių kiekį bei ar už šį kiekį A. R. nepermokėjo ( t. 5. b.l. 104- 108), pagrindo abejoti 2012-07-13 specialisto išvada dėl A. R. individualios ūkinės finansinės veiklos nesudaro ir byloje nustatytos aplinkybės, jog A. R. prekes – konditerijos gaminius, kurių pardavimo ūkinių operacijų jis neįformino ir į apskaitą neįtraukė, realiai iš UAB (duomenys neskelbtini) įgijo, nepaneigia.
A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad atlikdama UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentų patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 spalio mėnesio iki 2011 sausio 31 dienos ji nerado kai kurių mėnesių gamybos važtaraščių, registrų, nematė dokumentų, kuriais remiantis buvo išrašinėjamos PVM sąskaitos – faktūros. Todėl A. V. teigimas, kad pardavėjas UAB (duomenys neskelbtini) negalėjo parduoti tokio prekių kiekio, koks yra atvaizduotas, PVM sąskaitose – faktūrose, yra nepagrįstas, o atliktas tyrimas vertintinas kaip neišsamus. Liudytojos A. V. nurodytų aplinkybių, jog UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai buvo vedami aplaidžiai, pildomi praėjus dideliam laiko tarpui nuo tada, kada juos buvo privaloma surašyti ir įtraukti į registrus, bei kad 36 PVM sąskaitos - faktūros yra negaliojančios, objektyvūs duomenys nepagrindžia.
Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje esanti 2012-07-13 specialisto išvada dėl A. R. individualios ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-5/70 buvo nurašyta nuo Panevėžio apskrities VMI Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tokios išvados negalima daryti įvertinus nurodytus dokumentus. Kartu pažymėtina, kad apelianto mokestinis patikrinimas vyko siekiant nustatyti pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo teisingumą. Tuo tarpu specialisto išvada baudžiamojoje byloje buvo vertinami duomenys siekiant nustatyti, ar A. R., vykdydamas individualią veiklą, buhalterinę apskaitą tvarkė laikydamasis norminių teisės aktų reikalavimų bei ar iš buhalterinės apskaitos dokumentų galima nustatyti jo vykdytą veiklą bei rezultatus, o tuo pačiu ar jis įrašė teisingus duomenis apie savo, kaip vykdančio individualią veiklą, pajamas ir išlaidas. Apeliantas nepagrįstai specialisto išvadą vertina kaip nepagrįstą – duotą prielaidų pagrindu, kadangi baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai prekių – konditerijos gaminių pirkimo faktą pagal bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas – faktūras bei jų pardavimo pajamų neapskaitymą 185074,06 Lt sumoje patvirtino.
Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str. ir 256 str. nuostatas nepagrįstai bei neteisėtai išplėsdamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas bei faktines aplinkybes pakeisdamas iš esmės kitomis.
Apygardos teismas, įvertinęs A. R. kaltinamajame akte nurodytas jam inkriminuotas BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytomis šios veikos padarymo aplinkybes, sprendžia, kad apelianto nurodomos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas jokių naujų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenustatė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išvadą, jog A. R. gavęs prekes, prekių dalies judėjimo tyčia neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir tuo pažeidė nuosprendyje nurodytus teisės aktų reikalavimus, nelaikytina esminiu faktinių aplinkybių pakeitimu BPK 255 str. prasme. A. R. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jis apskaitos dokumentais (prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitais, sąskaitomis faktūromis, kasos aparato kvitais) ir kitais dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų, neužregistravo 185074,06 Lt individualios veiklos pajamų, o tai iš esmės reškia, kad A. R. neįtraukė į buhalterinę apskaitą prekių dalies judėjimo, pasireiškusio jų pardavimu, nuo ko apeliantas ir gynėsi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad apelianto teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.
Apeliantas prašymą jį išteisinti pagal BK 220 str. dėl į 2009 ir 2010 metų metines pajamų deklaracijas įrašymo žinomai neteisingų duomenų bei jų pateikimo Utenos apskrities mokesčių administratoriui grindžia nepagrįstu jo nuteisimu pagal BK 222 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. pripažino kaltu pagal BK 222 str. 1 d. dėl pardavimo ūkinių operacijų neįforminimo bei neįtraukimo į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka laikotarpyje nuo 2009-10-01 iki 2010-12-31, todėl A. R. pagal BK 220 str. 1 d. dėl neteisingų duomenų, už nurodytą laikotarpį, apie pajamas, leidžiamus atskaitymus, apmokestinamąsias pajamas bei mokėtinus mokesčius įrašymą į metines pajamų deklaracijas bei jų pateikimą Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, pripažintas kaltu pagrįstai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2013-10-14 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. R. apeliacinį skundą atmesti.