- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- AS-143-397-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00081-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių žemėtvarkos skyriui, Ž. U. dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas) 2011 m. vasario 3 d. prašymu, kurį 2011 m. vasario 25 d. patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 02-08-11221 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ((duomenys neskelbtini))“.
Pareiškėjas nurodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėjo, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Raseinių rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Raseinių rajono žemėtvarkos skyrius), kuriam dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikti 1992 m. sausio mėn., kad trūksta dokumentų atkurti nuosavybės teises, pranešė tik 1999 m. gruodžio 21 d. Nuosavybės teisę į žemę patvirtinantys dokumentai (kasos pajamų orderiai, kvitas) buvo išsiųsti 2000 m. sausio mėn., tačiau tik 2003 m. kovo 5 d. pranešta, kad jie nepatvirtina nuosavybės teisės. Giminystės ryšį su M. M. patvirtinančius dokumentus pavyko surinkti tik 2006 m. pradžioje, o Raseinių rajono žemėtvarkos skyrius nepatvirtino informacijos, ar pakanka šių dokumentų, kaip įrodančių giminystės ryšį su M. M. 2008 m. spalio 10 d. raštu Nr. 04-1096 Raseinių rajono žemėtvarkos skyrius pranešė, kad dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su M. M., nebuvo pateikti ir nuosavybės teisės neatkuriamos ((duomenys neskelbtini) pašte raštas gautas 2008 m. spalio 15 d., o jis gavo vėliau). 2011 m. vasario 10 d. pavyko rasti šeimos archyvo dokumentus, kurie leidžia manyti, kad ankstesni dokumentai buvo klastojami, o Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus siųsti raštai ne visada pasiekdavo adresatą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. nutarties dalimi neatnaujino praleisto skundo padavimo termino dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 02-08-11221 panaikinimo ir šią pareiškėjo prašymo dalį atsisakė priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 str. 3 d., 37 str. 2 d. 8 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas prašymą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010, vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 19 straipsniu. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nustatytas apskundimo terminas įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Nustatė, kad Kauno apskrities viršininkas 2008 m. spalio 7 d. priėmė įsakymą Nr. 02-08-11221, kuriuo neatkūrė nuosavybės teisių pareiškėjui į žemės savininko M. M. 8,64 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 4,32 ha. Šis įsakymas Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. spalio 10 d. raštu Nr. 04-1096 išsiųstas pareiškėjui. Pastarasis teigė, kad aptariamas įsakymas (duomenys neskelbtini) pašte buvo gautas 2008 m. spalio 15 d., o jį pasiekė vėliau. Paminėtame Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus rašte nurodyta, jog pareiškėjas turi teisę apskųsti Kauno apskrities viršininko įsakymą per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo dienos. Apie 2008 m. spalio 7 d. priimtą Kauno apskrities viršininko sprendimą, kuriuo neatkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjui buvo pranešta ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių žemėtvarkos skyriaus (toliau – Raseinių žemėtvarkos skyrius) 2010 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. GI-6 (pareiškėjui pakartotinai buvo išsiųstas ir Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. 02-08-11221). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas apskųsti Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 02-08-11221, turėjo visas galimybes tai padaryti. Pareiškėjo prašyme nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys yra susijusios su jo valingu elgesiu realizuojant procesinę teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą, o ne su priežastimis, objektyviai kliudžiusiomis per įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą, todėl nepripažintinos svarbiomis. Pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią skundo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.). Todėl pareiškėjas turėjo būti rūpestingas ir domėtis savo teisėmis ir pareigomis, taigi turėjo visas galimybes nepraleidęs terminų ir nustatyta tvarka pateikti teismui skundą. Tai, kad pareiškėjas neveikė rūpestingai, o tai lėmė termino praleidimą, yra tik subjektyvios, o ne objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios termino praleidimo priežastys. Pareiškėjo veiksmai (ilgas dokumentų ieškojimas ir kt.) yra pareiškėjo valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, ši aplinkybė objektyviai netrukdė jam laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjas skundą uždelsė paduoti dėl jo paties elgesio (delsimo), tai yra subjektyvios priežastys. Šiuo atveju nepateisinamas laikotarpis nuo tada, kai pareiškėjas gavo Kauno apskrities viršininko įsakymą, kuriuo neatkurtos nuosavybės teisės (2008 m. spalio mėn.), iki jo kreipimosi į teismą 2011 m. vasario 3 d., t. y. nėra įrodymų, kad pareiškėjas stengėsi kuo skubiau ir operatyviau kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, nes, įgyvendindamas savo procesines teises, buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas. Todėl prašymas netenkintinas ir terminas skundui paduoti neatnaujintinas.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu, kurį patikslino, prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį ir perduoti prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. 02-08-11221 (duomenys neskelbtini) pašte buvo gautas 2008 m. spalio 15 d., o jį pasiekė likus 5–7 dienoms iki mėnesio termino, skaičiuojant šį terminą nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d., tuo pačiu 30 dienų termino, apskųsti šį įsakymą teismui. Pažymi, jog, gavęs Raseinių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. GI-6, į teismą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 18 d. 2010 m. rugsėjo 8 d. buvo gauta Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartis ir nurodytas terminas iki 2010 m. rugsėjo 8 d. pašalinti prašymo trūkumus. Nutartyje nurodytas terminas atėmė bet kokią galimybę pašalinti prašymo trūkumus, o teismas priėmė 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį. Teigia, kad skundžiama nutartimi teismas priima jo prašymą dėl terminų pratęsimo pateikti dokumentus, bet palieka galioti Kauno apskrities viršininko įsakymą dėl nuosavybės teisių neatkūrimo, o tai leidžia manyti, kad nuosavybės teisė į senelio M. M. žemę nebus atkurta. Lieka neaiškus ir dokumentų pateikimo pratęsimo laikas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas ginčija Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 02-08-11221 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ((duomenys neskelbtini))“ (b. l. 2–3). Šiuo įsakymu Kauno apskrities viršininkas neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į žemės savininko M. M. 8,64 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį – 4,32 ha (b. l. 21).
Pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą apskųsti ginčijamą įsakymą (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.). Pats pareiškėjas atskirajame skunde pripažįsta, kad skundžiamą aktą gavo 2008 m. lapkričio mėn. (b. l. 57, 73–74). Taigi prašymas teismui 2011 m. vasario 3 d. (b. l. 2–3, 29) pateiktas akivaizdžiai praleidus terminą.
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų priežasčių (ilgas dokumentų ieškojimas) pagrįstai nepripažino svarbiomis, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Netinkamas kreipimasis į teismą 2010 m. rugpjūčio mėn. taip pat negali pateisinti termino praleidimo. Turi būti pagrįstas visas laikotarpis iki tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo. Nurodytos aplinkybės iš esmės yra subjektyvios priežastys, susijusios su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu ir atidumu realizuojant teisminės gynybos teisę. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, nenustatyta.
Išdėstytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl nesvarbios priežasties, todėl prašymas atnaujinti terminą nepatenkintas pagrįstai (ABTĮ 34 str. 1 d.), o prašymo dalį atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).
Taigi skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties dalis yra pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.
Be to, pareiškėjas, pateikdamas atskirąjį skundą, 2011 m. kovo 30 d. sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį (b. l. 75). ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalių atskirieji skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Todėl sumokėtas žyminis mokestis turi būti grąžinamas (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjui A. B. 2011 m. kovo 30 d. sumokėtą 50 Lt (penkiasdešimt litų) žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.