Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-05 · Administracinė byla Nr. AS-556-659-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-05
Bylos Nr.
AS-556-659-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Merinda“
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Administracinė byla Nr. AS556 - 659/2010Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Merinda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Merinda“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Merinda“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Merinda“) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. A33-4771/4 (toliau ženklai neįskaitomi) „Dėl licencijos patikslinimo“ ir 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. A33-5057-(4.9) „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010-07-30 sprendimo T3-222 sustabdymo“.

Pareiškėjas taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti skundžiamų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. A33-4771/4 (toliau ženklai neįskaitomi) „Dėl licencijos patikslinimo“ ir 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. A33-5057-(4.9) galiojimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo. Paaiškino, kad sustabdžius ar panaikinus licencijos galiojimą kol neišnagrinėta byla dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. T3-222 panaikinimo, bendrovė patirs labai didelius nuostolius, bendrovės veikla turės būti sustabdyta ar nutraukta, o teismo sprendimo įvykdymas bus negalimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal ABTĮ 92 straipsnio nuostatas, skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Pareiškėjas prašydamas sustabdyti prašomų panaikini aktų galiojimą, sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar negalimumą sieja su bendrovės galimai patiriamais nuostoliais, tuo atveju, jeigu veikla bus sustabdyta ar nutraukta sustabdžius ar panaikinus licencijos galiojimą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. A33-4771/4 (toliau ženklai neįskaitomi) apie licencijos panaikinimą pareiškėjas nėra įspėjamas. Kartu pabrėžė, jog siekis išvengti galimų finansinių nuostolių nėra pagrindas daryti išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra adekvatus ir objektyviai pateisinamas. Pareiškėja remiasi spėjimais, bylos medžiagoje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas, t. y. buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimas, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netikslinga.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos individualų aktą dėl įspėjimo sustabdyti licencijos galiojimą nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sustabdant aukščiau nurodytą atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos individualaus akto, dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo sustabdymo, galiojimą iki bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl šio akto teisėtumo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą yra realus, ši prevencinio pobūdžio sankcija turi teisines pasekmes pareiškėjui. Nesustabdžius apskųsto individualaus akto galiojimo, skundas nebetenka prasmės ir įmonei akivaizdžiai atsiranda nuostoliai, nes sustabdžius licencijos galiojimą licencijuojama veikla negalima. Bendrovė nebegali vykdyti veiklos, privalo atleisti darbuotojus, o šiuo sunkmečiu tai iš tiesų neadekvati priemonė tiek pačių darbuotojų, tiek ir valstybės atžvilgiu.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones - ginčijamo sprendimo galiojimo laikiną sustabdymą, turi preliminariai atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą, ir, atsižvelgęs į šias aplinkybes, spręsti, ar šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui ar kitiems subjektams, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas atmestas. Ginčijamu atveju neigiamos pasekmės neišvengiamai atsiranda pareiškėjui, kadangi po rugsėjo 17 d. (įspėjime nurodyto termino) licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas vienareikšmiai sustabdomas remiantis Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo taisyklėmis, nes tai yra imperatyvi teisės norma ir ji negali būti aiškinama plečiamai.

3. Licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo sustabdymas, o tolimesnėje eigoje tokios licencijos panaikinimas yra prevencinio pobūdžio priemonė. Prevencinio poveikio priemonių negalima nelaikyti sankcija, nes prevencinio poveikio priemonės, kaip ir įprastinės bausmės ar administracinės nuobaudos, daro neigiamą poveikį atitinkamų asmenų teisių įgyvendinimui. Prevencinio poveikio priemonėms yra taikomi tie patys teisingumo, proporcingumo, tikslingumo, teisėtumo (taip pat ir procedūrinio) reikalavimai, kaip ir įprastinėms bausmėms ar administracinėms nuobaudoms. Teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti nuo kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taip pat nuo valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997-10-01; 2000-05-08; 2001-07-12; 2004-08-17; 2004-12-13 nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija -tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000-06-30 nutarimas). Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pateiktas skundas dėl minimų individualių aktų galiojimo panaikinimo netenka prasmės ir tokiu būdu atimama teisė į teisingumą, interesų gynimą teisme.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. T3-222, kurio pagrindu buvo priimti skundžiami raštai, galiojimas nebuvo sustabdytas, todėl nėra priežasties stabdyti ginčijamų raštų galiojimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis yra pagrįsta. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kokiu būdu pasunkės teismo sprendimo vykdymas (jis bus negalimas), jeigu teismas nesustabdys skundžiamų aktų galiojimo. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra motyvuotas - jis grindžiamas tik prielaidomis ir asmeniniais nepatogumais. Pareiškėjo teiginiai, išdėstyti atskirajame skunde, yra klaidingi: net ir sustabdžius licenciją prekiauti alkoholiu, bendrovė galės vykdyti savo tiesioginę veiklą - maisto prekių pardavimą. Pareiškėjui negrėstų licencijos sustabdymas, jeigu ji vykdytų teisės aktuose numatytas pareigas ir pateiktų licenciją patikslinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria buvo atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Tikrinamoje byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti byloje ginčijamų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo „Dėl licencijos patikslinimo“ ir 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010-07-30 sprendimo T3-222 sustabdymo“ galiojimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad sustabdžius ar panaikinus licencijos galiojimą kol neišnagrinėta byla dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. T3-222 panaikinimo, bendrovė patirs labai didelius nuostolius, bendrovės veikla turės būti sustabdyta ar nutraukta, o teismo sprendimo įvykdymas bus negalimas.

Įvertinus pareiškėjo skundžiamų aktų turinį, matyti, kad jais nėra panaikinamas ar sustabdomas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas UAB ,,Merinda“. Tik įspėjama apie tokios licencijos galiojimo sustabdymą ir informuojama, kad UAB ,,Merinda“ iki 2010 m. rugsėjo 17 d. privalo kreiptis į savivaldybės administraciją dėl licencijos patikslinimo. Taigi skundžiami aktai jokių teisinių pasekmių dabartiniame etape sukelti negali, todėl negalima teigti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bendrovė patirs labai didelius nuostolius, bendrovės veikla turės būti sustabdyta ar nutraukta, o teismo sprendimo įvykdymas bus negalimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra pagrįsta, naikinti ją pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Merinda“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAudrius BakaveckasArūnas Sutkevičius