Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2007-03-01 · Administracinė byla Nr. A-556-217-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-03-01
Bylos Nr.
A-556-217-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
J. A. B. B.
Trečiasis asmuo
L. B., V. A. B. B., M. B. B., Ž. R., P. T., A. G., M. D.
Atsakovas
Kauno rajono savivaldybės administracijos, Kauno rajono savivaldybei
Kategorijos
  • 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A17-217/2007Procesinio sprendimo kategorija 11.3; 11.5.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

Sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui J. A. B. B.,tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. B., V. A. B. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. B. B. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. B. B., Ž. R., L. B., V. A. B. B., P. T., A. G., M. D. dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. A. B. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-4), patikslintu skundu (b. l. 66-68) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” dalį, kuria atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pripažinti teisę atkurti nuosavybės teises į visą K. B. gyvenamąjį namą bei įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į nurodytą gyvenamąjį namą.

Pareiškėjas nurodė, kad K. B. mirė 1965 metais ir savo kilnojamo turto 30 procentų testamentu po savo mirties paliko P. V., A. T., P. A., V. L. ir kitiems giminaičiams, jeigu jie gyvena Lietuvoje. Mirus K. B. jo palikimas buvo priimtas. Prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį K. B. nekilnojamą turtą paduoti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu laiku. K. B. testamentiniai įpėdiniai, padavę prašymus dėl nuosavybės atkūrimo, turi teisę atkurti nuosavybės teises į visą K. B. išlikusį turtą, t. y. į visą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 83-84) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ir kiti testamentiniai įpėdiniai neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į visą K. B. priklaususį namą, nes pagal K. B. testamentą paveldėjo 30 procentų K. B. priklausiusio namo. Be to, pareiškėjas prašo panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 dalį, kuria atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau įsakyme tokios dalies nėra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 110-112) pareiškėjo skundą patenkino - panaikino Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo”. Įpareigojo Kauno rajono savivaldybę atkurti nuosavybės teises į visą K. B. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad išlikusio nekilnojamo turto buvęs savininkas K. B. 1964 m. rugsėjo 26 d. testamento c punkte nurodė, kad paskiria 30 procentų tos pačios dalies turto, nurodytos testamento trečioje dalyje, P. V., A. T., P. A., V. L. ir kitiems savo giminaičiams, kuris jiems atiteks po jo mirties, jeigu jie gyvena Lietuvoje. Taigi, šiuo atveju, testatoriaus valia reiškia, kad testatorius, nurodytas testamente turto dalis, susidedančias iš grynųjų pinigų indelio banke ir pajamas, gautas iš testatoriaus gyvybės draudimo poliso, kurį testatorius laikė Kelionių draudimo kompanijoje Laisvosios Europos komiteto vardu (3000 dolerių), paliko 30 procentų minėtos turto dalies nurodytiems Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams. K. B. mirus 1965 metais, jo palikimą priėmė pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys: M. L. B. B., Ž. R., L. B., V. A. B. B. ir M. D. Prašymus savivaldybei atkurti nuosavybės teisės į dėdės K. B. nekilnojamą turtą 1991 m. gruodžio 23 d. pateikė pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys vėliau. Pretendentai prašė atkurti nuosavybės teises į K. B. nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad specialus teisės aktas - Atkūrimo įstatymas, būtent, 2 straipsnio l dalies 2 punktas, įtvirtino teisę asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie nekilnojamojo turto palikimo faktą, atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą. Atsakovas iš esmės neginčijo pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, K. B. testamentinių įpėdinių, teisės paveldėti išlikusį nekilnojamą turtą. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog testatorius paliko testamente apibrėžtą jo kilnojamo turto dalį Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams, nepanaikina teisės, o priešingai sukurią faktinių aplinkybių pagrindą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 2 punktą atkurti nuosavybės teises į visą testamente nenurodytą mirusio testatoriaus išlikusį nekilnojamą turtą. Teismas pažymėjo, kad K. B. testamentiniai įpėdiniai, t. y. pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys, padavę prašymus atkurti nuosavybės teisės į K. B. išlikusį nekilnojamą turtą, įgijo teisę atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 2 punktą, 4 dalį ir 10 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, kad skundo turinys ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjas ginčija skundžiamą sprendimą nesutikdamas su nuosavybės teises į 30 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), atkūrimu. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai nuspręsta išmokėti pareiškėjui ir kitiems suinteresuotiems asmenims 30 procentų priskaičiuotos kompensacijos sumos kiekvienam. Kompensacijos suma, už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kiekvienam pretendentui išmokėtinos kompensacijos sumos dalis, turi būti skaičiuojamos nuo viso gyvenamojo namo vertės kiekvienam pretendentui. Todėl, esant minėtoms aplinkybėms, teismas panaikino visą skundžiamą sprendimą, kaip vientisą dokumentą, pažeidžiantį pareiškėjo ir kitų suinteresuotų asmenų teises paveldėti pagal testamentą visą išlikusį K. B. nekilnojamą turtą.

III.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 117-118) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nurodo, kad byloje pakako duomenų patvirtinti, jog pareiškėjas ir kiti suinteresuotieji asmenys įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į K. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir kad pastarieji yra priėmę palikimą pagal testatoriaus nurodytą valią. Tačiau, kokie tai duomenys, teismas nenurodo. Teismas sprendime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

2. Teismas sprendime motyvuoja, kad skundo turinys ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtino, jog pareiškėjas ginčija skundžiamą sprendimą, nesutikdamas su nuosavybės teisės tik į 30 procentų K. B. gyvenamojo namo atkūrimu ir mano, kad tai pažeidžia pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų teises paveldėti visą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kaip minėta atsiliepime, savivaldybė neginčija pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų teisės į 30 procentų K. B. išlikusio nekilnojamojo turto. Todėl, atsakovo manymu, teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo”, kaip išeidamas iš pareiškėjo reikalavimo ribų. Teismas, tenkindamas pareiškėjo suformuluotus rašytinius reikalavimus, pažeidė ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 167-169) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad apelianto motyvas, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas sprendime nurodė, kad K. B. testamentu paliko savo turtą Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams ir ši aplinkybė sukuria teisę atkurti nuosavybės teises į visą išlikusį nekilnojamąjį K. B. turtą. Teismas panaikindamas skundžiamą sprendimą vadovavosi ABTĮ 85-87 straipsniais, todėl nepažeidė ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagristas bei atsitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas J. A. B. B. pateikė tris reikalavimus: 1) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” dalį, kuria atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti teisę atkurti nuosavybės teises į visą K. B. gyvenamąjį namą; 3) įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į nurodytą gyvenamąjį namą. Reikalavimo visiškai panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” nėra. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad ne tik dalis skundžiamo įsakymo žeidžia pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teises paveldėti pagal testamentą visą išlikusį K. B. nekilnojamąjį turtą, todėl panaikino jį visiškai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte fiksuota, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas, o galutiniai skundo (prašymo) reikalavimai išdėstomi teisminių ginčų metu (ABTĮ 82 str. 7 d.).

Pagal ABTĮ 72 straipsnį atsiliepime atsakovas nurodo, sutinka ar nesutinka su skundo reikalavimais.

Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Minėtos teisės normos formuluoja tam tikras elgesio taisykles, pateikiant atsiliepiant nagrinėjant pareikštus reikalavimus, kurių privalo paisyti tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, tiek teismas. Tačiau įstatymų leidėjas nėra apibrėžęs teisės normomis situacijų, kai teismas išnagrinėja reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti ir koks turėtų būti apeliacinės instancijos teismo teisinis elgsenos variantas skundžiamo sprendimo atžvilgiu.

Iš cituotų ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 82 straipsnio 7 dalies, 72 straipsnio, 86 straipsnio 3 dalies analizės teigtina, jog administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas išeinant už pareikštų skundo reikalavimų ribų panaikinant ir skundžiamo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” neprašytus panaikinti 2-4 punktus, liečiančius išmokėtinų sumų priskaičiavimą už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą bei atlyginimo tvarką, Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

V.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus gali būti atkurtos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Taigi pastarosios teisės normos pagrindu nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus gali būti atkurtos ir tokiu atveju, kai testamente apie tokio turto palikimą neužsimenama, t. y. , kai testamente įvardijami tik paveldėtojai ar įvardijami paveldėtojai ir jiems paliekamas kilnojamasis turtas ar jo dalis. Tuo pačiu reikia pažymėti, kad testamento paskirtis yra įgyvendinti palikėjo valią, kuri negali būti interpretuojama kitaip negu nurodyta testamente. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų perėjimas jo įpėdiniams.

Iš prie administracinės bylos pridėto K. B. testamento c) punkto matyti, kad atitinkamiems asmenims buvo paskirta 30 procentų K. B. turto dalies, išvardinto testamente, bet ne visas turtas, todėl pareiškėjas turi teisę pretenduoti tik į tą turto dalį, kuri fiksuota sandoryje. Priešingu atveju bus ignoruojama testatoriaus valia dėl jo turto dalies palikimo testamentu ne fiziniams asmenims ir netinkamai aiškinama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, aptarianti testamentu paliekamą turtą, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės.

Pareiškėjas J. A. B. B., būdamas K. B. brolio sūnus, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nepatenka į kitą dalį piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nurodytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, sąrašą. Kauno apygardos administracinio teismo argumentas, esą „aplinkybė, jog testatorius paliko testamente apibrėžtą jo kilnojamo turto dalį Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams, nepanaikina teisės, o priešingai sukurią faktinių aplinkybių pagrindą pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 2 punktą atkurti nuosavybės teises į visą testamente nenurodytą mirusio testatoriaus išlikusį nekilnojamą turtą“ niekuo neparemtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas, tretysis suinteresuotas asmuo V. A. B. B. patvirtino, jog K. B. priklausęs namas yra parduotas, o tai neabejotinai patvirtina, jog jis priskirtinas valstybės išperkamiems namams už kuriuos atlyginama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15-16 str.).

Tokiu būdu Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ 1 dalis, kuria nutarta atkurti K. B. turto testamentiniams paveldėtojams K. B. nuosavybės teise priklausiusio gyvenamojo namo 30 procentų ir negrąžinti šio turto kaip valstybės išperkamo natūra, visiškai pagrįsta ir teisėta. Tenkinti pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. ĮS-1392 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” dalį, kuria atsisakyta atkurti nuosavybės teises į 70 procentų K. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bei išvestinius iš pastarojo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus nėra juridinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. A. B. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius