Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2104-104/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-12
Bylos Nr.: 2A-2104-104/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
Ieškovas: R. Š.
Atsakovas: AB DNB bankui
Trečiasis asmuo: UAB „Damivita“, D. Š.

Kategorijos

121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Procesinio sprendimo kategorija: 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje 2-2778-294/2014 pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl prievolės pripažinimo įvykdyta (tretieji asmenis UAB „Damivita“, D. Š.), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas R. Š. pareiškė ieškinį atsakovui AB DNB bankui prašydamas pripažinti 2007-09-07 laidavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433/1, sudarytą tarp ieškovo R. Š., ir atsakovo AB DnB NORD banko (dabartinis pavadinimas AB DNB bankas), pasibaigusia, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Nurodė, kad AB DnB Bankas sudarė su trečiuoju asmeniu UAB „Damivita“ 2007-09-07 kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433. Ieškovas Laidavimo sutartimi laidavo už UAB „Damivita“ pagal UAB „Damivita“ prisiimtus įsipareigojimus Kreditavimo sutarties pagrindu. Kadangi UAB „Damivita“ nuolatos pažeidinėjo Kreditavimo sutartį, Atsakovas su UAB „Damivita“ Kreditavimo sutartį nutraukė. Atsakovas 2009-10-28 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos pagal Kreditavimo sutartį priteisimo Vilniaus apygardos teismas 2011-06-29 sprendimu Atsakovo ieškinį patenkino ir priteisė skolą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-29 nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimo nepakeistą Atsakovas pripažino, kad UAB „Damivita“ Kreditavimo sutartį pažeidė 2008-09-30. Aplinkybės, kad UAB „Damivita“ pažeidė Kreditavimo sutartį 2008-09-30 konstatavo ir teismai. Kreditavimo sutarties nuolatinius pažeidimus ir įsipareigojimų nevykdymą patvirtina ir pačios UAB „Damivita“ pranešimai, skirti Atsakovui. Atsakovas 2008-10-24 raštu informavo Ieškovą UAB „Damivita“, kitą laiduotoją D. Š., kad UAB „Damivita“ skolos valdymas yra perduodamas Atsakovo Specialiųjų aktyvų departamentui, kuris užsiima aktyvų išieškojimu. Pažymėtina, kad 2008-10-22 dienai Atsakovas fiksavo UAB „Damivita“ įsiskolinimo dydį pagal Kreditavimo sutartį: negrąžintos paskolos - 24243.49 EUR, nesumokėta palūkanų 4467.69 EUR, nesumokėta delspinigių 31.28 EUR. Minėtame rašte taip pat yra akcentuojamos tokios aplinkybės: 1. UAB „Damivita“ vadovaujantis 2007-09-07 kreditavimo sutartimi Nr. K-2411-2007-433 įsipareigojo įkeisti Bankui kotedžą, esantį (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki 2007-12-10. Kadangi iki šiol minėtas turtas Bankui neįkeistas, o tai yra esminis sutarties pažeidimas (atitinkamai aukščiau nurodytos sutarties 14.12. punktas), atsakovas prašė užtikrinti, kad būtų pašalintas aukščiau nurodytas pažeidimas, t.y. iki 2008-11-12 būtų įkeistas kotedžas (duomenys neskelbtini) arba pateikti dokumentai, įrodantys įkeitimo eigą. Atsakovas įspėjo, kad UAB „Damivita“ neįvykdžius aukščiau nurodytų įsipareigojimų, tai yra, negrąžinus pradelstų paskolų, nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių bei neįkeitus Bankui kotedžo, esančio (duomenys neskelbtini), iki 2008-11-12 arba nepateikus dokumentų, įrodančių kotedžo įkeitimo eigą, Bankas bus priverstas nutraukti 2007-09-07 sutartį Nr. K-2411-2007-433 ir skolos išieškojimą pagal visas sutartis vykdyti įstatymų nustatyta tvarka iš Bankui įkeisto ir/ar kito UAB „Damivita“ ir laiduotojams priklausančio turto ir lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

Iš Atsakovo pateiktų UAB „Damivita“ pranešimų dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo matyti, kad UAB „Damivita“ įsiskolinimai ženkliai padidėjo, t.y. negrąžintos paskolos suma sudarė 156759.5 EUR (skola padidėjo 6.5 karto nuo 2008-10-22 iki 2009-08-07).Akivaizdu, kad Kreditavimo sutartis iš esmės jau buvo pažeista 2008 m. rugsėjo — spalio mėnesiais, UAB „Damivita“ įsiskolinimai tik didėjo, o joks kotedžas, esantis (duomenys neskelbtini) nebuvo įkeistas Atsakovui. Lietuvos Apeliacinis Teismas 2013-04-29 nutartyje konstatavo, kad vien kotedžo neįkeitimas jau buvo esminiu sutarties pažeidimu. Kitaip tariant 2008-09-30 Atsakovas buvo įgijęs teisę reikalauti iš Ieškovo kaip laiduotojo sumokėti pagal Kredito sutartį, kuri buvo užtikrinta Laidavimo sutartimi, nesumokėtų sumų. Visi įmanomi įstatyminiai terminai dėl ieškinio pateikimo prieš Ieškovą kaip laiduotoją buvo pasibaigę (LR CK 6.88 str. 1 d., 6.89 str. 1 d.), kadangi Atsakovo ieškinys buvo paduotas tik 2009-10-28, t.y. daugiau nei po metų (po trylikos mėnesių), kuomet, buvo iš esmės pažeista sutartis bei daugiau nei po 2 metų nuo laidavimo sutarties sudarymo momento.

AB DnB NORD materialinė reikalavimo teisė reikalauti atsirado 2008-09-30. LR CK 6.63 straipsnio nuostatos numato situacijas, kuomet asmuo yra laikomas pažeidusiu prievolę, t.y. konkrečiu atveju yra reglamentuojamas skolininko prievolių pažeidimo momentas. LR CK 6.63 straipsnio 2 dalyje yra paminėta, kad nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievole, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius. Paskolos dalies ar einamos įmokos nesumokėjimas reiškia teisės reikalauti grąžinti visą paskolą prieš terminą atsiradimą (LR CK 6.874 str. 2 d.). Prievolės pažeidimo momento nustatymas yra svarbus faktas, kadangi nuo jo atsiranda kreditoriaus teisė į nuostolius. Esant nustatytam prievolės įvykdymo terminui, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jeigu, terminui pasibaigus, prievolė nėra tinkamai įvykdyta, t.y. nuo prievolės pažeidimo momento asmeniui atsiranda prievolė atlyginti nuostolius, o kreditoriui atsiranda reikalavimo teisė reikalauti.

Tarp Atsakovo ir UAB „Damivita“ buvo susiklostę kreditavimo teisiniai santykiai įforminti sutartimi. UAB „Damivita“ pažeidė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus 2008-09-30, ko pasėkoje Atsakovas nutraukė Kreditavimo sutartį su UAB „Damivita“ nuo 2009-08-07. UAB „Damivita“ pažeidinėjo sutartinius įsipareigojimus nuo 2008-09-30 ir buvo iš esmės pažeidusi Kreditavimo sutartį, ką nustatė pats Atsakovas, teismai. Esant paskolos teisiniams santykiams terminuotos prievolės paprastai būna su atidedamuoju terminu. Tai reiškia, kad prievolė grąžinti paskolą yra egzistuojanti, tačiau nevykdytina tol, kol nesuėjo nustatytas terminas (CK 6.33 straipsnio 1, 2 dalys). Skolininkui nustatytu terminu prievolės ar jos dalies neįvykdžius, pareiga ją įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis). Terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-07 nutartis priimtą byloje Nr. 3K-3-88/2012).Atsakovas galėjo reikalauti visų sumų priteisimo iškart nuo Kreditavimo sutarties esminio pažeidimo ir jos nuostatų netinkamo vykdymo momento (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41, 43.4. p. ir kiti punktai, LR CK 6.874 str. 2 d.). Todėl Atsakovas galėjo imtis visų procesinių priemonių ir inicijuoti ieškinius dėl skolos priteisimo iš karto po netinkamo sutarties sąlygų vykdymo, t.y. iš karto po 2008-09-30.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes akivaizdu, kad Ieškovo materialinė reikalavimo teisė į skolininką, t.y. UAB „Damivita“ yra atsiradusi 2008-09-30, kai buvo iš esmės pažeista Kreditavimo sutartis ir prasidėjo kreditavimo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir/ar netinkamas vykdymas, o tuo pačiu metu atsirado ir į laiduotoją, t.y. Ieškovą R. Š., (LR CK 6.33 str. 1, 2 d., 6.63 str. 1, 2 d., 6.874 str. 2 d., kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41, 43.4. p.)

AB DnB NORD bankui yra taikomi ypatingi atidumo, rūpestingumo, sąžiningumo standartai. LR CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. LR CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek ikisutartiniuose santykiuose (LR CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (LR CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (LR CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (LR CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (LR CK 6.222 str.).

Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. Vienu atveju įstatyme nustatytas reikalavimas, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju — asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžininga gali būti laikoma ta sutarties šalis, kuri jai prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar nepagrįstas delsimas dėl ieškinio nepareiškimo nesukels neigiamų padarinių dėl tokio delsimo, ar nėra suėję ieškinio pareiškimo terminai ir panašiai.

Laidavimo sutartis yra pasibaigusi, kadangi suėjo naikinamasis terminas. LR CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi, laidavimas yra viena iš prievolės įvykdymą užtikrinančių priemonių, kuria laiduotojas savo turtu užtikrina kreditoriui, kad skolininkas įvykdys savo prievoles.

Laidavimo sutarties 1.1. punkte yra nurodyta, kad „Šia sutartimi Laiduotojas prisiima įsipareigojimus atsakyti savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, Bankui, jeigu Skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai Skolininko prievoles pagal Kreditavimo sutartį. Skolininko ir Laiduotojo atsakomybė yra solidarioji“. Laidavimo sutarties 2.1.1. punkte yra nurodyta, kad „Laiduotojas įsipareigoja atsakyti Bankui ta pačia apimtimi kaip ir Skolininkas, jeigu Skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai Skolininko prievoles ir Bankui pareikalavus įvykdyti už Skolininką. Skolininko prievoles Kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis.“ Tuo tarpu laidavimo sutarties 4.2. punkte yra įtvirtinta, kad „Ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško Skolininko prievolių įvykdymo“. Kitaip tariant ši laidavimo sutartyje numatyta sąlyga gali reikšti, kad laidavimo galiojimas yra susietas su kreditavimo sutarties įvykdymu, t.y. šios sutarties nuostatos nėra detalizuotos, ar sąlygos bus įvykdytos ar ne, kuriuo laiku ir kada. Tačiau iš esmės tai reiškia, kad laiduotojo įsipareigojimas prieš kreditorių galios nepriklausomai nuo to termino, kadangi toks apibrėžimas reiškia laidavimo galiojimą amžinai, jei skolininkas savo prievolių neįvykdo.

LR CK 6.88 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad: „Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jei kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.“

Terminuoto laidavimo pabaigos momentą įstatymų leidėjas sieja su kreditoriaus pareiga atlikti procesinį veiksmą ir inicijuoti civilinę bylą prieš laiduotoją pareiškiant civilinį ieškinį (LR CPK 137 str.). Laidavimas tiek LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies, tiek laidavimo sutarties 4.2. punkto nuostatų kontekste yra pasibaigęs.

Laidavimas iš esmės gali būtų dviejų rūsių, t.y., pirma, terminuotas laidavimas, antra, neterminuotas laidavimas. Šių dviejų laidavimo rūšių atskyrimo klausimas yra susijęs su vieninteliu elementu, t.y., ar laidavimas yra terminuotas ar ne. Ši aplinkybės iš esmės priklauso, pirma, nuo laidavimo susitarimo, antra, nuo pagrindinės prievolės, už kurią laidavimu prisiima atsakomybę asmuo, prigimties ir esmės. Kitokių laidavimo rūšių įstatymų leidėjas nėra numatęs, todėl akivaizdu, kad laidavimas gali būti arba terminuotas, arba neterminuotas, o kitokių taisyklių taikymas yra objektyviai neįmanomas dėl nurodyto laidavimų skirstymo į dvi rūšis (LR CK 6.88, 6.89 str.)

Iš laidavimo sutarties 4.2. punkto matyti, kad laidavimo galiojimo sąlyga yra išimtinai susieta su kreditavimo sutarties prisiimtų įsipareigojimų įvykdymu. Tačiau vienareikšmiško ir nedviprasmiško atsakymo nėra dėl konkretaus laidavimo galiojimo termino laidavimo sutarties 4.2. punkto kontekste, kadangi šia nuostata nėra nustatytas laidavimo terminas. Terminų nustatymo taisyklės yra įtvirtintos LR CK 1.117 — 1.123 straipsniuose. Terminas gali būti nustatomas kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis arba terminas gali būti apibrėžiamas nurodant konkretų įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti (LR CK 1.117 str. 1 d., 2 d.). Tiesioginis lingvistinės laidavimo sutarties 4.2. punkto formuluotės aiškinimas leidžia suprasti, kad tokia nuostata šalys nėra susitarusios dėl laidavimo galiojimo termino LR CK 1.117 straipsnio 1 dalies kontekste, t.y. laidavimo sutarties 4.2. punkte nėra susitarta dėl laidavimo galiojimo metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis arba valandomis (LR CK 1.117 str. 1 d.). Tai reiškia, kad šiuo atveju laidavimo galiojimo terminas nėra aiškiai išreikštas ir apibrėžtas kaip tai reikalaujama LR CK 1.117 straipsnio 1 dalyje.

Terminas gali būti apibrėžtas tam tikru įvykiu, kuris turi neišvengiamai įvykti (LR CK 1.117 str. 2 d.). Tokie terminai yra skirstomi į numanomus ir neapibrėžtus terminus. Numanomas terminas yra toks terminas, kuris pripažintinas esančiu atsižvelgiant į prievolės esmę ir pobūdį. Tokiu atveju terminas nors ir nėra aiškiai nustatytas, tačiau jo buvimą galima nustatyti analizuojant prievolės šalių ketinimus arba pačią prievolės prigimtį. Neapibrėžtas terminas nustatomas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai įvyks, tačiau nežinant, kada būtent tai atsitiks. Laidavimo sutarties galiojimas yra nustatytas tokiu būdu, kad realiai labai sunku iš esmės nustatyti laidavimo galiojimo terminą, kadangi formuluotė „[...] iki visiško Skolininko prievolių įvykdymo“ nei konkrečiu terminu, nei kažkokiu įvykiu neapibrėžia laidavimo galiojimo, t.y. iš tokios sutarties formuluotės galima būtų daryti išvadą, kad laidavimas galioja iki tokio įvykio, kuomet skolininkas sumokės skolą. Tačiau, toks įvykis terminuotų prievolių kontekste negali būti pripažintas nei apibrėžtu, nei numanomu, kadangi nėra aišku, ar toks įvykis iš viso įvyks. Terminas visada siejamas su būsimu įvykiu, kuris tikrai įvyks, nes laikas, jo tėkmė yra objektyvus veiksnys. Terminuotą prievolę galima apibrėžti kaip tokią, kurios pasibaigimas arba vykdymas priklauso nuo tam tikro laiko – termino – pasibaigimo, t.y. laidavimo sutartimi šalys nėra susitarusios dėl laidavimo galiojimo termino. LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies kontekste nėra apibrėžtas laidavimo galiojimo terminas, t.y. šalys laidavimo sutarties 4.2. punktu nėra susitarusios laiduoti tik tam tikram laikui, kadangi pacituota laidavimo sutarties 4.2. sąlyga nenumato aiškaus, nedviprasmiško, numanomo ir/ar neapibrėžto termino, susieto su tam tikru tikrai įvyksiančiu įvykiu. Todėl laidavimo sutarties 4.2. punktas neatitinka LR CK 1.117-1.123 straipsnio nuostatų dėl terminų nustatymų.

LR CK 6.88 straipsnio 1 dalyje yra kitas svarbus elementas, į kurį derėtų atsižvelgti analizuojant laidavimo galiojimo terminą, t.y.: „Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė [...]“. Todėl šiuo atveju svarbu atitinkamą dėmesį skirti ir šiai sąlygai, t.y. ar užtikrinta prievolė buvo terminuota.

Kreditavimo sutartis, pagal kurią atsirado laidavimas ir su kuria laidavimas yra susijęs, yra terminuota prievolė, kadangi kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus UAB „Damivita“ turėjo įvykdyti iki konkrečios datos, tačiau savo įsipareigojimų Ieškovui UAB „Damivita“ nevykdė ir iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį 2008-09-30. Iš to seka, kad laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė, kurios įvykdymo terminas faktiškai baigėsi 2008-09-30, kuomet UAB „Damivita“ iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį (LR CK 6.63 str. 1,2 d.). Iš laidavimo sutarties 4.2. punkto negalima objektyviai apibrėžti laidavimo galiojimo termino, kadangi nėra nei konkretaus termino, nei įvykio, siejančio termino atsiradimą ir/ar pasibaigimą, tačiau LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostata, siejanti laidavimą su terminuota prievole, yra pagrindas nustatyti laidavimo rūšį.

Laidavimo sutarties 4.2. punktas neatitinka terminų nustatymo taisyklių, numatytų LR CK 1.117 straipsnio nuostatose, todėl akivaizdu, kad tokia sąlyga nėra ir negali būti traktuojama tarp šalių buvus termino nustatymo susitarimui. Esant tokiai faktų sudėčiai, kuomet nėra nustatytas laidavimo galiojimo terminas, klausimas dėl laidavimo pabaigos sprendžiamas vadovaujantis LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies pagrindu atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės prievolės yra terminuota.

LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies konstrukcija numato elementus, pagal kuriuos galima nustatyti koks laidavimas šiuo konkrečiu atveju yra. LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia atskleisti laidavimo prigimtį ir jo galiojimo pabaigą. Todėl esant tokioms aplinkybėms taikomos LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos, leidžiančios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti, kad laidavimas šiuo atveju yra terminuotas, kadangi laidavimu yra užtikrinta terminuota prievolė, kurios pagrindu ir turi būti sprendžiamas laidavimo pabaigos momentas. LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatos „[...] laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio“ reiškia, kad Atsakovas jau nuo 2008-09-30 turėjo reikšti ieškinį Ieškovui, kadangi UAB „Damivita“ iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį.

Kitos teisės normų ir šios faktinės situacijos aiškinimas neatitiktų nei LR CK teisės normų, reglamentuojančių laidavimo teisinius santykius, nei pačios laidavimo sutarties prigimties ir jos nuostatų (1.1., 2.1.1., 4.2.), nei kreditavimo sutarties nuostatų, svarbių reikalavimo atsiradimo momentui nustatyti (41, 43.4. p. ir kiti punktai), kadangi LR CK įtvirtintas laidavimo teisinių santykių reglamentavimas numato pakankamai griežtas taisykles, kurios nėra nukreiptos į neapibrėžtos ir amžinos laiduotojo atsakomybės nustatymą. Todėl atsakomybės pabaigos pagrindas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatuose.

Todėl akivaizdu, kad laidavimo sutartimi buvo užtikrinta terminuota prievolė, kylanti iš Kreditavimo sutarties, kuri jau 2008-09-30 jau buvo iš esmės pažeista.

LR CK 6.88 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta aplinkybė, kad laidavimas baigiasi, kuomet terminuotos prievolės, kuri užtikrinta laidavimu, įvykdymo terminas baigiasi ir kreditorius per 3 mėnesius nuo šio momento nepareiškia ieškinio laiduotojui. Minėtas 3 mėnesių terminas yra naikinamasis ir teismai negali tokio pobūdžio terminų atnaujinti. Naikinamasis yra toks terminas, kuriam suėjus baigiasi galiojanti prievolė (LR CK 1.117 str. 3, 6 d., 6.33 str. 3 d., 6.124 str.).

Šalys susitarimu šio termino keisti ir/ar naikinti negali, bet priešingai laidavimo sutarties galiojimo terminą numatyti gali. LR CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostata „[...] laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio“ visiškai nenumato alternatyvų šio trijų mėnesių naikinamojo termino nustatymo sąlygų, t.y. teisės norma numato konkrečiai ir be išlygų. LR CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas negali būti keičiamas šalių, kadangi minėta norma yra imperatyvaus pobūdžio naikinamojo termino kontekste.

Laidavimo sutartimi buvo užtikrinta terminuota kreditavimo sutartis, pagal kurią Atsakovas įgijo teisę reikalauti sumokėti visą kreditą nuo 2008-09-30. Terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-07 nutartis priimtą byloje Nr. 3K-3-88/2012). Atsakovas įgijo reikalavimo teisę į laiduotoją būtent nuo 2008-09-30, todėl, atitinkamai, Atsakovas įgijo teisę reikalauti visų sumų sumokėjimo tiek iš UAB „Damivita“, tiek iš laiduotojų nuo 2008-09-30 (LR CK 6.63 str. 1, 2d., 6.874 str. 2 d.).

Iš esmės tokiu būdu buvo įvykusios LR CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, t.y. „[...] laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.“ Pažymėtina, kad laidavimu užtikrintos prievolės įvykdymo terminas baigėsi iš esmės ją pažeidus 2008-09-30, todėl civilinis ieškinys turėjo būti pareikštas per tris mėnesius, skaičiuotinus nuo 2008-09-30. Akivaizdu, kad LR CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytas trijų mėnesių naikinamasis terminas pareikšti ieškinį laiduotojui yra pasibaigęs, todėl yra pasibaigusi ir prievolė pagal Laidavimo sutartį.

Šalies argumentai

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodo, kad ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio dėl Laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, nes kitoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje ginčo Laidavimo sutarties pagrindu solidariai iš ieškovo kaip laiduotojo ir kitų bendraskolių UAB „Damivita“ ir D. Š. (į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis) Banko naudai yra priteista 435000 EUR (ekvivalentas 1 501 968,00 Lt) negrąžinto kredito, 6,84 % metinės palūkanos nuo priteistos skolos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos. Tai reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinta, kad ieškovas yra Banko skolininkas, o Bankas įgijęs neginčijamą reikalavimo teisę ginčo Laidavimo sutarties pagrindu į ieškovą, todėl ieškovas neturi teisės šioje civilinėje byloje ginčyti Laidavimo sutarties, kurios galiojimas ir ieškovo atsakomybė prieš Banką už skolos grąžinimą yra pripažinta neginčijamai.

Ieškovo pareikštas ieškinys prieštarauja CPK 18 str., 182 str. 2 p., 279 str. 4 d., todėl vien šiuo pagrindu atmestinas. Ieškovas kvestionuoja prejudicinius faktus, nustatytus įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos teismas 2011-06-29 sprendimu patenkino Banko ieškinį dėl skolos solidariai iš bendraskolių ieškovo R. Š., D. Š. ir UAB „Damivita“ priteisimo. Šį Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą tiek ieškovas, tiek ir D. Š. buvo apskundę, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi abu apeliaciniai skundai buvo atmesti, o Bankui palankus Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimas paliktas galioti nepakeistas. Tai reiškia, kad Bankas teismine tvarka yra realizavęs savo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą kaip laiduotoją. CPK 182 str. 2 p. numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). CPK 279 str. 4 d. draudžia įsiteisėjus teismo sprendimui, nutarčiai ar įsakymui, šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje yra nustatyti neginčytini prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.), kad tarp Banko kaip ieškovo kreditoriaus ir ieškovo kaip Banko skolininko ginčo Laidavimo sutarties pagrindu yra susiklostę laidavimo teisiniai santykiai, kad ieškovas Bankui ginčo Laidavimo sutarties pagrindu yra atsakingas Bankui už 435 000 EUR skolos grąžinimą, todėl ieškovas kitoje (šioje) byloje neturi teisės ginčyti Laidavimo sutarties, kurios pagrindu Vilniaus apygardos teismas priteisė Banko naudai iš ieškovo skolą (CPK 279 str. 4 d. pažeidimas). Tokiu būdu ieškovas pažeidžia CPK 18 str., 182 str. 2 p., 279 str. 4 d. Ieškovo pareikštas ieškinys pažeidžia įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principą (CPK 18 str. pažeidimas), teisinio apibrėžtumo principą, prieštarauja civilinio proceso tikslams bei draudimui kvestionuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus.

Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad Bankas Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi išnagrinėtoje skolos priteisimo byloje buvo praleidęs CK 6.88 str. numatytą 3 mėn. ieškinio pareiškimo laiduotojui terminą. Su tokiais argumentais nesutinka. Jei ieškovas laikė, kad jo laidavimas yra pasibaigęs, tai tokie atsikirtimai galėjo būti nagrinėjami tik skolos Vilniaus apygardos teisme priteisimo byloje, tačiau, kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2013-04-29 nutartyje, atmesdamas R. Š. apeliacinį skundą, „apeliaciniame skunde yra ginčijamas R. Š. laidavimo Bankui galiojimas, kad laidavimas yra pasibaigęs, kad Bankas praleido terminą ieškiniui laiduotojams pareikšti, tačiau pirmosios instancijos teisme apeliantas savo laidavimo neginčijo ir nesutikimų su laidavimo sutarties galiojimo nereiškė.“

Šalies argumentai

Ieškovas elgiasi nesąžiningai (CK 1.5 str.) ir pažeidžia jau nurodytas teisės normas, šioje civilinėje byloje reikalaudamas pripažinti pasibaigusia Laidavimo sutartį, kurios pagrindu kitoje civilinėje byloje yra priteista iš ieškovo skola Bankui.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškinio argumentai dėl CK 6.88 str. pagrindu praleisto termino prieštarauja kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Nesutinka su apelianto argumentais, kad jo laidavimas nebegalioja, nes Bankas praleido terminą ieškiniui jam kaip laiduotojui pagal CK 6.88 str. pareikšti. Tarp Banko su R. Š. sudarytoje Laidavimo sutartyje 4.2 p. yra susitarta, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko (šiuo atveju kredito gavėjo UAB „Damivita“) prievolių Bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. Todėl CK 6.88 str. 1 d. numatytas 3 mėn. terminas ieškiniui laiduotojui pareikšti apskritai netaikomas, ką patvirtina kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-07-27 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-261/2009 konstatavo, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, (buvęs pavadinimas -KB bankas „Hansabankas“) v. P. B., D. B., byla Nr. 3K-7-229/2009). „Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys).“ Tokią kasacinio teismo praktiką patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-05-24 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-190/2012, 2012-06-08 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-285/2012, išaiškindamas, kad „CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 ftraipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį.“

Kasacinio teismo yra pripažinta, kad laidavimo sutarties šalių susitarimas, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių kreditoriui įvykdymo, yra teisėtas ir nepažeidžia jokių imperatyvų. Todėl ieškovo argumentai dėl jo laidavimo pasibaigimo CK 6.88 str. pagrindu yra visiškai nepagrįsti, o CK 6.88 str. netaikytinas.

Ieškovas neteisingai aiškina nuo kada atsiranda teisė pareikšti ieškinį laiduotojui (CK 6.88 str.). Ieškovo manymu, Bankas ieškinį jam kaip laiduotojui turėjo pareikšti nuo 2008-09-30, kai kredito gavėjas UAB „Damivita“ pirmąkart pažeidė su Banku sudarytą 2007-09-07 Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 ir nesumokėjo numatytos kredito įmokos. Tokie argumentai teisiškai nepagrįsti. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo terminas suėjo Bankui 2009-08-24 nutraukus su UAB „Damivita“ sudarytą Kreditavimo sutartį (CK 6.221 str.), kuomet Bankas įgijo teisę reikalauti kredito gavėją ir laiduotojus grąžinti visą negrąžintą paskolą, nesumokėtas palūkanas, netesybas. Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-05-30 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-257/2011 „terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė.“ Kreditavimo sutarties nutraukimo faktas, nutraukimo teisėtumas ir to teisinės pasekmės, t.y. bendraskolių UAB „Damivita“, D. Š. ir R. Š. pareiga grąžinti Bankui skolą, yra neginčijamai konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi.

Žemesnės instancijos teismas

Net jei laikyti, kad 3 mėn. senaties terminas pagal CK 6.88 str. 1 d. taikytinas, tai jis pradedamas skaičiuoti nuo Kreditavimo sutarties nutraukimo (2009-08-24) ir Bankas galėjo ieškinį pareikšti iki 2009-11-24, tačiau Bankas ieškinį dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teismui pareiškė dar anksčiau - 2009-10-29, taigi, nepraleidus 3 mėn. termino. Todėl ieškovo argumentai, kad Bankas praleido tariamai imperatyvų naikinamąjį terminą, kad jo laidavimas pasibaigė, yra nepagrįsti ir dėl to atmestini.

Deklaratyvus ieškinyje dėstomas Finansų įstaigų įstatymo nuostatų citavimas neįrodo, kad Bankas pažeidė kokius nors jo veiklai keliamus rūpestingumo ar atidumo reikalavimus. Ieškovo argumentai, kad Bankui kaip kredito įstaigai taikomi didesni rūpestingumo ir sąžiningumo standartai neįrodo, nei kad Bankas kažkokius veiklos standartus pažeidė, nei kad yra pagrindas atleisti jį kaip laiduotoją nuo sutartinės atsakomybės, neva tai pasibaigus jo laidavimui. Jokios Banko kaltės nenustatyta ir minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi išnagrinėtoje skolos Banko naudai priteisimo byloje. Todėl ieškinio argumentai apie tai, kad Bankas pažeidė pareigą būti atidžių ir rūpestingu, yra neįrodyti, nepagrįsti ir neįtakojantys ieškovo laidavimo Bankui galiojimo pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą (CPK 178 str.)

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB DNB banko, į. k. 112029270, naudai 3630 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus trisdešimt litų) atstovavimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-06-29 sprendimu AB DnB NORD (dabartinis pavadinimas – AB DNB bankas) naudai solidariai iš R. Š. ir D. Š. priteisė 435 000 EUR negrąžintą kreditą, 6,84 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-29 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas dėl ieškovo teiginio, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi, kadangi suėjo CPK 6.88 str. 1 d. nurodytas terminas yra naikinamas, o atsakovas jį praleido, nurodė, kad CPK 6.88 str. 1 d. numato, kad laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, tačiau šalys 2007-09-07 laidavimo sutarties Nr. K-2411-2007-433/1 4.2 punktu susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. Todėl byloje kilo klausimas, ar toks laidavimo sutarties punktas nepažeidžia CK 6.88 str. 1 d. nuostatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje išaiškino, kad : „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, (buvęs pavadinimas -KB bankas „Hansabankas“) v. P. B., D. B., byla Nr. 3K-7-229/2009). Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo argumentas, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi yra nepagrįstas, nes šalys tarpusavio susitarimu susitarė, dėl kitokio tarpusavio santykių reguliavimo nei numato CK ir tai neprieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, dalykinei praktikai.

Teismas taip pat pažymėjo, kad AB DNB bankas su UAB „Damivita“ kredito sutartį nutraukė 2009-08-27, o ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl skolos priteisimo iš R. Š., UAB „Damivita“ ir D. Š. pateikė 2009-10-29, taigi ieškovas yra nepraleidęs ir CK nustatyto 3 mėnesių termino ieškiniui paduoti, todėl yra nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovas būdamas kredito institucija nesilaikė didesnių jam skirtų rūpestingumo ir sąžiningumo standartų. Galiausiai teismai iš esmės jau išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą dėl skolos priteisimo. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas turi tirti įrodymus ir jų pagrindu priimti teisingą sprendimą (CPK 183 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-29 nutartyje nurodė, kad R. Š. apeliacinį skundą grindžia naujais reikalavimais, kurie nebuvo nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme, todėl atsisakė nagrinėti R. Š. apeliacinio skundo argumentus dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, banko termino laidavimo sutarčiai praleidimo. Taip pat pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. CPK 142 str. 3 d. numato, kad teismas turi atsisakyti priimti ir vertinti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvada, kad ieškovas Vilniaus apygardos teisme turėjo visas galimybes gintis nuo pareikšto ieškinio (CPK 42 str.), tačiau savo teise nepasinaudojo. CPK 279 str. 4 d. numato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad ginčas tarp šalių iš esmės jau išnagrinėtas, palankaus ieškovui teismo sprendimo priėmimas reikštų įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kvestionavimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pripažinti ginčo laidavimo sutartį pasibaigusia. Nurodo, kad byla buvo išspręsta neteisingai. Laidavimo sutartis yra pasibaigusi, kadangi suėjo laidavimo galiojimo terminas, laidavimo sutartimi buvo užtikrinta terminuota prievolė ir pakartotinai išdėstė ieškinio argumentus.

Apeliantas taip pat nurodo savo argumentus dėl teismų praktikos, kuria pasirėmė teismas, ydingumo. Anot apelianto, teismų praktika CK 6.88 straipsnyje nurodyto termino taikymą paremta pozicija, kad šalių valia yra susitarti kitaip. Tačiau derybinė galia šiuo atveju neegzistuoja iš viso ir sutarties sudarymo sąlygų aptarimas tėra tik finansų įstaigos valios išraiška, kadangi jas suderinti verslo pusėn yra iš viso neįmanoma, o toks formalus teismų požiūris į laidavimo sutartines nuostatas "Laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo" yra absoliučiai paviršutiniškas, nes šios nuostatos net nederėtinos ir neaptariamos, todėl tokiu atveju yra ne šalių valia, o primestas formalumas. CK 6.88 straipsnis yra labai universalus ir visaapimantis, kadangi šioje teisės normoje numatytos teisinės situacijos apima ir šios bylos situaciją, tačiau dėl aukščiau paminėto, teismai atsisako taikyti LR CK 6.88 straipsnį, kadangi teismų praktika jo netaiko. Tačiau civiliniame kodekse yra numatytos tik dvi laidavimo rūšys (terminuotas ir neterminuotas laidavimas). Teismų praktika sukūrė laidavimą, kuris niekad nepasibaigia (visiškai neaiški laidavimo rūšis, galiojanti iki gyvos galvos), nors teisinis reguliavimas aiškiai, konkrečiai ir nedviprasmiškai operatyvia forma šį klausimą reguliuoja.

Akivaizdu, kad teismų praktika negali būti aukščiau už teisinį reguliavimą, tuo labiau šiuo atveju teisinis reguliavimas yra imperatyvus (LR CK 6.88. 6.89 str.). CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas negali būti keičiamas, kadangi minėta norma yra imperatyvaus pobūdžio. Dėl to byloje turėjo būti taikomas 3 mėnesių terminas, kurio teismas netaikė atmesdamas ieškinį, nors bankas įgijo teisę reikalauti mokėti visą kreditą nuo 2008-09-30 ir yra praleidęs 3 mėnesių naikinamąjį terminą, nes terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neivykdė (LAT 2012-03-07 nutartis priimtą byloje Nr. 3K-3-88/2012) Atsakovas įgijo reikalavimo teisę į laiduotoją būtent nuo 2008-09-30, todėl, atitinkamai, atsakovas įgijo teisę reikalauti visų sumų sumokėjimo tiek iš skolininko UAB „Damivita“, tiek iš laiduotojų nuo 2008-09-30 (LR CK 6.63 str. 1, i, 6.874 str. 2d.), todėl civilinis ieškinys turėjo būti pareikštas per tris mėnesius.

Anot apelianto, šioje byloje naujai iškeltas materialinis reikalavimas, kuris nebuvo nagrinėjamas kitose bylose. Kasacinio teismo bylose, kuriomis vadovavosi teismas, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laidavimo sutarties pabaigos ar pripažinimo pasibaigusia. Teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių hartijos 47 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo apeliacinis skundas savo turiniu atitinka ieškovo byloje pareikštą ieškinį, skundo ir ieškinio tekstai yra iš esmės identiški, išskyrus skundo pastraipas dėl teismų praktikos ydingumo bei dvi pastraipos dėl prejudicinių faktų. Atsakovo nuomone, toks apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniams skundams keliamų reikalavimų, nes jame nėra pateikta sprendimo kritika, o pakartotinai išdėstomas ieškinio turinys. Atsižvelgus į tai, kad didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų yra perkelti į skundą iš ieškinio, atsakovas taip pat dėl jų gali tik pakartoti atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentus.

Pirma, argumentai dėl CK 6.88 str. pagrindu praleisto termino prieštarauja kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Nepagrįstas apelianto argumentais, kad jo laidavimas nebegalioja, nes Bankas praleido terminą ieškiniui jam kaip laiduotojui pagal CK 6.88 str. pareikšti, nes sudarytoje Laidavimo sutartyje 4.2 p. yra susitarta, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko (šiuo atveju kredito gavėjo UAB „Damivita“ prievolių Bankui pagal kreditavimo sutarti įvykdymo. Todėl CK 6.88 str. 1 d. numatytas 3 mėn. terminas ieškiniui laiduotojui pareikšti apskritai netaikomas, ką patvirtina kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-07-27 nutartyje c.b. Nr. 3K-3- 261/2009 konstatavo, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, (buvęs pavadinimas - AB bankas ,,Hansabankas“) v. P. B., D. B., byla Nr. 3K-7-229/2009). Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Tokią kasacinio teismo praktiką patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-05- 24 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-190/2012, 2012-06-08 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-285/2012, išaiškindamas, kad “CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. ”

Taigi, kasacinio teismo yra pripažinta, kad Laidavimo sutarties šalių susitarimas, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių kreditoriui įvykdymo, yra teisėtas ir nepažeidžia jokių imperatyvų. Todėl ieškovo argumentai dėl jo laidavimo pasibaigimo CK 6.88 str. pagrindu yra visiškai nepagrįsti, o CK 6.88 str. netaikytinas.

Antra, ieškovas neteisingai aiškina nuo kada atsiranda teisė pareikšti ieškinį laiduotojui (CK 6.88 str.). Ieškovo manymu, Bankas ieškinį jam kaip laiduotojui turėjo pareikšti nuo 2008-09-30, kai kredito gavėjas UAB „Damivita“ pirmąkart pažeidė su Banku sudarytą 2007-09-07 Kreditavimo sutartį Nr. K-2411-2007-433 ir nesumokėjo numatytos kredito įmokos. Tokie argumentai teisiškai nepagrįsti. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo terminas suėjo Bankui 2009-08-24 nutraukus su UAB „Damivita“ sudarytą Kreditavimo sutartį (CK 6.221 str.), kuomet Bankas įgijo teisę reikalauti kredito gavėją ir laiduotojus grąžinti visą negrąžintą paskolą, nesumokėtas palūkanas, netesybas. Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-05-30 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-257/2011, “terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė. ” Kreditavimo sutarties nutraukimo faktas, nutraukimo teisėtumas ir to teisinės pasekmės, t.y. UAB „Damivita“, D. Š. ir R. Š. pareiga grąžinti Bankui skolą, yra neginčijamai konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi.

Net jei laikytumėm, kad 3 mėn. senaties terminas pagal CK 6.88 str. 1 d. taikytinas, tai jis pradedamas skaičiuoti nuo Kreditavimo sutarties nutraukimo (2009-08-24) ir Bankas galėjo ieškinį pareikšti iki 2009-11-24, tačiau Bankas ieškinį dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teismui pareiškė dar anksčiau - 2009-10-29, taigi, nepraleidus 3 mėn. termino. Todėl Ieškovo argumentai, kad Bankas praleido tariamai imperatyvų naikinamąjį terminą, kad jo laidavimas pasibaigė, yra nepagrįsti ir dėl to atmestini.

Trečia, deklaratyviai dėstomas Finansų įstaigų įstatymo nuostatų citavimas neįrodo, kad Bankas pažeidė kokius nors jo veiklai keliamus rūpestingumo ar atidumo reikalavimus. Ieškovo argumentai, kad Bankui kaip kredito įstaigai taikomi didesni rūpestingumo ir sąžiningumo standartai neįrodo, nei kad Bankas kažkokius veiklos standartus pažeidė, nei kad yra pagrindas atleisti jį kaip laiduotoją nuo sutartinės atsakomybės, neva tai pasibaigus jo laidavimui. Jokios Banko kaltės nenustatyta ir minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi išnagrinėtoje skolos Banko naudai priteisimo byloje. Todėl argumentai apie tai, kad Bankas pažeidė pareigą būti atidžių ir rūpestingu, yra neįrodyti, nepagrįsti ir neįtakojantys ieškovo laidavimo Bankui galiojimo pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimą (CPK 178 str.)

Atsakovas dėl naujai nurodomų t.y. ieškinyje nebuvusių argumentų - dėl teismų praktikos ydingumo nurodo, kad Sprendime nurodyta teismų praktika - LAT 2009-05-18 nutartis c. b. Nr. 3K-7-229/2009 savo aplinkybėmis labai panašioje į nagrinėjamą bylą, be to, LAT nutartis buvo priimta išplėstinės teisėjų kolegijos. Ši teismų praktika ir toliau yra nuosekliai taikoma - pvz., LAT 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012 ir kt.). Lietuvos teismai turi teisę ir pareigą konkrečiose civilinėse bylose aiškinti ir taikyti teisę (CPK 3 str. 1 d.). LAT užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą, t.y. suformuoja galutinę Lietuvos teismų poziciją dėl tam tikros teisės normos aiškinimo ir taikymo, o nukrypimas nuo LAT suformuoto teisės aiškinimo ir taikymo yra pagrindas bylą peržiūrėti kasacine tvarka (CPK 346 str. 2 d. 2 p.). Taigi Apelianto nurodytos teismų praktikos ir teisinio reguliavimo priešpriešos neegzistuoja ir negali egzistuoti, nes tik teismas turi teisę oficialiai aiškinti teisės normas spręsdamas konkrečius ginčus, ir jeigu LAT suformavo tam tikrą CK 6.88 ir 6.89 str. aiškinimo ir taikymo taisyklę, šis aiškinimas yra privalomas tiek žemesnių instancijų teismams, tiek pačiam LAT nagrinėjant vėlesnes bylas.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad CK 6.88 ir 6.89 str. nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, t.y. draudžia sutarties šalims susitarti, kad laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo. Pirmiausia, toks teiginys prieštarauja aukščiau nurodytai LAT praktikai, nes LAT išaiškino, kad šalys yra laisvos susitari dėl laidavimo galiojimo iki bus įvykdyta pagrindinė prievolė, ir konstatavo, kad toks susitarimas nepažeidžia teisės aktų nuostatų. Antra, nei CK 6.88 str., nei 6.89 str. nėra nurodyta, kad susitarimai, kai susitariama, jog laidavimas galioja iki bus įvykdyta pagrindinė prievolė, yra niekiniai, arba kad draudžiama susitarti dėl kitokio laidavimo termino, taigi šios teisės normos nėra imperatyvios. Taip pat niekuo nepagrįstas apelianto teiginys dėl to, kad laidavimo sutarties nuostata, nustatanti laidavimo terminą, yra „grynas formalumas“. Ši nuostata yra teisėta, galiojanti, todėl šalims privaloma, ir teismas turėjo ja vadovautis.

Atsakovo nuomone, teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

Anot atsakovo, jeigu ieškiniu siekiama tik nustatyti tam tikrus prejudicinius faktus kitai civilinei bylai, teismų praktikoje pripažįstama, jog tai siekis sukelti civilinius procesinius, bet ne materialiuosius padarinius, ir toks ieškinys taip pat negalėtų būti nagrinėjamas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Nagrinėjamu atveju būtent taip ir yra (nors ieškovas taip ir nepaaiškino, kokiu tikslu yra pareikštas ieškinys, ir atsakovui belieka tik prognozuoti tolimesnius ieškovo veiksmus tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas), t.y. ieškovas galimai siekė nusistatyti prejudicinį faktą, kurį vėliau naudotų jau išnagrinėtoje civilinėje byloje kaip pagrindą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir atmesti Banko ieškinį dėl skolos pagal Laidavimo sutartį priteisimo (nors tariama Laidavimo sutarties pasibaigimo aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip aplinkybė, kuri Apeliantui nebuvo ir negalėjo būti žinoma pirmosios civilinės bylos nagrinėjimo metu - CPK 366 str. 1 d. 2 p.). Remiantis aukščiau nurodyta LAT praktika, ieškinys, kuriuo siekiama tik civilinių procesinių tikslų, negali būti nagrinėjamas teisme. Apeliantas savo konstitucinę teisę į teisminę gynybą galėjo tinkamai realizuoti jau išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Jam netgi nereikėtų minėtoje byloje reikšti priešieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, pakaktų atsikirtimuose į ieškinį išdėstyti savo nuomonę dėl Laidavimo sutarties pasibaigimo, ir teismas, spręsdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo, Apelianto poziciją įvertintų. Apeliantas šios pozicijos laiku nesuformulavo, todėl atskiro ieškinio pareiškimas reiškia ne ką kitą, kaip įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimą kitoje civilinėje byloje, nors toks kvestionavimas šiuo atveju galimas tik pasinaudojus proceso atnaujinimo institutu. Pažymėtina, kad netgi ir patenkinus ieškovo ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, neegzistuotų nė vieno proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto CPK 366 str., o tai dar kartą parodo, kad Ieškovo ieškinys yra beprasmis. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo ne atmesti ieškinį, bet civilinę bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 str. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad AB DnB Bankas ir UAB „Damivita“ sudarė 2007-09-07 kreditavimo sutartį , o ieškovas 2007-09-07 sudarytu su Banku Laidavimo sutartimi laidavo už UAB „Damivita“ pagal prisiimtus įsipareigojimus Kreditavimo sutarties pagrindu. Dėl skolininko UAB „Damivita“ Kreditavimo sutarties pažeidimo, Bankas vienasmeniškai nutraukė sutartį 2008-08-07, o 2009-10-28 pareiškė ieškinį skolininkui UAB „Damivita“ ir laiduotojui R. Š.. AB DnB Bankas ieškinys Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimu patenkintas, teismas Bankui solidariai iš laiduotojų R. Š. ir D. Š. priteisė 435 000 EUR negrąžintą kreditą, 6,84 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, o skolininko UAB „Damivita“ atžvilgiu bylą nutraukė, nustačius, kad skolininko atžvilgiu vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-29 nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimo nepakeistą.

Po sprendimo įsiteisėjimo ieškovas 2013-06-04 pareiškė ieškinį dėl 2007-09-07 laidavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo R. Š. ir atsakovo AB DnB NORD banko (dabartinis pavadinimas AB DNB bankas), pripažinimo pasibaigusia. Savo ieškinį ieškovas grindžia tuo, kad Bankui materialinė reikalavimo teisė atsirado 2008-09-30, kai kredito gavėjas UAB „Damivita“ pirmąkart iš esmės pažeidė su Banku sudarytą 2007-09-07 Kreditavimo sutartį ir nesumokėjo numatytos kredito įmokos bei neįkeitė kotedžo. Kadangi laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė, o CK 6. 88 str. nustato, kad laidavimas baigiasi, kuomet prievolės terminas baigiasi, ir kreditorius per 3 mėnesius nuo šio momento nepareiškia ieškinio laiduotojui, tai Bankas ieškinį jam kaip laiduotojui turėjo pareikšti nuo 2008-09-30 per tris mėnesius. Banko ieškinys buvo paduotas tik 2009-10-28, t.y. po trylikos mėnesių, todėl visi įmanomi įstatyminiai terminai dėl ieškinio pateikimo prieš ieškovą kaip laiduotoją buvo pasibaigę (LR CK 6.88 str. 1 d., 6.89 str. 1 d.). Anot ieškovo, CK 6. 88 str. nustatytas trijų mėnesių terminas yra naikinamasis, išreikštas imperatyvia teisės norma ir jis negali būti atnaujintas. Taigi, šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl laidavimo sutarties galiojimo ir jos pasibaigimo reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad CK 6.88 str. 1 d. numato, kad laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia ieškinio laiduotojui, tačiau šalys 2007-09-07 laidavimo sutarties 4.2 punktu susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Pabrėžtina, kad tokia teismo išvada visiškai atitinka kasacinio teismo suformuotai praktikai - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, (buvęs pavadinimas -KB bankas „Hansabankas“) v. P. B., D. B., byla Nr. 3K-7-229/2009, LAT 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012 ir kt.). Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinę skundą, Lietuvos teismai turi teisę ir pareigą konkrečiose civilinėse bylose aiškinti ir taikyti teisę (CPK 3 str. 1 d.). Kasacinis teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą, t.y. suformuoja galutinę Lietuvos teismų poziciją dėl tam tikros teisės normos aiškinimo ir taikymo, o nukrypimas nuo suformuoto teisės aiškinimo ir taikymo yra pagrindas bylą peržiūrėti kasacine tvarka (CPK 346 str. 2 d. 2 p.). Taigi apelianto nurodytos teismų praktikos ir teisinio reguliavimo priešpriešos neegzistuoja ir negali egzistuoti, nes tik teismas turi teisę oficialiai aiškinti teisės normas spręsdamas konkrečius ginčus, ir jeigu LAT suformavo tam tikrą CK 6.88 ir 6.89 str. aiškinimo ir taikymo taisyklę, šis aiškinimas yra privalomas tiek žemesnių instancijų teismams, tiek pačiam LAT nagrinėjant vėlesnes bylas.

Pirmosios instancijos teismas bylos medžiagos pagrindu taip pat visiškai teisingai konstatavo, kad AB DNB bankas su UAB „Damivita“ kredito sutartį nutraukė 2009-08-27, o ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl skolos priteisimo iš R. Š., UAB „Damivita“ ir D. Š. pateikė 2009-10-29, t.y. nepraleidęs ir CK nustatyto 3 mėnesių termino ieškiniui paduoti, todėl yra nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovas būdamas kredito institucija nesilaikė didesnių jam skirtų rūpestingumo ir sąžiningumo standartų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad Bankas ieškinį jam kaip laiduotojui turėjo pareikšti nuo 2008-09-30, kai kredito gavėjas UAB „Damivita“ pirmąkart pažeidė su Banku sudarytą 2007-09-07 Kreditavimo sutartį, nes tokie argumentai teisiškai nepagrįsti. Bankas teisus, teigdamas, kad prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo terminas suėjo 2009-08-24 Bankui nutraukus su UAB „Damivita“ sudarytą Kreditavimo sutartį (CK 6.221 str.), kuomet Bankas įgijo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas ir laiduotojai grąžintų visą negrąžintą paskolą, nesumokėtas palūkanas, netesybas. Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-05-30 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-257/2011, “terminuotos prievolės laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė. ” Kreditavimo sutarties nutraukimo faktas, nutraukimo teisėtumas ir to teisinės pasekmės, t.y. UAB „Damivita“, D. Š. ir R. Š. pareiga grąžinti Bankui skolą, yra neginčijamai konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-29 nutartimi.

Taigi, net jeigu ir sutikti, kad 3 mėn. senaties terminas pagal CK 6.88 str. 1 d. šioje byloje taikytinas, tai jis pradedamas skaičiuoti nuo Kreditavimo sutarties nutraukimo (2009-08-24) ir Bankas galėjo ieškinį pareikšti iki 2009-11-24, tačiau Bankas ieškinį dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teismui pareiškė dar anksčiau - 2009-10-29, taigi, nepraleidus 3 mėn. termino. Todėl ieškovo argumentai, kad Bankas praleido tariamai imperatyvų naikinamąjį terminą, kad jo laidavimas pasibaigė, yra visiškai nepagrįsti.

Apelianto teiginiai, kad CK 6.88 ir 6.89 str. nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, t.y. draudžia sutarties šalims susitarti, kad laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo, nieko nepagrįsti, tokios išvados iš minėtų normų turinio padaryti negalima. Be to, ieškovo sąmpratavimai prieštarauja sutarties šalių laisvės principui (CK 6.156 str.) bei aukščiau nurodytai LAT praktikai, kad šalys yra laisvos susitari dėl laidavimo galiojimo iki bus įvykdyta pagrindinė prievolė, ir konstatavo, kad toks susitarimas nepažeidžia teisės aktų nuostatų.

Taip pat niekuo nepagrįstas apelianto teiginys dėl to, kad laidavimo sutarties nuostata, nustatanti laidavimo terminą, yra „grynas formalumas“. Ši nuostata yra teisėta, galiojanti, todėl šalims privaloma, ir teismas turėjo ja vadovautis.

Dėl apelianto nurodytų teiginių, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, kuris nebuvo nagrinėtas ankstesnėse bylose, todėl pareikštu ieškiniu ieškovas nekvestionavo kitų teismų įsiteisėjusių sprendimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009; teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-245/2011)

Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde nurodomos civilinės bylos AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, aplinkybės skiriasi, tačiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti CK 6.88 straipsnio taikymo išaiškinimai nebuvo siejami su konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje konstatavo, kad laidavimo teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, tačiau pasisakė dėl laidavimo civilinių teisinių santykių atsižvelgdama į kasacinio teismo pagrindinę funkciją užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais CK 6.88 straipsnio taikymo išaiškinimais (CPK 4 straipsnis).

Dėl apelianto samprotavimų dėl jo teisės kreiptis į teismą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama sąžiningai, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Apeliantas savo konstitucinę teisę į teisminę gynybą galėjo tinkamai realizuoti jau išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl skolos priteisimo, kur jam pakaktų atsikirtimuose į ieškinį išdėstyti savo nuomonę dėl Laidavimo sutarties pasibaigimo, ir teismas, spręsdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo, apelianto poziciją įvertintų. Tačiau apeliantas savo procesine teise nepasinaudojo, todėl atskiro ieškinio pareiškimas reiškia ne ką kitą, kaip įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimo kvestionavimą kitoje civilinėje byloje. Nurodytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai padaryti, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai (CK 1.5 str.)

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo teiginiai neįtakuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš dalies tenkinamas atsakovo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimų į apeliacinio skundo parengimą turėjo 1815 Lt atstovavimo išlaidų. Kadangi byla nėra sudėtinga, pats atsakovas nurodė, kad apeliantas naujų argumentų nenurodė, tai išlaidas mažinamos per pusę ir iš ieškovo atsakovui priteisiama 900 Lt atstovavimo išlaidų.

Taip pat tenkinamas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-12 nutartimi pritaikyto Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimo priverstinio vykdymo sustabdymo panaikinimo (CPK 150 str. 2d.), nes pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsprendė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB DNB banko (į. k. 112029270) naudai 900 Lt atstovavimo išlaidų.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-12 nutartį dėl Vilniaus apygardos teismo 2011-06-29 sprendimo priverstinio vykdymo sustabdymo.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė-Jankūnienė