- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-18
- Bylos Nr.
- eI-6456-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00408-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Ina Kirkutienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- UAB „MCB Finance“
- Atsakovas
- Lietuvos bankui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Stasiui Drazdauskui, atsakovo atstovėms Rūtai Merkevičiūtei, Rasai Cicėnienei, Justinai Tarasevičienei, Daliai Karmazinienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „MCB Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas UAB „MCB Finance“ skundu (t. 1, b. l. 1-6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014-12-16 sprendimo Nr. 241-173 dalį, kurioje konstatuojamas Vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalies pažeidimas ir už jį pareiškėjui skiriama bauda. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2014-12-16 sprendimu Nr. 241-173 paskyrė jam 15 500 Lt dydžio baudą už Lietuvos banko valdybos 2013-03-19 nutarimu Nr. 3-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 7.2, 7.3, 7.5, 7.6, 9, 13, 18.1, 18.2, 21 punktų bei VKĮ 8 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 8 dalies, 17 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas interpretuoja, lyg jos ribotų visą vartojimo kredito gavėjo atsakomybę ir teigia, kad į 0,05 proc. nuo pradelstos mokėti sumos turi būti įskaičiuojami visi kredito davėjo patiriami nuostoliai. Pareiškėjo nuomone, piniginės prievolės termino praleidimas ir piniginės prievolės nevykdymas natūra yra du savarankiški teisės pažeidimai, dėl kurių gali būti taikomi savarankiški kreditoriaus teisių gynimo būdai. VKĮ 11 straipsnio 8 dalis nustato apribojimą netesyboms už piniginių prievolių įvykdymo termino praleidimą, tačiau nenustato apribojimo kreditoriui išsiieškoti nuostolius, kuriuos jis patiria išsiieškodamas nesumokėtas sumas (įgyvendindamas savo teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra). Pareiškėjo nuomone, teismų praktika, kuria remiamasi skundžiamame sprendime, nepatvirtina, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi ribojimas taikytinas kreditoriaus patiriamiems nuostoliams dėl skolos išieškojimo. Paskolos sutarties bendrosiose sąlygose nurodyta, kad administravimo mokestis yra bendrovės išlaidos, kurias ji sumoka skolų išieškojimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir, skirtingai nei teigiama skundžiamame sprendime, šis mokestis nėra „priskaičiuojamas“ vartotojui. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte numatyta vartotojo pareiga atlyginti bendrovės turėtas išlaidas, susijusias su skolų išieškojimu. Jos nustatomos pagal administravimo mokesčio dydį, sumokamą skolų išieškojimo įmonėms. Šis mokestis, pareiškėjo nuomone, negali būti vertinamas kaip netesybų mokėjimas ar kaip mokestis už vartojimo kredito grąžinimą vėliau nustatyto termino. Iš administravimo mokesčio pareiškėjas negauna jokių pajamų ar pelno. Administravimo mokesčio vartotojas pareiškėjui turi sumokėti lygiai tiek, kiek bendrovė įsipareigoja sumokėti skolų išieškojimo įmonei. Pareiškėjas laiko nepagrįstu atsakovo argumentą, kad savo nuostolių dydį pareiškėjas privalo įrodinėti tik teisme, kadangi kreditorius gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš skolininko visais atvejais, kai jis turi tokį materialinį teisinį reikalavimą. Už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą atsakovas 2014-09-02 sprendimu Nr. 241-134 pareiškėjui jau yra paskyręs baudą, šio sprendimo teisėtumas nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4984-764/2015, todėl pareiškėjas mano, kad skundžiamu sprendimui jam antrą kartą bauda buvo paskirta už tą patį pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą (t. 2, b. l. 1-10) prašo jį atmesti. Nurodo, kad buvo atliekamas pareiškėjo tikslinis inspektavimas ir vertinama, ar tikrinamuoju laikotarpiu (2014-01-01 – 2014-07-31) jo vykdoma veikla nepažeidė vartojimo kredito davėjų teikiamas paslaugas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Ginčijamu sprendimu, be kita ko, konstatuotas VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimas, kai įmonė reikalavo iš vartojimo kredito gavėjų 15 proc. dydžio administravimo mokesčio kartu su VKĮ numatytomis 0,05 proc. dydžio palūkanomis, priskaičiuotomis nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovas nesutinka, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybų dydžio ribojimas taikomas tik tokiam sutarties pažeidimui, kuris pasireiškia vėlavimu įvykdyti piniginę prievolę, bet ne pareigos grąžinti paskolą natūra nevykdymu, kadangi VKĮ 11 straipsnio 8 dalies antrasis sakinys draudžia kitas netesybas ir mokesčius už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą. Atsakovo nuomone, VKĮ 11 straipsnio 8 dalis apima atvejus, kai netesybos arba mokesčiai taikomi tiek už finansinių įsipareigojimų visišką nevykdymą, tiek už vėlavimą įvykdyti finansinius įsipareigojimus sutartyje nustatytais terminais. Abiem atvejais sutartinės netesybos negali būti didesnės negu VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatyta riba. Į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai, įskaitant ir pareiškėjo minimas „protingas išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka“. Atsakovo nuomone, pareiškėjo Bendrųjų sąlygų 5.3 papunktyje įtvirtintas administravimo mokestis yra faktinės netesybos, nes atitinka netesybų sampratą ir atliekamas jų funkcijas. Atsakovas neneigia pareiškėjo teisės reikalauti neatlygintų nuostolių dalies, jeigu netesybos nepadengia realių pareiškėjo nuostolių, tačiau VKĮ 11 straipsnio 8 dalis draudžia iš anksto sutartyje susitarti dėl tokių galimai neatlygintų nuostolių netesybų ar kitokių mokesčių, kurių dydis viršytų 0,05 proc. Atsakovas vadovaujasi teismų praktika, pagal kurią didesnių nei VKĮ nustatyto dydžio nuostolių priteisimo pagrįstumą kreditorius gali įrodinėti ieškinio teisenos tvarka. Pažymi, kad, priešingai nei nurodyta skunde, bauda pareiškėjui buvo skirta ne vien už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą, bet ir už kitų VKĮ reikalavimų nesilaikymą. Atsiliepime teigiama, kad priimant skundžiamą sprendimą non bis in idem principas pažeistas nebuvo, kadangi teisės aktai neįtvirtina atsakovo priežiūrinių veiksmų sustabdymo, jeigu dėl ankstesnių priežiūrinių veiksmų teisme yra nagrinėjamas vartojimo kredito davėjo skundas. Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014-09-02 sprendimas Nr. 241-134 buvo priimtas dėl pareiškėjo veiksmų konkretaus vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu dėl galimo VKĮ pažeidimo sudarant 2013-10-15 vartojimo kredito sutartį, o šioje byloje atsakovas pareiškėjo veiklą tikrino už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki liepos 31 d., t. y., pažeidimai buvo padaryti skirtingu laiku, iš esmės skyrėsi pažeidimų faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo elgesio epizodai nesudaro vientisos veikos ir negali būti laikomi tapačiais.
Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014-12-16 sprendimu Nr. 241-173 konstatuota, kad pareiškėjas, be kita ko, pažeidė VKĮ 11 straipsnio 8 dalį. Kaip pažeidimas buvo įvertinta tai, kad 2014-09-08 – 2014-10-10 atlikto inspektavimo metu atsitiktinės atrankos būdu pasirinkus 9 vartojimo kredito sutartis, kurios klientui vėluojant įvykdyti finansinius įsipareigojimus nebuvo nutrauktos ir kurių pagrindu prisiimti finansiniai įsipareigojimai buvo perduoti išieškoti skolų išieškojimo bendrovėms ir padengti pradelsus sutartyje nurodytus terminus (sutartys Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), nustatyta, kad išieškant skolą vėluojančiam įvykdyti finansinius įsipareigojimus klientui buvo skaičiuojamos 0,05 proc. dydžio palūkanos už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos kredito ar jo atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų kredito palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną bei priskaičiuotas 15 proc. dydžio administravimo mokestis. Pareiškėjas nesutinka su šia sprendimo dalimi.
VKĮ 11 straipsnio 8 dalis numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
Ši įstatymo nuostata įtvirtinta naujoje VKĮ redakcijoje, įsigaliojusioje 2012 m. sausio 1 d., kuri buvo išdėstyta 2011 m. lapkričio 17 d. Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1684. Iki naujos redakcijos įsigaliojimo galiojusio 2010 m. gruodžio 23 d. Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 11 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta panaši nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Lyginant VKĮ 11 straipsnio 8 dalies redakcijas matyti, kad 2011 m. lapkričio 17 d. Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1684 VKĮ 11 straipsnio 8 dalis buvo papildyta, nustatant, kad už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos ne tik jokios kitos netesybos, bet ir mokesčiai. Iš Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio 2011-11-11 protokolo Nr. 109-P-45 matyti, kad pasiūlymas papildyti VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatą „mokesčių“ sąvoka kilo dėl to, jog „praktikoje pasitaiko atvejų, kai vartojimo kreditus išduodančios bendrovės siekia išvengti 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto netesybų dydžio apribojimo, pavadindamos faktines netesybas kitokiais pavadinimais. Tokiais veiksmais ne tik „apeinami“ įstatymo reikalavimai, bet ir klaidinami vartojimo kreditų gavėjai, kurie pagrįstai tikisi, kad įstatyme nustatytos netesybos yra maksimali įmanoma jų atsakomybė ir, nebūdami profesionalūs rinkos dalyviai, nesugeba pastebėti ir įvertinti kitokiais pavadinimais nustatytų faktinių netesybų”.
Taigi iš VKĮ 11 straipsnio 8 dalies gramatinio bei teleologinio aiškinimo matyti, kad aptartu teisiniu reglamentavimu ribojama vartojimo kredito davėjo teisė už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui taikyti kitokias ar didesnes netesybas (įskaitant faktines netesybas, nepriklausomai nuo jų pavadinimo), nei tas, kurios leistinos pagal šią įstatymo nuostatą (ne didesnes kaip 0,05 procento netesybas nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną). Tokiu teisiniu reglamentavimu, be kita ko, siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kad jie nebūtų klaidinami dėl numatomos atsakomybės apimties finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Iš VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatų aiškiai matyti, kad ji reglamentuoja tiek atvejus, kai netesybos arba mokesčiai taikomi už vėlavimą įvykdyti finansinius įsipareigojimus sutartyje nustatytais terminais, tiek už finansinių įsipareigojimų visišką ar dalinį nevykdymą.
Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybų institutą, ne kartą yra nurodęs, kad netesybų prigimtis dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi netesybos <...> yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį, – viena civilinės atsakomybės formų. Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinėmis netesybomis šalys, siekdamos sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, iš anksto susitaria, kokio dydžio netesybos bus mokamos, jeigu laiku ar tinkamai nebus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138-686/2015 ir kt.).
Šių netesybų požymių kontekste aiškintinas pareiškėjo taikytas administravimo mokestis, t. y. spręstina, ar jis gali būti laikomas „mokesčiu“ (faktinėmis netesybomis) VKĮ 11 straipsnio 8 dalies taikymo prasme.
Atsakovo patikrintų vartojimo kredito sutarčių Bendrųjų sąlygų 1.1 punkte administravimo mokestis apibrėžiamas kaip mokestis, kurį paskolos davėjas turi sumokėti skolų išieškojimo įmonei, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos ir paskolos davėjas perduoda ją bei visus kitus pagal sutartį priklausančius mokėjimus išieškoti skolų išieškojimo įmonei. Bendrųjų sąlygų 5.3 punkte numatyta, kad paskolos davėjas turi teisę kreiptis į skolų išieškojimo įmonę dėl tarpininkavimo susigrąžinant įsiskolinimą (Paskolą, jos dalį, Paskolos praleidimą ir kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas), o paslaugos gavėjas įsipareigoja atlyginti paskolos davėjui šios įmonės administravimo mokestį, kuris yra nurodomas paskolos gavėjui siunčiamame laiške. Administravimo mokestis negali būti didesnis negu 30 (trisdešimt) procentų nuo visos paskolos sumos. Pareiškėjo inspektavimo metu nustatyta, kad pareiškėjas visais nagrinėjamais atvejais taikė 15 proc. administravimo mokestį nuo perduotos išieškoti sumos.
Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėjo taikyto administravimo mokesčio paskirtis – kompensuoti pareiškėjo patiriamas išlaidas (nuostolius), susijusius su skolos susigrąžinimo neteismine tvarka paslaugomis, teikiamomis trečiųjų asmenų (skolų išieškojimo įmonių). Šis mokestis yra nustatytas iš anksto, apibrėžiant vienodu procentiniu dydžiu. Administravimo mokestis grindžiamas su trečiaisiais asmenimis sudarytomis sutartimis, apmokėjimas už skolos administravimo paslaugas nesiejamas su konkretaus kliento atžvilgiu suteiktų paslaugų apimtimi. Šis mokestis taikomas sutartinius įsipareigojimus pažeidusiems pareiškėjo klientams unifikuotai, t. y. jo taikymo sąlygos, dydis yra vienodas visiems klientams, nepriklausomai nuo atliekamų konkrečiu atveju faktinių skolos išieškojimo veiksmų. Todėl šiuo atveju matyti, kad taikomas administravimo mokestis turi netesybų (baudų) požymių (CK 6.71 straipsnis) – taikomas siekiant kompensuoti nuostolius, iš anksto sutartyje numačius taikymo sąlygas ir apibrėžus dydį, nereikalaujant įrodinėti faktinių pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad administravimo mokestis atitinka „mokesčių“ (kaip paslėptų faktinių netesybų) sąvoką VKĮ 11 straipsnio 8 dalies taikymo prasme. Tokie mokesčiai VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi draudžiami, ką pagrįstai nustatė atsakovas.
Pareiškėjo argumentai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis nustato apribojimą netesyboms už piniginių prievolių įvykdymo termino praleidimą, tačiau nenustato apribojimo kreditoriui išsiieškoti nuostolius, kuriuos jis patiria išsiieškodamas nesumokėtas sumas (įgyvendindamas savo teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra), iš esmės yra teisingi. Pagal CK 6.251 straipsnį galioja visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Kreditorius turi teisę reikalauti pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia pažeidimo padarymo. Kaip minėta, VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nėra įtvirtinta draudimo kreditoriui bendra tvarka reikalauti faktiškai patirtų nuostolių, tačiau joje įtvirtintos nuostatos riboja kreditoriaus teisę taikyti netesybas ir kitus netesybų požymių turinčius iš anksto nustatytus, unifikuotai taikomus mokesčius (nepriklausomai nuo jų pavadinimo) už finansinių įsipareigojimų nevykdymą. Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjas taikė iš anksto nustatytus, unifikuotus administravimo mokesčius, neleistinus pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, o ne reikalavo pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad iš administravimo mokesčio jis negauna pajamų ar pelno, kad administravimo mokesčio vartotojas pareiškėjui turi sumokėti lygiai tiek, kiek pareiškėjas įsipareigoja sumokėti skolų išieškojimo įmonei, nėra teisiškai reikšmingos kvalifikuojant pareiškėjo veiksmus. Šiuo atveju svarbus paties administravimo mokesčio pobūdis, kuris klaidina vartotojus dėl jų atsakomybės apimties ir neleistinai atleidžia pareiškėją nuo pareigos įrodyti būtinus ir pagrįstus nuostolius kiekvienu konkrečiu atveju.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas iš esmės tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, todėl pagrįstai skundžiama sprendimo dalimi pareiškėją nubaudė, be kita ko, už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimo dalį nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis).
Pareiškėjo argumentai, kad skiriant baudą buvo pažeistas non bis in idem principas, atmestini kaip nepagrįsti. Nustatyta, kad Pareiškėjo nurodytas atsakovo Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014-09-02 sprendimas Nr. 241-134 buvo priimtas dėl pareiškėjo veiksmų konkretaus vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu dėl galimo VKĮ pažeidimo sudarant 2013-10-15 vartojimo kredito sutartį, o šioje byloje atsakovas pareiškėjo veiklą tikrino už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki liepos 31 d., t. y., pažeidimai buvo padaryti skirtingu laiku, iš esmės skiriasi pažeidimų faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo elgesio epizodai nesudaro vientisos veikos ir negali būti laikomi tapačiais. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu pareiškėjui bauda buvo paskirta ne vien už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą, bet ir už kitų VKĮ reikalavimų nesilaikymą.
Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo UAB „MCB Finance“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.