Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-11-09 · Administracinė byla Nr. A-2562-662/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-09
Bylos Nr.
A-2562-662/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01912-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2562-662/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01912-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 26 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 300 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. kovo 10 d. apie 14.30 val. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir patalpintas į paskirstymo kamerą, kurioje prabuvo iki 20.20 val. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose trūko ploto, nebuvo galimybės pavalgyti, atsigerti. Vėliau jis perkeltas į kamerą Nr. 404, kurios plotas buvo apie 18 kv. m, joje laikyti 6 asmenys, todėl vėl trūko gyvenamojo ploto. Sanitarinis mazgas neatitiko reikalavimų – sklido blogas kvapas, nuo gyvenamosios patalpos buvo atitvertas 1,5 m pertvara. Kamerų langų rėmai sulaužyti, neužsidarė, per juos pūtė vėjas, kamerose buvo drėgna, šalta, tamsu. 2015 m. kovo 12 d. išvykstant iš Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo priverstas laukti konvojaus sausakimšoje patalpoje. 2015 m. kovo 19 d. pareiškėjas vėl atvyko į Lukiškių TI-K, laikino karantino patalpoje prabuvo nuo 20 val. iki 22.15 val. Nors pareiškėjas skundėsi, kad turi temperatūros, medicininė pagalba jam nebuvo suteikta. 2015 m. kovo 20 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 400, kurioje buvo laikoma 12 asmenų, nors kameros plotas buvo apie 35 kv. m. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 23 d. (imtinai). Atsakovas pripažino, kad atskirais laiko tarpais nuteistiems ir suimtiesiems teko mažiau nei vienam asmeniui turinčio tekti ploto (3,6 kv. m) norma, tačiau įstaigos administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su įmone, atliekančia vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, profilaktinius patikrinimus. Patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pripažino pareiškėjo R. A. teisių pažeidimą, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 2015 m. kovo 10-11 d. ir 2015 m. kovo 19-23 d., kamerose Nr. 113, Nr. 404, Nr. 122 ir Nr. 400. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso kalintas 7 paras, iš kurių 2 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo. Pažeidimų metu pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,46 kv. m iki 2,8 kv. m, t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,14 kv. m iki 0,8 kv. m kameros ploto. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, tam tikrais atvejais pareiškėjui tekęs kameros plotas siekė 6,43 kv. m ir 5,05 kv. m. Be to, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia ir kt. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalintas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Dėl pareiškėjo teiginių apie kitas kalinimo sąlygas teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Teismas akcentavo, kad byloje nepateikta įrodymų, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų sąlygų kamerose Nr. 113, Nr. 404, Nr. 122 ir Nr. 400, todėl teismas negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros, drėgmės, pelėsio galėjo patirti papildomus nepatogumus. Be to, nenustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl temperatūros, drėgmės, pelėsio neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams laikytini nepagrįstais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad paskirstymo kamerose po kelias valandas laukdavo asmens ir daiktų patikros, 40 ir daugiau žmonių būdavo patalpinti į vieną kamerą, kurioje nebuvo vietos visiems atsisėsti, trūko ploto, nebuvo galimybės pavalgyti, atsigerti. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentavo atskirų patalpų su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) įrengimo sąlygų, jų išmatavimų ir pan., jose neprivalėjo būti įrengtas tualetas. Iš atsakovo pateiktų duomenų negalima patvirtinti pareiškėjo teiginių pagrįstumo. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tokiose patalpose nebuvo laikytas ilgą laiką. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl šių netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs prašymus ar skundus Lukiškių TI-K, todėl teismas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes laikė neįrodytomis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pabrėžė, kad byloje nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą vertinamuoju laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas darė išvadą, jog šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu, patikslintu apeliaciniu skundu ir papildomais paaiškinimais prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas klaidingai nurodė, kiek asmenų buvo laikyta kartu su juo Lukiškių TI-K kamerose, kadangi 2015 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 400 buvo 12 asmenų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad beveik visas dienas, kai pareiškėjas buvo laikytas Lukiškių TI-K, buvo pažeista minimalaus ploto norma. Pareiškėjo nuomone, teismas besąlygiškai sutiko su visomis Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis, tuo parodydamas savo šališkumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam išduotos antklodės buvo nepakankamai storos ir dėl to jis kentė šaltį, drėgmę. Lukiškių TI-K atsisakė išduoti antrą arba storesnę antklodę, todėl pareiškėjui teko miegoti su drabužiais. Pareiškėjas pažymi, kad dėl nesandarių langų kamerose buvo skersvėjis, dar didesnis šaltis ir drėgmė, dėl ko atsirado pelėsis, o pareiškėjas dažnai susirgdavo bronchitu. Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakė nuvesti pareiškėją pas sveikatos priežiūros specialistus net pakilus jo temperatūrai. Pareiškėjas paaiškina neteikęs skundų Lukiškių TI-K vadovybei, nes nemanė, kad tai duos rezultatų. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad kamerų įrengimai buvo pasenę, o pareigūnai su nuteistaisiais bendravo tik rusų kalba. Pareiškėjo nuomone, jam medicininė pagalba buvo nesuteikta ir su juo elgtasi aplaidžiai todėl, kad jis atsisakė pareigūnams atsakyti rusiškai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo nurodyta galimybė pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka ir kt. jam nebuvo sudaryta, nes jis Lukiškių TI-K buvo laikinai (vyko tranzitu).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą jį prašo atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovas pažymi, kad pažeista asmens neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 300 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą ir sprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad šis teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas nurodo, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 2015 m. kovo 10-11 d. ir 2015 m. kovo 19-23 d. (iš viso 7 paras), kamerose Nr. 113, Nr. 404, Nr. 122 ir Nr. 400. 2 paras (2015 m. kovo 11 d. ir 2015 m. kovo 19 d.) pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, t. y. jam teko nuo 2,46 kv. m iki 2,8 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 13–17; išrašai iš Nuteistųjų (suimtųjų), vykstančių tranzitu per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, apskaitos kortelės, b. l. 18–21), iš dalies nesutinka su šia nustatyta aplinkybe. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K taip pat laikytas 2015 m. kovo 12 d. (tądien jis išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių) ir 2015 m. kovo 24 d. (tądien jis išvyko į Alytaus pataisos namus). Byloje nėra duomenų apie tai, kelintą valandą minėtomis dienomis pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K, kuriose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikytas iki tol, todėl darytina išvada, jog atsakovas neįrodė, kad 2015 m. kovo 12 d. ir 24 d. pareiškėjui tekęs plotas atitiko minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto normą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista 4 dienas.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl šalčio, drėgmės ir pelėsio kamerose pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, sprendė, jog šie skundo teiginiai yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, pareiga įrodyti, jog pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus (šiuo aspektu – Higienos normos Nr. HN 76:2010 nuostatas) atitinkančiomis sąlygomis, tenka laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai – Lukiškių TI-K. Atsakovas teismui pateikė Vilniaus VSC 2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 ir 6 d. bei 2015 m. kovo 25 d. atliktų patikrinimų aktus (b. l. 22–23, 24–32 ir 33–35), kurių metu kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo tikrintos, išskyrus kamerą Nr. 113, kurioje 2012 m. gegužės 25 d. nustatyti Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad asmenys, reguliariai vėdinantys kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose, tačiau dėl temperatūros atitikimo Higienos normos Nr. HN 76:2010 26 punktui nepasisakė. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vienoje Lukiškių TI-K kameroje gyveno ne ilgiau nei 4 dienas, todėl atsakovo teiginys, jog per didelė drėgmė ir pelėsis galėjo atsirasti dėl pareiškėjo aplaidumo, vertintinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kameros, kuriose jis buvo laikytas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl temperatūros (26 p.), drėgmės (26 p.) ir pelėsio (56 p.).

Dėl pareiškėjui suteiktos nepakankamai storos antklodės teisėjų kolegija nurodo, kad Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, numato, jog vienam vyrui skiriama viena antklodė, šios antklodės duomenys nedetalizuoti. Taigi Lukiškių TI-K administracija, atsisakydama suteikti storesnę arba antrą antklodę, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl pareigūnų elgesio ir nevalstybinės kalbos vartojimo pastebėtina, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir kokiu būdu su juo buvo elgtasi netinkamai, kada ir dėl ko į jį buvo kreiptasi rusų kalba. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė suprantantis rusų kalbą ir suvokęs, jog pareigūnai žinojo, kad jis rusų kalbą supranta, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad net tuo atveju, jei būtų įrodyta, jog pareigūnai vartojo nevalstybinę kalbą, jis patyrė neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginiai apie medicininės pagalbos nesuteikimą antrojo atvykimo į Lukiškių TI-K metu bylos duomenimis taip pat nepatvirtinti.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laikymo sąlygų paskirstymo kamerose. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepilnas 4 dienas buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimalaus 3,6 kv. m ploto norma – nuo 2,46 kv. m iki 2,8 kv. m. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Be to, kitų laikymo kamerose sąlygų (temperatūros, drėgmės ir pelėsio) atitikimas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nebuvo patvirtintas bylos duomenimis. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Sprendžiant dėl tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys bus laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis, jog jų orumas bus gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukels šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01)).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, pažeisdamas Įsakymo Nr. V-124 ir Higienos normos Nr. HN 76:2010 nuostatas, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad pažeidimai nebuvo nepertraukiami, truko ne ilgiau nei 6 dienas iš eilės (ploto trūkumas – ne daugiau nei 4 dienas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2015 m. kovo 10 d. ir paskutinį kartą išvyko 2015 m. kovo 24 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 26 d. (žyma ant voko, b. l. 3). Taigi pareiškėjas operatyviai kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl savo teisių gynybos, nors ir neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms atitinkamoms įstaigoms (pvz., Vilniaus VSC). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus, skundų Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms institucijoms dėl tinkamų laikymo sąlygų nesudarymo pareiškėjas nurodė neteikęs.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 300 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad, nors teisėjų kolegija nesutiko su kai kurių bylos aplinkybių vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVaida Urmonaitė-Maculevičienė