Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algimantas Šimkaitis Proceso Nr. 20-2-00083-08 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.3.4.

2009 m. gruodžio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nuteistajam V. Č. , nukentėjusiajai I. Č. , advokatei Eglei Keidošienei, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-12 nuosprendžio, kuriuo:

V. Č. nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per šešerius mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos, rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš V. Č. priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos ir 1297,82 Lt turtinės žalos nukentėjusiajai I. Č. . Iš V. Č. priteista 3500 (trys tūkstančiai penki šimtai) litų atstovavimo išlaidų I. Č. .

Kolegija išnagrinėjo skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad jis 2007-12-24 apie 18.30 val. savo namuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su žmona I. Č. , nesunkiai sutrikdė I. Č. sveikatą.

Apeliacine tvarka V. Č. skundžia Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-12 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl V. Č. veikos yra nepagrįstas, kadangi kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka medicinos eksperto išvadų. Kaltinamajame akte nurodyta, jog I. Č. konflikto metu griuvo vieną kartą, nors pati nukentėjusioji teigia, kad ji griuvo du kartus. I. Č. negalėjo aiškiai atsakyti, kaip ji patyrė sužalojimą. Nuteistojo nuomone, I. Č. ne kartą keitė parodymus, tuo klaidindama prokuratūrą ir teismą. Be to, iš medicinos eksperto išvados apie patirtus I. Č. sužalojimus matyti, kad specialisto J. V. išvada surašyta pagal pačios nukentėjusios parodymus, o vėliau papildyta iš nukentėjusios pateiktos medicinos pažymos. Specialistas teisme išreiškė abejones dėl netikslių medicinos išvadų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nukentėjusios parodymų neatitikimus ir kitas aplinkybes. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme I. Č. parodė, kad V. Č. jai spyrė koja į pilvą ir krūtinę, nuo ko ji nukrito. Tuo tarpu liudytoja V. Č. parodė, kad I. Č. puolė ant V. Č. ir tuomet parkrito. Analogiškai parodė ir kitas liudytojas P. Č. , jog I. Č. kėlė koją prieš V. Č. ir pakrito. Teismas visiškai nesirėmė šiais parodymais, bet rėmėsi liudytojų D. G. ir M. J. parodymais, kurie yra išvestiniai iš nukentėjusios I. Č. pasakojimo nuteistojo tėvams ir šioms liudytojoms. Be to, teismas rėmėsi specialisto išvada Nr. G-5146/07(02), kurioje nurodoma, jog I. Č. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau pačioje specialisto išvadoje taip pat yra nurodoma, jog sužalojimas galėjo susidaryti kaip nuo pašalinės jėgos poveikio, taip ir pačiai nukentėjusiajai griūnant aukštielninkai nuo pakylos be pašalinės jėgos poveikio. Skunde nurodoma, jog teismas nustatė, kad 2007-12-24 vakarą konfliktas kilo dėl nesutarimo todėl, kad sūnus M. Č. norėjo Kūčių vakarą sutikti su tėvu, o tam prieštaravo I. Č. . Teismas turėjo pritaikyti BK 28 str. 2 d., kadangi I. Č. pažeidė M. Č. teises į laisvą bendravimą su tėvu. Skunde nurodoma, jog buvo pareikštas nepagrįstai didelis I. Č. civilinis ieškinys sumoje 100 000 Lt, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino, priteisdamas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, kad jis daugiau kaip du metai gyvena nuomojamame bute su sūnumi M. Č. , turi finansinių įsipareigojimų bankui, kuriame iki šiol gyvena I. Č. . Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto parodymai nesikeitė per visą bylos eigą, jo versija, kad konfliktas kilo dėl sūnaus, o ne dėl chuliganiškų paskatų, ką visą laiką teigė nukentėjusioji, liko teisme nepaneigta. Teismas buvo klaidinamas I. Č. parodymais, teismo išvados neatitinka ištirtiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl bendra įrodymų visuma paneigia nukentėjusios versiją ir parodo, kad jokių veiksmų, kurie būtų sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą apeliantas neatliko, todėl nuosprendis turi būti panaikintas, o civilinis ieškinys atmestas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

V. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Skunde be pagrindo nurodoma, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl V. Č. veikos yra nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai V. Č. pripažino kaltu, padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o teismo padarytas išvadas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

Nors nuteistasis V. Č. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 138 str. 1 d. neprisipažino, jo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Tai yra: nukentėjusios I. Č. , liudytojų D. G. , M. J. , P. Č. , V. Č. parodymai, kuriais remdamasis teismas nustatė, jog V. Č. 2007-12-24 tarpusavio konflikto metu padarė I. Č. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir kuriais netikėti teismas pagrindo neturi. Pirmosios instancijos teismas teisingai kritiškai įvertino V. Č. parodymus, kad jis nusikaltimo nepadarė, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skunde nurodoma, jog nuosprendis yra nepagrįstas dėl to, kad I. Č. nuolat keitė parodymus, jie nebuvo nuoseklūs, ir tuo ji klaidino prokuratūrą ir teismą. Argumentas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais ir tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Įrodymai vertinami ne kiekvienas atskirai, o visete, tarpusavio sąryšyje, sudarant logišką neprieštaringą įrodymų grandinę. Kolegija nenustatė, kad teismas būtų pažeidęs BPK 20 str. reikalavimus, teismo išvados, padarytos apkaltinamajame nuosprendyje, faktines bylos aplinkybes atitinka.

Nuteistasis teigia, jog teismas rėmėsi specialisto išvada Nr. G-5146/07(02), kurioje nurodoma, jog I. Č. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau pačioje specialisto išvadoje taip pat yra nurodoma, jog sužalojimas galėjo susidaryti kaip nuo pašalinės jėgos poveikio, taip ir pačiai nukentėjusiajai griūnant aukštielninkai nuo pakylos be pašalinės jėgos poveikio. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog apylinkės teismas nesivadovavo vien nukentėjusiosios parodymais, tačiau rėmėsi ir kitais teisme ištirtais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti vieną ar kitą turinčią reikšmės aplinkybę. Vienas jų – specialisto išvada Nr. G-5146/07(02), kuria abejoti pagrindo teismas neturi. Ekspertas J. V. teisme patvirtino specialisto išvadą, nurodydamas, jog pats asmuo griūdamas taip susižaloti negali, toks sužalojimas būdingas pašaliniam poveikiui.

Galiojančiame BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju, nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Suprantama, tikrindamas ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau ją reikėtų skirti tik tuo atveju, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialisto išvados kelia abejonių dėl jų nepagrįstumo. Nesant abejonių dėl specialisto išvados Nr.G-5146/07(02), apylinkės teismas padarė teisingą ir kitais ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą dėl V. Č. kaltės įrodymo.

Apelianto nuomone, teismas turėjo pritaikyti BK 28 str. 2 d. Argumentas nepagrįstas. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje V. Č. reikėtų gintis nuo I. Č. , nebuvo, ir jis tai suvokė. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad V. Č. spyrė vieną kartą į krūtinę, du kartus spyrė į pilvą bei paėmus už abiejų kojų ir bloškiant nukentėjusiąją I. Č. į grindis, konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, o ne gynybos tikslais. Taigi, akivaizdu, kad apeliantas nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ne savigynos tikslais, o iš pykčio, ir tai rodo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Nuteistasis nepagrįstai skundžiasi, jog priteisdamas iš jo nukentėjusiajai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas neįvertino svarbių faktinių aplinkybių – neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, kad jis turi finansinių įsipareigojimų, dėl ko civilinis ieškinys tenkintas neteisingai. Kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygas ir jos dydžio skaičiavimo kriterijus nustato Civilinio kodekso normos, kuriomis ir reikia vadovautis sprendžiant nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas gali išnagrinėti kartu su baudžiamąja byla. Civilinio kodekso 6.250 str. nustato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai I. Č. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo V. Č. veiksmais, kuriais buvo artimam žmogui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajai V. Č. spyrė vieną kartą į krūtinę, du kartus spyrė į pilvą bei paėmęs už abiejų kojų, bloškė nukentėjusiąją I. Č. į grindis. Akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl tokių savo vyro V. Č. veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą. Kolegijos nuomone, iš nuteistojo V. Č. priteistas 10 000 Lt neturtinės žalos dydis nėra per didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Mažinti priteistą neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį įstatyminio pagrindo nėra.

Kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 str. 4 p. pagrindu dėl to, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje netinkamai aprašyta V. Č. padaryta nusikalstama veika.

Lietuvos Respublikos BK 305 str. nurodo, kaip turi būti išdėstoma apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis. BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Teismo nurodomos aplinkybės negali savo esme skirtis nuo kaltinime nurodytų aplinkybių. Nusikalstamos veikos būdas, kaltės forma, tikslas, motyvas ir padariniai turi būti aprašomi tiksliai ir aiškiai.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009-10-12 nuosprendžio dėl V. Č. padarytos nusikalstamos veikos aprašomojoje dalyje nepilnai nurodyta nusikalstama veika, už kurią nuteistas V. Č. , nenurodyti padariniai.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų.

Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. Tačiau, nagrinėjimo teisme metu nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, teismas turi ribotas galimybes jas pakeisti. Sistemiškai aiškinant BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų.

Kaltinamajame akte V. Č. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 2 d. 8 p., tai yra tuo, kad 2007 m. gruodžio 24 d. apie 18 val. 30 min. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų įžūliais tyčiniais veiksmais, nepilnamečio sūnaus M. Č. , gim. 1999-09-06, akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą nepilnamečiui sūnui M. Č. , nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, t.y. išplūsdamas ją necenzūriniais žodžiais ir spiriant vieną kartą į krūtinę, du kartus spiriant į pilvą bei paėmus už abiejų kojų ir bloškiant nukentėjusiąją I. Č. į grindis, nukentėjusiajai I. Č. padarė 3-čio juosmens slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimą, išsivystant potrauminei radikuliopatijai su 11-111° skausminiu sindromu, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, nes I. Č. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė pirmosios instancijos teismo prašė kaltinimą V. Č. pakeisti, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal LR BK 138 str. 2 d. 9 p., nes I. Č. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta turtinio pobūdžio ginčo, įvykusio 2007-12-24 apie 18.30 val.. kilusio dėl ištuokos, vaikų gyvenamosios vietos ir turto padalijimo, metu, siekiant turėti turtinę naudą (t. 1, b. l. 163). Naujuoju kaltinimu V. Č. kaltinamas tuo, kad 2007 m. gruodžio 24 d. apie 18 val. 30 min. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), turtinio pobūdžio ginčo, kilusio dėl ištuokos, vaikų gyvenamosios vietos ir turto padalijimo klausimų, metu iš savanaudiškų paskatų, siekdamas tyčiniais veiksmais turėti turtinės naudos, nepilnamečio sūnaus M. Č. akivaizdoje, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, t.y. spiriant vieną kartą į krūtinę, du kartus į pilvą, taip bloškiant nukentėjusiąją I. Č. į grindis, nukentėjusiajai I. Č. padarė 3-čio juosmens slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimą, išsivysiant potrauminei radikuliopatijai su II-III? skausminiu sindromu, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, nes I. Č. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Kolegija sutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kaltinimo V. Č. pagal LR BK 138 str. 2 d. 9 p. nekeitė, ir su tuo, jog teismas teisingai V. Č. veiksmus iš BK 138 str. 2 d. 8 p. perkvalifikavo į BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teismas teisingai įvertino V. Č. veiksmus kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi jo veiksmuose chuliganiškų paskatų nėra. Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-75/2005, 2K- 324/2005, 2K-716/2007). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (LAT nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (LAT nutartis Nr. 2K-136/2008). Bylos nagrinėjimo metu įrodyta, jog konfliktas kilo dėl nesutarimo dėl sūnaus M. Č. noro pasilikti su tėvu švęsti Kūčių. Susistumdymas įvyko dėl to, jog tėvas norėjo sūnų išsivežti kartu. Nuteistasis vienodai davė parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Nukentėjusioji parodė, kad vyksta procesas dėl turto padalijimo, tačiau tai negali būti vertinama kaip savanaudiškų paskatų inkriminavimas šiuo konkrečiu atveju. V. Č. kaltė, remiantis jo paties ir liudytojų parodymais, įrodyta, jog nuteistasis norėjo sūnų išsivežti iš namų, dėl ko kilo konfliktas tarp V. Č. ir I. Č. . Be to, teismas teisingai neperkvalifikavo V. Č. pagal BK 138 str. 2 d. 9 p. Konfliktas, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta I. Č. sveikata, įvyko be jokių savanaudiškumo tikslų, todėl veika negali būti kvalifikuojama pagal LR BK 138 str. 2 d. 9 p.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas BPK 305 str. 1 d. 1 p. pagrindu, aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstant pripažintos V. Č. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra tai, kad V. Č. 2007 m. gruodžio 24 d. apie 18 val. 30 min. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, nepilnamečio sūnaus M. Č. akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą nepilnamečiui sūnui M. Č. , nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, t.y. išplūsdamas ją necenzūriniais žodžiais ir spiriant vieną kartą į krūtinę, du kartus spiriant į pilvą bei paėmus už abiejų kojų ir bloškiant nukentėjusiąją I. Č. į grindis, nukentėjusiajai I. Č. padarė 3-čio juosmens slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimą, išsivystant potrauminei radikuliopatijai su 11-111° skausminiu sindromu, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, nes I. Č. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo motyvais nekeičiamas, o keičiama nuosprendžio aprašomoji dalis, nurodant veiką, kurios padarymu V. Č. pripažintas kaltu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p., 326 str.1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2009-10-12 nuosprendį pakeisti, aprašomojoje dalyje išdėstant V. Č. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, aprašymą taip:

V. Č. 2007 m. gruodžio 24 d. apie 18 val. 30 min. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, nepilnamečio sūnaus M. Č. akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą nepilnamečiui sūnui M. Č. , nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, t.y. išplūsdamas ją necenzūriniais žodžiais ir spiriant vieną kartą į krūtinę, du kartus spiriant į pilvą bei paėmus už abiejų kojų ir bloškiant nukentėjusiąją I. Č. į grindis, nukentėjusiajai I. Č. padarė 3-čio juosmens slankstelio kairės skersinės ataugos lūžimą, išsivystant potrauminei radikuliopatijai su 11-111° skausminiu sindromu, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios I. Č. sveikatą, nes I. Č. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.