Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kameroje nebuvo stalo, todėl pareiškėjas turėjo valgyti sėdėdamas ant lovos. Sanitariniame mazge nebuvo lentynėlės ir veidrodžio. Kameroje nebuvo kėdės kiekvienam asmeniui arba suoliuko, nebuvo drabužių kabyklos bei drabužių spintos.

Nurodė, kad po etapo nebuvo vedamas į dušą ir turėjo praustis po šaltu vandeniu. Kameroje vienam asmeniui buvo per mažai gyvenamojo ploto. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Kaišiadorių skyrius, atlikęs patikrinimą pagal pareiškėjo skundą, 104 kameroje nustatė pažeidimus. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų sutriko miegas, tapo irzlus, nervingas, nepatiklus, kenčia dvasinius išgyvenimus, jaučia emocinę depresiją ir psichologines kančias, palūžo psichologiškai, patyrė nepatogumus, pažeminimą, pablogėjo reputacija, prarado socialinius įgūdžius.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. buvo gydomas LAVL Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 104, kurios plotas 13,41 kv. m., įrengtos dvi vietos. Taigi, vienam asmeniui teko 6,70 kv. m. ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę taip pat žalą grindė aplinkybėmis, jog kameroje nebuvo kėdės ar suoliuko, drabužių spintos ar kabyklos, sanitariniame mazge - veidrodėlio ir lentynėlės.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Lietuvos higienos norma HN 47:2011 stalų, kėdžių, suoliukų, veidrodėlių ir lentynėlių įrengimo LAVL gyvenamojoje patalpoje nenumato, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kita vertus, kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo, pareiškėjo gydymosi kameroje Nr. 104 laikotarpiu nebuvo spintos ar pakabos asmeniniams drabužiams susidėti. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas prašymu būtų kreipęsis į LAVL administraciją suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kokią konkrečiai žalą jam sukėlė mažesnis tam tikrų baldų skaičius palatoje.

Teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus etapu į LAVL jam nebuvo leista nusiprausti po dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam iš viso nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad nusiprausti negalėjo iš karto atvykęs į LAVL. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal atsakovo atstovo pateiktą LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 patvirtintą dienotvarkę (b.l. 56) pacientai prausiasi duše pagal patvirtintą grafiką. Esant objektyvioms priežastims (vandens tiekimo sutrikimai, vandentiekio avarijos ir pan.), pacientų prausimosi laikas gali būti perkeliamas ir vykdomas pašalinus priežastis. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė (b.l. 20), kad atsižvelgiant į tai, kad tarp pataisos įstaigų nėra priimto bendro susitarimo (tvarkos), kuriuo būtų galima užtikrinti suimtojo ar nuteistojo asmens galimybės pasinaudoti vieną kartą per savaitę dušu tęstinumą nepažeidžiant 7 dienų termino, į LAVL atvykę pacientai turi teisę pasinaudoti dušu tą pačią dieną. Nesant duomenų, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje nuo lubų bėgo vanduo, drėgmė ir pelėsis buvo pažeidęs sienas ir lubas, nebuvo galimybės jų nuvalyti.

Pagal higienos normos HN 134:2015 12 punktą, gyvenamosios patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktai). Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc. ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16, 39 punktai).

Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu LAVL buvo įvykusi vandentiekio avarija (b. l. 7-8, 60), ko pasėkoje buvo pažeistos (užlietos) kameros Nr. 104 sienos ir lubos. Minėtų aplinkybių atsakovo atstovas neneigia. Tačiau teismas pažymi, kad konkrečių duomenų apie kameros Nr. 104 būklę (santykinę oro drėgmę, sienų ir lubų būklę), pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu, byloje nėra. Teismas pažymi, kad į bylą pateikti duomenys apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimą (b. l. 57-61) šioje kameroje nėra aktualūs, kadangi minėtas patikrinimas buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu - t. y. pareiškėjui jau išvykus iš LAVL, kai patalpa jau buvo išvėdinta ir išdžiovinta. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad ginčo laikotarpiu vandentiekio avarijos pasėkoje LAVL kameroje Nr. 104 nuo sienų ir lubų galėjo atšokti tinkas, patalpoje galimai buvo susikaupusi drėgmė, pelėsis.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo LAVL sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 104 (dėl vandentiekio avarijos ant sienų ir lubų buvo atšokęs tinkas, sienos ir lubos permirkusios, patalpoje susikaupė drėgmė ir atsirado pelėsis), todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jam sutriko miegas, tapo irzlus, nervingas, nepatiklus, kenčia dvasinius išgyvenimus, jaučia emocinę depresiją ir psichologines kančias, palūžo psichologiškai, patyrė nepatogumus, pažeminimą, pablogėjo reputacija, prarado socialinius įgūdžius. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismo vertinimu, dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoto pažeidimo neilgą trukmę, nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Pareiškėjo prašymas apklausti byloje liudytoją Karolį Margevičių netenkintinas, kadangi prašomo apklausti liudytojo parodymai nepaneigs oficialių dokumentų duomenų.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V.L. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V.L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.