Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-485-2014

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00036-2011-6

2014 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Gabijai Večerinskienei, nuteistosios gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 189¹ str. 1 d. 150 (vieno šimto penkiasdešimties) MGL dydžio, t.y. 19 500 (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų) Lt bauda.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., 3 d., konfiskuotas R. P. nuosavybės teise priklausantis turtas - 114,45 kv. m. bendro ploto butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pagal BK 189¹ str. 1 d. nuteista už tai, kad ji, žinodama, turėdama ir galėdama žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010-12-11 įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą - 450 000 litų vertės 114,45 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurį neturėdama teisėtų pajamų įgijo 2008-12-19.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą kilti negalėjo ir negali, kadangi šią veiką kriminalizuojantis įstatymas 2008 m. gruodžio 19 d. dar negaliojo (įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d.), ir veikos padarymo metu iš nuteistosios nebuvo galima reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad R. P. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 189¹ str. 1 d., nepriklausomai nuo to, kada ji pradėta, kadangi šiuo atveju, nesant nustatytos baudžiamosios atsakomybės už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), negalima kriminalizuoti ir būsenos (turėjimo). Be to, požiūris, kad veika pagal BK 189¹ str. 1 d. turėtų būti kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, kada ji pradėta, net jeigu ji buvo pradėta įstatymui neįsigaliojus, prieštarauja BK 3 str. 3 d. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje aptariami ir įrodinėjami įvykiai, buvę 1999 m., kuomet buvo parduotas butas (duomenys neskelbtini), ir tvirtina, kad šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių, ir R. P. pagal BK 189¹ str. 1 d. nuteista nepagrįstai, kadangi jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas kaip veika dar nebuvo kriminalizuota.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantės gynėjo nuomone, teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, netinkamai įvertino surinktus duomenis ir nepagrįstai jo ginamąją R. P. pripažino kalta, padarius BK 189¹ str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Baudžiamajai atsakomybei atsirasti dėl neteisėto praturėjimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį yra būtinos keturios sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra daugiau nei 500 MGL (65.000 Lt); 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise jis turi po 2010-12-11 (įsigaliojus įstatymui buvo kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas, iki tol nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai buvo reguliuojami tik civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 str.)).

Byloje nustatyta, kad R. P. 2008-12-19 pirkimo pardavimo sutartimi, patvirtinta (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės R. I., nusipirko už 450 000 litų 114,45 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), t.y. didesnės nei 500 MGL (65.000 Lt) vertės turtą, kurį turėjo nuosavybės teise po 2010-12-11, žinodama, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad nusikaltimo sudėtis, esanti kaltinamosios R. P. veikoje, visiškai įrodyta, jos nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 189¹ str. 1 d., nes R. P., žinodama, turėdama ir galėdama žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010-12-11 įstatymo XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį, negu 500 MGL vertės turtą (114,45 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurį, neturėdama teisėtų pajamų, įgijo pagal 2008-12-19 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą (duomenys neskelbtini) notarių biuro).

R. P. kalta neprisipažino, nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad lėšos nekilnojamojo turto įsigijimui (butui, esančiam (duomenys neskelbtini)) buvo gautos teisėtai. R. P. parodymus apie tai, kad butas buvo įsigytas teisėtomis lėšomis, apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip nenuoseklius, neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip jos gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. nurodė, kad ginčo butui O. gatvėje įsigyti 250 000 litų jai davė buvęs sutuoktinis R. B., o likusią sumą surinko mama ir tetos R. S. bei D. A., tačiau šiuos parodymus paneigė R. B., R. S., D. A., o Sodros duomenimis buvo nustatyta, kad šie asmenys niekada nedirbo. Tuo tarpu vėliau mokesčių administratoriui atliekant tyrimą ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, kad lėšas buto įsigijimui buvo tetos iš Austrijos M. A. suteikta paskola, tėvo palikimas ir pinigai gauti pardavus nekilnojamąjį turtą Marijampolėje. Nurodė, kad 2008-01-20 sudarė paskolos sutartį su M. A. dėl 250 000 litų paskolos. Paskola buvo įforminta sutartimi (be notaro). Iš tetos paskolą ji gavo tą pačią dieną grynais pinigais. Kadangi teta paskolą suteikė eurais, juos keitė į litus, tačiau šias operacijas patvirtinančių dokumentų neturi. Paskolos nedeklaravo dėl nežinojimo. Taip pat nurodė, kad mirus tėvui mama likusius juvelyrinius dirbinius ir auksą pardavė lombarde ir gautus pinigus atidavė jai perkant butą O. gatvėje, be to, kai išsiskyrė, jos buvęs vyras padavė jai per vestuves surinktus pinigus ir aukso dirbinius – viso apie 50 000 litų, kurie taip pat buvo panaudoti minėto buto pirkimui.

Tokius R. P. parodymus paneigia liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kita rašytinė bylos medžiaga. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-08-08 sprendime konstatuota, kad atlikus 2006 m. - 2008 m. R. P. mokestinį patikrinimą, nustatyta, jog R. P. turėjo ribotas galimybes įsigyti 450 000 Lt vertės butą. Įvertinus R. P. 1999-2005 gautas pajamas ir patirtas išlaidas nustatyta, kad 1999-01-29 už nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), 47 000 gautas lėšas ji faktiškai panaudojo vartojimo išlaidoms padengti (augino 2 vaikus) ir neturėjo jokio realaus pragyvenimo šaltinio, todėl 2006-01-01 laikotarpio pradžiai galėjo turėti ne daugiau kaip 25 256 Lt. Be to surinktų duomenų pagrindu buvo nustatyta, kad 2006 m. R. P. gavo 1 725 Lt pajamų ir patyrė 107 619 Lt išlaidų, todėl jos išlaidos 80 874 Lt viršijo gautas pajamas. 2007 m. R. P. gavo 338 Lt pajamų bei patyrė 22 582 Lt išlaidų, t.y. gavo 22 017 Lt kitų pajamų iš mokesčio administratoriui nenustatytų šaltinių. 2008 metais kaltinamoji gavo 102 741 Lt pajamų bei patyrė 472 388 Lt išlaidų, t.y. mokėtojos patirtos išlaidos 369 660 Lt viršijo gautas pajamas. Atliekant mokestinį tyrimą R. P. buvo suteikta galimybė pateikti visus dokumentus, kad galėtų pagrįsti savo pajamas, tačiau kaltinamoji to nepadarė. Jokių juridine galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių 50 000 Lt (per vestuves dovanoti pinigai) ir 60 000 Lt (už juvelyrinius dirbinius) piniginių lėšų susidarymo nepateikė, buvo pateikta tik 2008-01-20 su M. A. sudaryta paskolos sutartis dėl 250 000 litų paskolos suteikimo kaltinamajai, kuri nebuvo patvirtinta notarine tvarka, jos kaltinamoji taip pat nebuvo deklaravusi įstatymų nustatyta tvarka. Byloje yra duomenys, kad VMI kreipėsi į Austrijos mokesčių administratorių dėl sandorio tarp R. P. ir M. A. sudarymo ir buvo gautas atsakymas, kad apklausus M. A., ji patvirtino, kad paskolino 250 000 litų sumą R. P., sandoris įvyko Lietuvoje, buvo sudaryta 2008-01-20 paskolos sutartis ir tą pačią dieną, pinigai buvo perduoti R. P., tačiau atlikus M. A. mokestinį tyrimą, buvo nustatyta, kad oficialiai pastaroji galėjo pagrįsti tik dalį šių lėšų gavimo (t.1, b.l. 76). Įvertinęs visus duomenis ir paaiškinimus mokesčių administratorius priėjo išvadą, kad R. P. 450000 Lt piniginės lėšos butui įsigyti pripažįstamos iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189l str. reikia nustatyti, kad turtas įgytas neteisėtai. Išvadai apie turto neteisėtumą pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įsigijimo teisėtumo, t.y. patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas įgytas iš darbo ar kitų su darbu ir verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį (2014-02-11 LAT nutartis Nr. 2K-48/2014). Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Kaip jau buvo minėta, R. P. lėšas buto įsigijimui grindžia paskolos sutartimi su teta iš Austrijos, tėvo palikimu, pinigais gautais vestuvių metu ir pardavus žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Marijampolėje. Byloje yra kaltinamosios mokesčių inspekcijai pateiktas paskolos sutarties nuorašas (b.l.53-54), taip pat VMI raštas Nr. (25.8-09)-R1-852, iš kurio matyti, kad buvo kreiptasi į Austrijos mokesčių administratorių ir šis apklausė M. A., kuri patvirtino, kad 2008 m. buvo nuvykusi į Lietuvą ir nuvežusi pinigus kaltinamajai. Austrijos mokesčių administratoriui aiškinantis ar M. A. gali pagrįsti šias lėšas, buvo nustatyta, kad tik 13717 EUR gali būti pagrindžiama dokumentais. Dėl 50 000 litų, kuriuos, anot kaltinamosios, ji su buvusiu vyru gavo dovanų vestuvių proga ir kuriuos vyras jai grąžino jiems išsiskyrus, teismas pažymi, kad šį faktą paneigė buvęs kaltinamosios sutuoktinis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo, metu, kur jis nurodė, kad jokių pinigų kaltinamajai jis niekada nėra davęs ir ji niekada iš jo nėra prašiusi. (t. 1, b.l. 22-23, 29-30). Dėl kaltinamosios nurodyto 60 000 litų, gautų iš tėvo palikimo, teismas pažymi, kad kaltinamoji, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tėvas mirė 1994 m., o jo paliktus juvelyrinius dirbinius ir monetas, ji pardavinėjo po truputį ir gautus pinigus kaupė, kuriuos vėliau panaudojo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pirkimui, (t.1, b.l. 123). Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, pirmos instancijos teismo posėdžio metu kaltinamoji jau nurodo, kad tėvo palikimą pardavė jos motina ir laikė pinigus pas save, kuriuos davė prieš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimą, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių apie paveldėjimo procedūras ar juvelyrinių dirbinių pardavimą kaltinamoji nepateikė. Liudytoja M. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad po kaltinamosios tėvo mirties liko aukso dirbinių, kuriuos ji pardavė lombarduose, gavo apie 60 000 litų ir panaudojo ginčo buto įsigijimui, tačiau ji kartu nurodė ir tai, kad kaltinamajai įsigijus ginčo butą, ji į Lietuvą grįžo tik po metų, nes buvo išvykusi į Latviją pas savo sutuoktinį (t.3, b.l. 11-12). Apylinkės teismas pagrįstai vertino tokius kaltinamosios motinos parodymus kritiškai, kaip neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, t.y. kaip siekimą padėti savo dukrai kaltinamajai R. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl 100 000 litų, kuriuos kaltinamoji nurodo gavusi pardavus sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), Marijapolėje, teismas pažymi, kad byloje yra šio sklypo notarinės pirkimo-pardavimo sutarties nuorašas, tai, kad buvo parduotas sklypas už 100000 litų patvirtino ir pirkėjas pirmos instancijos teismo posėdžio metu, tačiau kaip matyti iš 2010-09-08 mokesčių administratoriaus mokestinių tyrimų rezultatų ataskaitos R. P. nepakako lėšų ne tik nekilnojamam turtui Marijampolėje įsigyti, bet ir pragyvenimo išlaidoms padengti. Byloje taip pat nustatyta, kad R. P. niekada nedirbo, individualios veiklos nebuvo įregistravusi, verslo liudijimų įsigijusi nebuvo, sąskaitų užsienio bankuose neturėjo, ką patvirtino ir liudytojų M. T., R. B., P. B. ir pačios kaltinamosios parodymai bei mokesčių administratoriaus atliktas tyrimas. Kaip nurodo pati kaltinamoji, už vaikus ji gaudavo po 50-100 litų kas mėnesį, apie gaunamų išmokų dydį patvirtino ir mokesčių inspekcijos atliktas tyrimas (t.1, b.l. 46). Buvęs sutuoktinis išlaikymo jai neteikia, nuperka tai ko reikia vaikams, duoda jiems nedidelius kišenpinigius (t.3, b.l. 13). Kaltinamosios motina niekada nedirbo, gauna išmokas už neįgalumą, 2011-04-04 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu yra nuteista už didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo padarymo metu M. T. gyveno kartu su savo dukra R. P. ginčo bute O. gatvėje. Kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo 8 d. Kauno apskrities VMI mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad jog mokėtojai 2006-2008 metų laikotarpiu trūko piniginių lėšų pragyvenimui, o kiekvienais metais jos patirtos išlaidos gerokai viršijo gaunamas pajamas. Teismas neturi pagrindo abejoti mokestinio tyrimo ataskaita, kadangi mokesčių administratoriaus sprendimas dėl R. P. apmokestinimo ir ataskaitos duomenys buvo skundžiami Mokestinių ginčų komisijai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, kurie paliko galioti mokesčių administratoriaus sprendimą (t. 2, b.l. 68-74,88-96, 127-136). Atsižvelgiant į šias aplinkybes kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad R. P., patikrinus visus galimus pajamų gavimo šaltinius, negalėjo susitaupyti iš gautų pajamų lėšų 450 000 litų vertės nekilnojamojo turto įsigijimui, kas leidžia konstatuoti, kad kaltinamoji žinojo, kad jos turtas - ginčo butas, įgytas už 450 000 litų, negalėjo būti įgytas tik teisėtomis pajamomis.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad I-osios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir R. P. nepagrįstai pripažino kalta pagal BK 189l str. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinos keturios baudžiamajai atsakomybei atsirasti dėl neteisėto praturėjimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį sąlygos, t.y. nustatyta, kad 450 000 litų vertės 114,45 kv. m. bendro ploto butas su rūsiu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso R. P. (t. 1, b.l. 168-170), turto vertė yra daugiau nei 500 MGL, R. P. žinojimas, kad jai nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, pasireiškė tuo, kad ji neturėjo teisėtų pajamų didesnės nei 500 MGL vertės turto įsigijimui ir šį turtą nuosavybės teise ji turi po 2010-12-11 (t.1, b.l. 58-60).

Dėl kaltinamosios gynėjo argumento, kad R. P. jau buvo nubausta Mokesčių administratoriaus jai paskirta bauda, todėl ją nubaudus baudžiamąja tvarka būtų pažeistas dvigubo nebaudžiamumo principas, teismas pažymi, kad remiantis EŽTT praktika ir ja pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo teismo jurisprudencija, faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. LAT 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad įstatymas atgal negalioja, t.y. BK 189¹ str. įsigaliojo tik 2010 m. gruodžio 11 d., tuo tarpu ginčo butą kaltinamoji įgijo dar 2008 m. gruodžio 19 d., todėl kaltinamajai baudžiamoji atsakomybė negalėjo ir negali kilti, kadangi įstatymas kriminalizuojantis veiką 2008 m. gruodžio 19 d., dar negaliojo, ir veikos padarymo metu iš kaltinamosios nebuvo galima reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio, teismas pažymi, kad 2014 m. balandžio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014 konstatavo, kad BK 189¹ straipsnio taikymas tiems atvejams, kai turtas, tikėtina, įgytas iš teisėtumo reikalavimų neatitinkančių pajamų iki šio įstatymo įsigaliojimo, nėra vienareikšmis. Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į individualias kiekvieno atvejo aplinkybes. Svarbiausias teisinis reikalavimas tokiais atvejais yra tai, jog BK 189¹ straipsnio taikymas neturi pažeisti BK 2 str. 3 d. nustatyto imperatyvo, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Teismo įsitikinimą dėl to, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad R. P. niekada nedirbo, nebuvo įregistravusi nei individualios veiklos, nei dirbo pagal verslo liudijimą, augina du nepilnamečius vaikus, gauna tik 50-100 litų dydžio išmokas, buvęs vyras išlaikymo nei jai, nei vaikams neteikia, ginčo bute ji gyvena su mama, kuri yra teista už didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą, niekur nedirbanti, gaunanti tik neįgalumo pašalpą, kaltinamosios ir jos motinos parodymai dėl lėšų, už kurias buvo įsigytas ginčo butas, yra prieštaringi, paneigti kitų liudytojų parodymais, ir pagrįstai pirmos instancijos teismo buvo laikyti kaltinamosios gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, pagrįstai konstatavo, kad nors R. P. butas įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, tačiau, kaip nustatyta bylos duomenimis 2008-12-19 dienai R. P. realiai teisėtais būdais įgytų grynų pinigų - 450 000 Lt negalėjo turėti.

Skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, į veikos padarymo būdą, nusikaltimo tikslus ir motyvus, į tai, kad nėra kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir į kaltinamosios asmenybę ir pagrįstai paskyrė švelniausią bausmės rūšį – baudą.

Pripažinus, kad R. P. nuosavybės teise turėtas turtas, kurio vertė didesnė nei 500 MGL, negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, jis konfiskuotas pagrįstai.

Įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.