Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Irenos Paulauskienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus

dalyvaujant pareiškėjai K. R., pareiškėjos atstovui advokatui G. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui R. R. ir atsakovės atstovei S. N.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. R. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo R. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. gegužės 26 d. atsiuntė Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. priimto sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. R.“ ir Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. gegužės 4 d. pažymos „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ kopiją.

Nacionalinė žemės tarnyba informavo, kad H. B. iki nacionalizacijos turėti žemės sklypai ties Savanorių pr. 51 (buvusi (duomenys neskelbtini)) ir ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, priskirti valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinami, nes yra užstatyti daugiabučiais namais, visuomenės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) ribas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nauji žemės sklypai individualiai statybai Vilniaus mieste formuojami nuo 0,04 iki 0,12 ha. Atsakovas rezervavo 0,12 ha žemės plotą naujam žemės sklypui gauti, o už likusį negrąžintą žemės plotą priėmė vienašališką nepagrįstą sprendimą sumokėti pinigais.

Pažymi, kad 2012 m. buvo atsisakiusi siūlomos kompensacijos pinigais. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkto 9 papunktis nustato, kad lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn piliečiams tokia pat eilės tvarka ir tik po to, kai piliečiams bus perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai. O tai reiškia, kad lygiavertis naujas žemės sklypas jai bus suteiktas tik po to kai gaus naują žemės sklypą individualiai statybai. Tada bus turimi du alternatyvūs atkūrimo būdai, t.y. arba pasirinkimas naujo lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai, arba kompensacija pinigais. Išreikšti valią suteikti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai bus galima tik po to, kai bus perduotas neatlygintinai naujas lygiaplotis žemės sklypas individualiai statybai. Todėl atsakovo sprendimas už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais yra neteisėtas. Be to, nurodo, kad nustatyta simbolinė kompensacija yra neteisinga ir nelygiavertė.

Pareiškėjos pašomas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 49S-171-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. R.“ yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, ir priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. priimto sprendimo Nr. 49S-171-(14.49.3.) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai, kuriame prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę ekvivalente natūra.

2003 m. kovo 31 d. pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad „prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (buvusioje (duomenys neskelbtini)) natūra“.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 31/04/17-1780 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių prašydamas nustatyti ar buvusio savininko H. B. turėta žemė (duomenys neskelbtini) (buvusioje (duomenys neskelbtini)) nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus.

Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. liepos 9 d. rašte Nr. 51-7677-(3.6) nurodė, kad kartografijoje nurodyta buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) (buvusioje (duomenys neskelbtini)) yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei užstatyta bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros statiniais, todėl nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2009 m. birželio 29 d. pažymą Nr. 222, kuria nustatė, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3114 ha buvusio savininko H. B. turėtos žemės buvusioje (duomenys neskelbtini).

2012 m. vasario 17 d. atsakovė raštu „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą išperkamą žemę“ Nr. 49SF-(14.49.104.)-3346 informavo pareiškėją, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. liepos 9 d. informavo, kad H. B. iki nacionalizacijos turėta žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjai priklausančią žemę turėtų būti vykdomas kitais būdais. Nurodė, kad pasikeitus Atkūrimo įstatymui yra galimybė nuosavybės teises į valstybės išperkamą žemę atkurti pinigais ir kad iki 2012 m. birželio 1 d. pareiškėja turi galimybę pakeisti valią dėl pasirinkto atkūrimo būdo.

Vilniaus miesto skyrius 2013 m. sausio 2 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23)-4 ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-225 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvus (neužstatytus) žemės sklypus grąžinimui natūra buvusio savininko H. B. turėtoje žemėje iki 1940 m. nacionalizacijos.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. sausio 9 d. raštu Nr. A51-2482/15(2.14.2.12-MP8) informavo Vilniaus miesto skyrių, kad pagal Atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iškilusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ kartografijoje nurodyta buvusio savininko H. B. turėta žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, visuomeninės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) ribas.

Vilniaus miesto skyrius 2015 m. sausio 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-224 informavo pareiškėją apie tai, kad buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei ir kokie yra galimi atlyginimo būdai už valstybės išperkamą žemę.

Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 25 d. raštu Nr. 49SF-615-(14.49.104.) informavo pareiškėją, kad jau už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teises.

Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 49S-171-(14.49.3.) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės už jai tenkančią neatkurtą 0,1914 ha žemės plotą, atlyginant pinigais ir nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,1200 ha žemę bus atkurtos vėliau. Pareiškėja 2016 m. gegužės 18 d. prašymu informavo Vilniaus miesto skyrių, kad nesutinka su priimtu sprendimu. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. gegužės 26 d. raštu Nr. 49SF-1192-(14.49.104.) pareiškėjai minėtą sprendimą išsiuntė registruotu paštu.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja tiek 1991 m. gruodžio 31 d., tiek 2003 m. kovo 31 d. prašymuose atkurti nuosavybės teises į žemę išreiškė valią atkurti natūra. Nagrinėjant šiuos prašymus buvo nustatyta, kad buvusio savininko H. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes yra užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, visuomeninės bei komercinės paskirties pastatais, patenka į (duomenys neskelbtini) ribas.

Taigi remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu minėta žemė negali būti atkurta pareiškėjos nurodomu būdu – natūra.

Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) 21 straipsnio 2 dalį piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Iš pateiktų byloje įrodymų matyti, kad 2012 m. vasario 17 d. atsakovė raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3346 informavo pareiškėją apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus ir jai buvo pasiūlyta iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, tačiau pareiškėja tokio prašymo nepateikė.

Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Kadangi buvo nustatyta, kad pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdas atkurti natūra nagrinėjamu atveju negalimas, o pareiškėja neišreiškė valios dėl jo pakeitimo, atsakovė turėjo teisėtą pagrindą už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Atmestinas ir pareiškėjos argumentas, kad suteikus jai naują 0,1200 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste ji įgys teisę gauti naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai. Kadangi kaip ir minėta, pareiškėja buvo pasirinkusi atkūrimo būdą natūra ir kai dar turėjo galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. jį pakeisti to nepadarė, todėl atsakovė elgėsi teisėtai priimdama ginčijamą sprendimą, kuriuo jai atkurta nuosavybės teisė į 0,1914 ha žemę kompensuojant pinigais ir nurodyta kad 0,1200 ha žemės bus atkurta vėliau.

Pareiškėja taip pat teigia, kad skirta kompensacija yra neteisinga ir nelygiavertė.

Byloje nustatyta, kad atsakovė apskaičiuodama kompensaciją rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 Dėl žemės įvertinimo tvarkos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės apskaičiuota kompensacija, kadangi pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų atsakovės atliktus skaičiavimus, todėl pareiškėjos argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta teismas konstatuoja, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 49S-171-(14.49.3.) yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmestinas.

Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjos K. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.