- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 2S-504-823/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- G. M., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, teisėjų Petro Jaržemskio ir Dalios Višinskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams G. M. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl pirkimo - pardavimo sutarties panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. M. 2008 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams G. M. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 4160-41, pripažinti negaliojančia tarp atsakovų 2002 m. kovo 12 d. sudarytą Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su ieškovu
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti. Nurodė, kad ieškovas atsakovams pareiškė vieną turtinį ir du neturtinius reikalavimus, tačiau ieškinio neįkainojo ir nė vieno ieškinio reikalavimo neapmokėjo žyminiu mokesčiu. Teismas pažymėjo, kad prie ieškinio V. M. pridėjo 2008 m. spalio 27 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, iš kurio matyti, jog ieškovas yra iš dalies atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, t.y. pateikdamas ieškinį, V. M. privalėjo sumokėti 50 procentų įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio.
Šalies argumentai
Ieškovas 2008 m. lapkričio 10 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą, kuriuo prašė dėl sunkios turtinės padėties iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi nutarė nenagrinėti ieškovo prašymo iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir pakartotinai nustatė ieškovui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Nurodė, kad teismas negali spręsti ieškovo prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo ar atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, nes ieškovas neįkainojo ieškinio, ir dėl to teismas negali nustatyti kokio dydžio žyminiu mokesčiu ieškinys turi būti apmokėtas.
Teismo nustatytu terminu ieškovas V. M. pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinio suma yra 411 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi V. M. ieškinį laikė nepaduotu. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį įkainojo Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina – 411 Lt, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 85 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę, o ne pagal sandorio kainą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškinys buvo įkainotas netinkamai, ir todėl laikytina, kad ieškovas teismo nustatytu terminu nepašalino ieškinio pareiškimo trūkumų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iš dalies atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki sprendimo byloje priėmimo, o ieškinį priimti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį bei CPK 5 straipsnį, neteisėtai apribodamas ieškovo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ieškiniu nereikalaujama jokių daiktinių teisių į žemės sklypą, o tik prašoma panaikinti sandorį, kuris buvo sudarytas tarp atsakovų, todėl ieškinio suma nustatyta pagal sandorio kainą. Apelianto manymu, jei jis netinkamai nustatė ieškinio sumą, teismas, vadovaujantis CPK 85 straipsnio 2 dalimi, privalėjo pats šią sumą nustatyti. Pirmosios instancijos teismas tokią galimybę turėjo, nes kartu su ieškiniu teismui buvo pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė. Nepagrįstai vilkindamas ieškovo reikalavimų nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, pažeidė proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčijama 2009 m. sausio 29 d. nutartimi laikydamas ieškinio pareiškimą nepaduotu ir grąžindamas jį ieškovui pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės nuostatas, reglamentuojančias procesinių dokumentų trūkumų šalinimo tvarką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatydamas byloje dalyvaujančiam asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti teismas turi įvykdyti išaiškinimo pareigą (CPK 158 straipsnio 3 dalis), įgyvendinti kooperacijos principą (CPK 8 straipsnis), taip pat atsižvelgti į konstitucinį teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą teisinę prigimtį, formalūs reikalavimai, įstatymo leidėjo keliami ieškinio turiniui, yra ne daugiau nei būtina teismo proceso prielaida (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003). Atsižvelgiant į nurodytus principus akivaizdu, kad procesinių dokumentų trūkumų šalinimą reglamentuojančios proceso teisės nuostatos teismo negali būti taikomos formaliai. Šią išvadą patvirtina ir CPK 115 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas ar kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi įpareigojo ieškovą patikslinti ieškinį nurodant jo kainą (b.l. 10). Ieškovas teismo nustatytu terminu pateikė teismui patikslintą ieškinio pareiškimą, nurodydamas ieškinio kainą – 411 Lt, t.y. ieškinį įvertino pagal ginčijamo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio kainą (b.l. 13). Kartu su patikslintu ieškiniu teismui buvo pateikta ginčijamos Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties kopija, patvirtinanti sandorio kainą, bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti žemės sklypo, kurio pardavimo sandoris ginčijamas, vidutinė rinkos vertė (b.l. 30, 67). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismo nustatytu terminu pateikdamas teismui patikslintą ieškinį, nurodant ieškinio kainą pagal byloje ginčijamo sandorio vertę, ieškovas sąžiningai bandė pašalinti procesinio dokumento trūkumus pagal pirmosios instancijos teismo nutartyje dėl procesinio dokumento trūkumų šalinimo nustatytus įpareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijama nutartimi ieškinio pareiškimą laikyti nepaduotu. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad manydamas, jog ieškinio kaina nustatyta aiškiai netinkamai, pirmosios instancijos teismas galėjo šią kainą nustatyti CPK 85 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kadangi kartu su patikslintu ieškiniu teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys ginčo žemės sklypo rinkos vertę. To nepadarydamas, ir laikydamas ieškinio pareiškimą nepaduotu formaliu pagrindu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos principo, nepagrįstai apribojo ieškovo galimybę kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio pareiškimu ieškovas yra pareiškęs tris reikalavimus – pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 4160-41, pripažinti negaliojančia 2002 m. kovo 12 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su ieškovu. Šiuos reikalavimus pirmosios instancijos teismas įvertino 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi, nurodydamas, kad vienas iš ieškovo reiškiamų reikalavimų (reikalavimas panaikinti žemės pirkimo – pardavimo sandorį) yra turtinis, o kiti du – neturtiniai (b.l. 2-3,5). Ginčijama 2009 m. sausio 29 d. nutartimi konstatuodamas, kad ieškovo nurodyta ieškinio kaina nurodyta netinkamai, pirmosios instancijos teismas rėmėsi CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, kad ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę (b.l. 16). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškinio reikalavimu panaikinti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G. M., ieškovas nereikalauja daiktinių teisių į ginčo žemės sklypą, kadangi teismui panaikinus šį sandorį restitucija ieškovo atžvilgiu nebūtų taikoma. Bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais paprastai ieškinio kaina nurodoma pagal ginčijamo sandorio kainą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis priimta pažeidžiant proceso teisės nuostatas, ir todėl naikintina.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia apelianto prašymo iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki teismo sprendimo byloje priėmimo, nes šis klausimas pirmosios instancijos teismo nebuvo nagrinėtas iš esmės, o išsprendus šį klausimą apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo būtų atimta galimybė teismo procesinį sprendimą, jei jis netenkintų ieškovo, skųsti apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 100 straipsnis). Tuo pačiu apelianto prašymas išspręsti klausimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme ir priimti jo ieškinį apeliacinės instancijos teismo negali būti tenkinamas. Panaikinus ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.