Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, bylos parengimo nagrinėti teisme metu susipažinęs su baudžiamąją bylą, kurioje

D. J. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kaune, lietuvis, LR pilietis, UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorius, išsiskyręs, išsilavinimas aukštesnysis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), teistas 2000-12-06 Jurbarko raj. apylinkės teismo,

kaltinamas nusikalstama veika numatyta LR BK 24 str. 4d. ir 184 str. 2d., 24 str.4d. ir 184 str. 1d.

E. Ž. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kaune, lietuvis, LR pilietis, UAB „(duomenys neskelbtini)" vyr. finansininko padėjėjas, vedęs, išsilavinimas vidurinis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas nusikalstama veika numatyta LR BK 24 str. 6d. ir 184 str. 2d., 24 str.6d. ir 184 str. 1d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. kaltinamas tuo, kad veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005-12-20 E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A." (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006-08-29 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau- Sutartis) Nr. 2006/08-L824 su AB „DnB lizingas" (toliau- Bankas) į.k. 124385737, reg. Žalgirio g. 42, Vilniuje, kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-24 įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 65538,00 litus, ir žinodamas, kad, pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „DnB lizingas" didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą, t. y. padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. 184 str. 2 d.

Be to jis kaltinamas ir tuo, jog veikdamas kaip organizatorius bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005-12-20 E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A." (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006-05-17 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau- Sutartis) Nr. 2006/03-L459 su AB „DnB lizingas" (toliau- Bankas) į.k. 124385737, reg. Žalgirio g. 42, Vilniuje, kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-29 įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą turtą dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „DnB lizingas" 19666,63 Lt turtinę žalą, t. y. padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. 184 str. 1 d.

E. Ž. kaltinamas tuo, kad veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje su D. J., 2005-12-20 organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A." (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006-08-29 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. 2006/08-L824 su AB „DnB lizingas" (toliau- Bankas) į.k. 124385737, reg. Žalgirio g. 42, Vilniuje, kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-24 D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarė AB „DnB lizingas" didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 184 str. 2 d.

Be to jis kaltinamas ir tuo, kad veikdamas kaip padėjėjas bendrininkų grupėje su D. J., 2005-12-20 organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „A." (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006-05-17 ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. 2006/03-L45 9 su AB „DnB lizingas" (toliau- Bankas) į.k. 124385737, reg. Žalgirio g. 42, Vilniuje, kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007-08-21 iki 2009-09-29 D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011-01-03 gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „DnB lizingas" 19666,63 Lt turtinę žalą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. 184 str. 1 d.

Teismas, susipažinęs su kaltinamuoju aktu, daro išvadą, jog kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų, yra padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, kurie suvaržo kaltinamojo bei kitų proceso dalyvių teises ir trukdo nagrinėti bylą teisme, todėl byla perduodama prokurorui (LR BPK 234 str. 2d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinanti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. [...] Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šia konstitucine nuostata yra įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas. Jo laikymasis yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą. Garantuojant asmens teises teisminiame procese, būtina [...] užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės. [...] Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas suponuoja tai, kad negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad jų įgyvendinimas priklausytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų“.

Teismų įstatymo preambulėje nustatyta: teismai, atlikdami savo funkcijas turi užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teisę į teisminę gynybą, teisę, kad kiekvieno asmens bylą viešai ir teisingai išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas bei teisę, kad posėdžio metu būtų užtikrinti proceso principai. Visuotinės teisėjų chartijos (priimtos Tarptautinės teisėjų asociacijos Centrinės Tarybos 1999 m. lapkričio 17 dieną Taipei (Taivanis) vykusiame susitikime) 1 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai: teisėjai visa savo veikla turi užtikrinti kiekvieno asmens teisę į teisingą teismo procesą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

BPK 10 str. numatyta įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą.

BPK 44 str. 5 d. numato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija - tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo 1999 m. vasario 5 d. nutarime konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turi visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Tokia pat sąlyga būtų ir procesinės veiklos subjektų funkcijų atskyrimas. Todėl byla teisingai išnagrinėjama tik nepažeidus konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduojant visų proceso dalyvių teises.

Teismo priedermė - išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa. Siekdamas šio tikslo teismas negali peržengti Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo vykdymo funkcijos ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad pagal baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma apibūdina veiką kaip nusikaltimą. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nustatant atsakomybę už neteisėtos veikos padarymą itin didelės svarbos turi Konstitucijoje įtvirtinti ar iš jos tiesiogiai kylantys lygybės įstatymui, teisingumo ir humanizmo principai. Vertinimas per šių principų prizmę gali padėti tinkamai išreikšti teisės normos turinį, teisingai įvertinti nustatomas teisines pasekmes, išvengti galimų prieštaravimų tiek teisės šakos, tiek teisės sistemos atžvilgiu. Kad veika būtų pripažinta nusikaltimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai.

BPK 218 str. 1 d., 6 d. nurodyta, kad prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui ir kitiems proceso dalyviams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir, atlikus kitus šiame straipsnyje numatytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą. Kaltinamasis aktas (BPK 219 str.) yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, todėl nuo jo tinkamo surašymo labai priklauso tolesnis bylos nagrinėjimas teisme.

Perskaičius kaltinamąjį aktą turi būti aišku, kas, kuo ir kuo remiantis yra kaltinamas. Kaltinamajame akte, be formalių turinio elementų (nurodytų BPK 219 str. 1, 2, 6, 7 p.) svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama, taip pat tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma ar kokios normos už veiką numato baudžiamąją atsakomybę. Surašius kaltinamąjį aktą įtariamasis tampa kaltinamuoju ir tik gavęs kaltinamąjį aktą kaltinamasis galutinai sužino, kuo jis yra kaltinamas, kokie kaltinimai bus nagrinėjami teisme ir kokiais duomenimis kaltinimai yra grindžiami. Tai suteikia galimybes kaltinamajam rengtis gynybai teismo proceso metu. Be to, kaltinamasis aktas nubrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama pagal bylos parengimo nagrinėti teisme teismo priimtą nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 str.). Byla nagrinėjama tik dėl šioje nutartyje nurodytų kaltinamųjų ir veikų, BPK nenumato galimybės teismui šioje nutartyje nurodyti kitus kaltinamuosius ar kitas veikas nei tai yra nurodyta kaltinamajame akte.

Bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje teisėjas priima BPK 233 str. 1 d. numatytą nutartį bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje tik susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių tą bylą nagrinėti teisme. Tuo tarpu viena iš įstatyme numatytų kliūčių, neleidžiančių bylos nagrinėti teisme, yra kaltinamojo akto neatitikimas įstatymo reikalavimų. BPK 234 str. 2 d. yra nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. BPK 234 str. 2 d. numatytu pagrindu teismo iniciatyva dėl kaltinamojo akto trūkumų byla prokurorui perduodama esant dviem sąlygoms: 1) kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. numatytų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) pažeidimas (netinkamas kaltinamojo akto turinys) trukdo nagrinėti bylą teisme. Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai. Pavyzdžiui, dėl jų gali būti neaišku, kokias veikos aplinkybes prokuroras laiko nustatytomis ar kaip prokuroras kvalifikuoja veiką.

Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d. nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo apimtį apriboja kaltinamojo akto turinys. Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d. nurodyta, kad, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Lietuvos Respublikos BPK 219 str., reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Susipažinus su kaltinamuoju aktu, kiekvienam proceso dalyviui turi būti aišku, kas, kuo ir kuo remiantis yra kaltinamas. Kaltinamajame akte, be formaliųjų jo turinio elementų, nurodytų BPK 219 str. 1, 2, 6, 7 p., svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, taip pat tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma ar kokios normos už veiką numato baudžiamąją atsakomybę. Surašius kaltinamąjį aktą, įtariamasis tampa kaltinamuoju ir tik gavęs kaltinamąjį aktą jis galutinai sužino, kuo jis yra kaltinamas, kokie kaltinimai bus nagrinėjami teisme ir kokiais duomenimis kaltinimai yra grindžiami. Tai suteikia galimybes kaltinamajam rengtis gynybai teismo proceso metu. Be to, kaltinamasis aktas nubrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama pagal bylos parengimo nagrinėti teisme teismo priimtą nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 str.). Byla nagrinėjama tik dėl toje nutartyje nurodytų kaltinamųjų ir dėl joje nurodytų veikų. LR BPK nenumato galimybės teismui šioje nutartyje nurodyti kitus kaltinamuosius ar kitas veikas nei tai yra nurodyta kaltinamajame akte.

Bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje teisėjas priima BPK 233 str. 1 d. numatytą nutartį bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje tik susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių tą bylą nagrinėti teisme. Tuo tarpu viena iš įstatyme numatytų kliūčių, neleidžiančių bylos nagrinėti teisme, yra kaltinamojo akto neatitikimas įstatymo reikalavimams. LR BPK 234 str. 2 d. yra nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.

BPK 234 str. 2 d. numatytu pagrindu teismo iniciatyva dėl kaltinamojo akto trūkumų byla prokurorui perduodama esant dviem sąlygoms: 1) kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. numatytų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) kuomet šis pažeidimas (netinkamas kaltinamojo akto turinys) trukdo nagrinėti bylą teisme. Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai. Pavyzdžiui, dėl jų gali būti neaišku, kokias veikos aplinkybes prokuroras laiko nustatytomis, ar kaip prokuroras kvalifikuoja veiką ir pan.

Kaip jau nurodyta, D. J. ir E. Ž. yra kaltinami LR BK 184 str. 1d., 184 str. 2d. numatytomis nusikalstamomis veikomis t.y. jų žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymu bendrininkų grupėje. Kaltinime nurodyta, jog iš esmės būtent svetimo turto iššvaistymu jie kaltinami dėl to, jog žinodami, kad pagal Lizingo sutartį jų paimti automobiliai yra banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su banku, o bankui nutraukus sutartį yra privaloma grąžinti turtą, šio turto negrąžino, taip iššvaistydami jų žinioje buvusį svetimą turtą.

Teismų praktikoje turto iššvaistymu pripažįstami veiksmai, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Patikėtas turtas - tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo.

Jeigu svetimą turtą pasisavina arba iššvaisto asmuo, turintis priėjimą prie turto ryšium su savo darbo pareigų atlikimu, tačiau šis turtas nebuvo jam patikėtas ar nebuvo jo žinioje, jo veika kvalifikuojama kaip vagystė. Kaip vagystė kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai kaltininkas laikinai gauna pasinaudoti turtu (pasimatuoti, pavažiuoti ir pan.) ar atlikti su juo tik technines operacijas (pasaugoti, panešti ir pan.) ir neteisėtai jį pasisavina.

Kaltinimuose D. J. ir E. Ž. nėra aptarta (detalizuota) esminė jų veiką kvalifikuojanti aplinkybė-iššvaistymas t.y. nenurodyta, kuo pasireiškė šis veiksmas, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokiam trečiajam asmeniui kaltininkai jiems patikėtą ar esantį jų žinioje turtą neteisėtai pardavė, dovanojo ar kitaip perleido. Kaltinimas kaltinamajame akte turto negražinimu

– negali būti laikomas ir pripažįstamas turto iššvaistymu, kadangi nėra nurodytas ne tik iššvaistymo būdas, jo padarymo aplinkybės, bet ir nenurodyta, kam buvo perduotas svetimas turtas, kas naujasis iššvaistytų transporto priemonių savininkas ar jų valdytojas, naujas patikėtinis ir pan. Iš kaltinimo teksto galima suprasti tik tai, kad žinodami, jog pagal sutartį su lizingo bendrove-nepažeisti sutarties sąlygų, pažeisdami šią sutartį, kaltinamieji nesumokėjo visų sutartyse numatytų įmokų sumų. Kaltinimuose nurodoma, jog gavę banko pranešimus dėl sutarčių nutraukimo ir pareikalavimo grąžinti automobilį, ir žinodami, kad pagal sutarties sąlygas automobiliai yra banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su juo, o nutraukus sutartį privaloma grąžinti turtą, to turto jie negrąžino, taip iššvaistydami jų žinioje buvusį svetimą turtą. Taigi iš kaltinimų akivaizdu, jog abu kaltinami asmenys kaltinimuose nurodytam turtui nuosavybės ar turtinės teisės jam, niekam neperleido. Tyrimo metu nenustačius ir kaltinime nenurodžius minėtų aplinkybių, teismui perkeliama pareiga jas nustatyti teisminio nagrinėjimo metu, o po to, plečiant kaltinimo ribas, nurodyti tas aplinkybes kaltinime, o tai prieštarauja baudžiamojo proceso reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja, jog nenurodymas kaltinamajame akte aukščiau paminėtų itin svarbių ir veikos kvalifikavimui esminę reikšmę turinčių aplinkybių, laikytinas kaltinamojo akto trūkumu, prieštaraujančiu LR BPK 219 str. reikalavimams, suvaržančiu įstatymų garantuotas kaltinamųjų bei kitų proceso dalyvių teises - LR BPK 22 str. 3d. numatytą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, teikti įrodymus dėl jo, duoti paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo, LR BPK 110 str. numatytas civilinio ieškovo teises. Tai trukdo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, todėl laikytina esminiu baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu (LR BPK 369 str. 3d.).

Kadangi ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas neatitinka LR BPK 219 str. reikalavimų, byloje padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, trukdantys nagrinėti bylą teisme, ji perduodama prokurorui nurodytų esminių BPK pažeidimų pašalinimui ir surašymui kaltinamojo akto, atitinkančio LR BPK 219 str. reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ikiteisminis tyrimas yra neišsamus, nevisapusiškas ir neobjektyvus, nes jo metu nebuvo atlikti visi ikiteisminio tyrimo veiksmais, galintys pateikti reikšmingus duomenis byloje. Teismo įsitikinimu, būtent dėl šios priežasties nebuvo surinkti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti tinkamus sprendimus-surašyti LR BPK 219 str. reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, arba, baudžiamąją bylą nutraukti. Akivaizdu, jog visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai nebuvo tenkintas kaltinamojo prašymas (T.2 b.l. 146-151) atlikti papildomus tyrimo veiksmus, dėl ko nebuvo pašalinti prieštaravimai byloje, nors BPK įpareigoja tyrimą atliekančią instituciją visapusiškai ir objektyviai ištirti veikos padarymo aplinkybes, surinkti tyrimo metu kaltinamą asmenį tiek kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus. Ir dėl šios priežasties buvo esmingai suvaržytos kaltinamojo teisės bei pažeidžiami teisėti interesai, kas trukdo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR BPK 232 str. 3p., 234 str. 2d., 439-440 str. teisėjas

nuta r ė:

Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinami D. J. ir E. Ž. - perduoti prokurorui.

Ši nutartis per 7dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.