Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimo, civilinėje byloje Nr. e2-4038-431/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos bankas“ ieškinį atsakovui S. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Pabradė“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo atleisti atsakovą nuo dalies žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Medicinos bankas“ (toliau – UAB ,,Medicinos bankas“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo S. S. 356 698,63 Eur skolą, mokėjimo funkciją atliekančias bei procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas S. S. 2016 m. balandžio 20 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2013 m. liepos 19 d. sudarytą laidavimo sutartį negaliojančia. Atsakovas, nurodydamas, kad sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio, prašė atleisti jį nuo likusios dalies (3 541 Eur) mokėjimo dėl jos sunkios turtinės padėties.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi netenkino atsakovo S. S. prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir įpareigojo jį iki 2016 m. gegužės 18 d. pateikti teismui 3 541 Eur žyminio mokesčio kvitą. Teismas nustatė, kad yra priimtas ieškovės UAB ,,Medicinos bankas“ ieškinys atsakovui S. S. dėl skolos pagal šalių pasirašytą laidavimo sutartį priteisimo; kad laidavimo sutartimi atsakovas užtikrino trečiojo asmens UAB ,,Pabradė“ prievolės UAB ,,Medicinos bankas“ įvykdymą; kad priešieškiniu ginčijama ši laidavimo sutartis, prašomą ją pripažinti negaliojančia; kad už priešieškinį mokėtinas 3 544 Eur žyminis mokestis (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas); kad teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo nustatytas terminas trūkstamai žyminio mokesčio daliai sumokėti; kad likus dviem dienom iki nustatyto termino pabaigos atsakovas pateikė prašymą atlesti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Teismas konstatavo, kad prašyme nurodytos aplinkybės, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai ir statiniai yra areštuoti, o jo gaunamos pajamos 2015 m. spalio 1 d. – 2016 m. kovo 31 d. sudarė 85,20 Eur, yra jo vykdytos prievolinės veiklos pasekmė. Pažymėjo, kad atsakovas nenurodė aplinkybių, kodėl jo vadovaujamos įmonės turtas yra pardavinėjamas iš varžytinių, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šioms aplinkybėms neturėjo įtakos atsakovo sprendimai ir veiksmai. Teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai asmens turtinė padėtis yra sąlygota jo neįvykdytų prievolių ir atitinkamai taikytų suvaržymų turtui, CPK 83 straipsnio 3 dalis nėra taikytina, todėl šį prašymą atmetė.

Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas S. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį ir atleisti jį nuo likusios žyminio mokesčio dalies – 3 541 Eur sumokėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 83 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai vertino ne atsakovo turtinę padėtį, o priežastis dėl ko ji susidarė. Teismas, remdamasis prielaidomis, padarė nepagrįstą išvadą, kad apelianto turtinei padėčiai įtakos turėjo jo, kaip juridinio asmens vadovo, priimtų sprendimų pasekmės. Nepagrįstai jį įpareigojo įrodyti ne sunkią turtinę padėtį, o juridinio asmens vadovo priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patenkinti atsakovo prašymą atleisti jį nuo likusios žyminio mokesčio dalies už priešieškinį sumokėjimo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs jį sumokėti 3 541 Eur žyminio mokesčio dalį už priešieškinį, nepagrįstai vertino ne jo turtinę padėtį, o jos susidarymo priežastis. Lietuvos Respublik?s Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, nustatyta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau kartu teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato konkrečią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-366-236/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-256-236/2016 ir kt.).Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016).CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kartu minėtoje normoje pažymima, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pareiga pateikti įrodymus, patikimai patvirtinančius realų būtinumą atleisti asmenį nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju S. S. (CPK 178 straipsnis). Teismas asmens turtinę padėtį turi įvertinti analizuodamas pateiktų įrodymų visumą. Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė atleisti asmenį iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra teismo teisė, o ne pareiga.Kai tam tikrų klausimų sprendimas pagal įstatymą priskiriamas teismo diskrecijai, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), todėl asmeniui nemotyvavus prašymo ir (ar) nepateikus jo argumentus patvirtinančių įrodymų, toks prašymas negali būti teismo tenkintas, nes priešingu atveju, būtų pažeistas visų asmenų lygiateisiškumo principas.Nagrinėjamu atveju apeliantas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už priešieškinį, kuriuo ginčijama laidavimo sutartis, kuria atsakovas užtikrino trečiojo asmens UAB ,,Pabradė“ prievolės UAB ,,Medicinos bankas“ įvykdymą, turi sumokėti 3 544 Eur žyminį mokestį. Atsakovas sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio. Taigi, apeliantas sumokėjo tik 0,87 procento žyminio mokesčio ir atitinkamai prašė jį atleisti nuo 99,13 procentų žyminio mokesčio.Taigi, šiuo atveju, kai iš 3 544 Eur mokėtino žyminio mokesčio sumos sumokėta tik 31 Eur, prašymas atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies savo esme praktiškai prilygintinas prašymui iš viso atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tuo tarpu visiškas atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo galimas tik konkrečiais įstatyme nustatytais atvejais (CPK 83 straipsnio 1 dalis), kuriuos yra nustatęs pats įstatymo leidėjas, atsižvelgęs į dalyvaujančio asmens statusą (pvz., bankrutuojanti įmonė), ginčo pobūdį (pvz., ginčai dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo) ar kitas socialiniu požiūriu reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto prašymą, pagrįstai teisiškai reikšminga aplinkybe laikė ne tik prašančio atleisti nuo mokesčio asmens turtinę padėtį, bet ir jos susidarymo priežastis bei aplinkybes. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-960/2014; 2015 m. birželio 30d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-612-516/201; kt.), be kita ko nurodant, kad duomenys iš registrų ir kredito įstaigų turi būti pateikiami su tam tikra laiko perspektyva, nes duomenys apie banko sąskaitose esamą likutį neparodo jose esančių piniginių lėšų judėjimo, o iš registrų pateiktos pažymos apie šiuo metu asmens turimą turtą neleidžia spręsti apie asmens veiksmus netolimoje praeityje. Šių duomenų visuma leistų nuspręsti ne tik tai, ar pareiškėjo turtinė padėtis yra labai sunki, bet ir išsiaiškinti tikrąsias tokios padėties atsiradimo priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-960/2014).Šiuo atveju iš apelianto pateiktų rašytinių įrodymų – VĮ Registrų centro išrašų, matyti, kad atsakovas nuosavybės teise valdo net dešimt skirtingų nekilnojamojo turto objektų – žemės sklypus (su statiniais ar be jų), statinius. Taigi, iš principo apelianto turtinė padėtis nėra bloga. Todėl spręsdamas, ar yra teisinis pagrindas praktiškai visai atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas pagrįstai vertino, kodėl susiklostė tokia padėtis, kad turėdamas pakankami daug turto, atsakovas teigia negalįs sumokėti žyminio mokesčio. Apelianto pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad visas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas net po keletą kartų, skirtingų subjektų (teismų, antstolių). Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad negalėjimą sumokėti žyminį mokestį lėmė ne sunki atsakovo turtinė padėtis, bet jo paties veikla (tikėtina, prisiimtos nepagrįstai didelės prievolės ar prievolių nevykdymas / netinkamas vykdymas, dėl ko kilo ginčai, lėmę turto areštus). Taip pat pažymėtina, kad abejonių dėl to, ar apeliantas, pateikdamas prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pilnai atskleidė savo turtinę padėtį, kelia ir jo pateikti duomenys apie gaunamas pajamas: pagal VSDFV Utenos skyriaus pažymą, per 2015 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. kovo 31 d. laikotarpį (t. y. per keturis mėnesius) atsakovas yra gavęs iš viso tik 166,45 Eur draudžiamųjų pajamų. Duomenų apie turimas bankų sąskaitas, lėšas jose, kitų rūšių pajamas, turimas santaupas ar kitus pragyvenimo šaltinius, apeliantas nėra pateikęs, nors galimybė gyventi praktiškai negaunant pajamų ir / ar neturint santaupų, kitų pragyvenimo lėšų, yra labai abejotina. Nepagrįstu pripažįstamas ir atskirojo skundo argumentas, esą teismas nepagrįstai jį įpareigojo įrodyti ne sunkią turtinę padėtį, o jo, kaip juridinio asmens vadovo, priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Kadangi pats apeliantas, siekdamas pagrįsti savo turtinę padėtį, pateikė antstolės pranešimą apie vykdomas UAB ,,Pabradė“ turto varžytynes, teismas nutartyje pažymėjo, kad atsakovas nenurodė aplinkybių, kodėl jo vadovaujamos įmonės turtas yra pardavinėjamas iš varžytinių, tačiau jokio reikalavimo įrodinėti įmonės turtinę padėtį ar juridinio asmens vadovo sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, skundžiamoje nutartyje nėra. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis apelianto pateiktais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas pakankamais, patikimais bei išsamiais įrodymais nepagrindė būtinumo jį atleisti nuo mokėtino žyminio mokesčio, todėl panaikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, remiantis atskirajame skunde išdėstytais motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti 3 541 Eur žyminio mokesčio sumą ir pateikti mokėjimą patvirtinančius dokumentus, paliekama nepakeista, o minėta nutartimi nustatytas terminas pirmiau nurodytiems veiksmams atlikti jau yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2016 m. spalio 14 d. (įskaitytinai) 3 541 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti (ir pateikti teismui mokėjimą pagrindžiančius įrodymus).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovui S. S. terminą iki 2016 m. spalio 14 d. (įskaitytinai) sumokėti 3 541 Eur žyminio mokesčio dalį už priešieškinį ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.