Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-08-17 · Civilinė byla Nr. 2A-721-611/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-17
Bylos Nr.
2A-721-611/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis, Andžej Maciejevski (pran.)
Ieškovas
L. N.
Atsakovas
L. N., UAB „RIMI Lietuva“
Kategorijos
  • 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-721-611/2010Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.3.; 11.9.13.; 11.10.; 14.4.; 16.2.4.; 114.11.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. rugpjūčio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,teisėjų Dalios Višinskienės ir Henricho Jaglinskio,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,

dalyvaujant ieškovui L. N., jo atstovui adv. Daliui Boreikai, atsakovo atstovui adv.Rimgaudui Černiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. N. ieškinį atsakovui UAB „RIMI Lietuva“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, darbo užmokesčio ir kitų su darbu susijusių santykių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas L. N. pereiškė teisme ieškinį atsakovui UAB „RIMI Lietuva“, prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo 2009 m. kovo 5 d. prekių grupės vadovo pareigų pagal LR DK 127 str. 1 d. bei įsakymą dėl atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimus pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., negrąžinti į darbą ir pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 36 080,00 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo 2009 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priimti atskirą nutartį dėl darbo įstatymų pažeidimo ir apie tai informuoti LR valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. dirbo atsakovo prekybos vadybininku, o nuo 2008 m. lapkričio 2 d. – prekių grupės vadovu. Nuo 2008 m. balandžio 1 d. ieškovui buvo nustatytas 9020 Lt darbo užmokestis per mėnesį. 2009 m. kovo 5 d. darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 127 str. 1 d., tačiau teigė, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas. Ieškovas prašymą nutraukti darbo sutartį parašė ne savo valia, bet darbdaviui reikalaujant ir įtakojant jo apsisprendimą.

Atsakovas UAB „RIMI Lietuva“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas pats, savarankiškai apsisprendė nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, jam palankesniu pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinio netenkino. Teismas nustatė, jog 2009-02-05 prokuratūra atsakovą informavo apie ieškovo sulaikymą. Ieškovui iki 2009 m. vasario 23 d. jo paties prašymu buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o kovo 5 d. ieškovas parašė prašymą atleisti iš darbo ir tą pačią dieną buvo atleistas pagal LR DK 127 str. 1 d., taip pat pasirašė, kad su įsakymu susipažino ir neturi pretenzijų. Liudytojas UAB „Rimi Lietuva“ teisininkas V. T. nurodė, jog atsakovas gavo duomenų apie galimai padarytą ieškovo nusikaltimą, susijusį su darbu. Ieškovas pranešė darbdaviui, kad nori išeiti savo noru bei parašė pareiškimą. Kadangi prieš tai buvo atsakovo paruoštas įsakymo projektas dėl ieškovo atleidimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, šis dokumentas buvo anuliuotas. Kiti liudytojai patvirtino, jog buvo gautas ieškovo prašymas atleisti iš darbo. Teismas padarė išvadą, jog ieškovui buvo leista pasirinkti ir nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 1 d. arba jis galėjo būti atleistas pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus. Atsakovas vykdė vidinį patikrinimą dėl ieškovo darbo ir pareigų vykdymo, todėl gavus darbuotojo pareiškimą atleisti iš darbo, toks įsakymo projektas buvo anuliuotas. Byloje nebuvo nustatyta, jog ieškovas buvo verčiamas atsakovo parašyti prašymą atleisti iš darbo ar kitaip būtų įtakojamas jo apsisprendimas nutraukti darbo sutartį. Teismas konstatavo, jog ieškovo atžvilgiu vyko tarnybinis patikrinimas ir ikiteisminis tyrimas, o tarnybinio patikrinimo išvados nebuvo palankos ieškovui, todėl palankiausiai ieškovui buvo nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 1 d. Teismas, remdamasis į bylą pateiktais duomenimis, liudytojų parodymais nustatė, jog ieškovo parašytas prašymas nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 1 d. atitiko tikrąją darbuotojo valią, jis turėjo laiko svarstyti ir pasitarti prieš priimdamas sprendimą. Pažymėjo, jog byloje nebuvo nustatytas pagrindas pripažinti, kad ieškovas buvo sutrikęs, pasimetęs ir dėl to priėmė neatitinkančius jo valią sprendimus. Pabrėžė, jog atsakovas turėjo duomenų apie tai, kad ieškovas netinkamai vykdė darbo pareigas, todėl privalėjo ištirti gautą informaciją ir turimus duomenis, taip pat buvo gauta tokia informacija iš ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos, jog ikiteisminis tyrimas yra susijęs su ieškovo darbo pareigų vykdymu. Todėl logiška, kad pats ieškovas apsisprendė nutraukti darbo sutartį, nelaukdamas ikiteisminio tyrimo pabaigos. Nustatė, jog ieškovui parašius prašymą atleisti iš darbo, darbdavio įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus Nr.90305-1 2009 m. kovo 5 d. buvo anuliuotas, o tuo pačiu numeriu buvo išduotas kitas įsakymas. Kadangi ieškinyje nebuvo nurodyto įsakymo apie ieškovo atleidimą iš darbo pagal LR 136 str. 3 d. 2 p. nebuvo, todėl teismas laikė ieškovo reikalavimą pripažinti šį įsakymą nepagrįstu.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas apelianto naudai. Mano, jog teismas neįsigilino į pateiktus motyvus, nevertino visų byloje esančių įrodymų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, kadangi rėmėsi vien atsakovo pateiktais įrodymais. Nevertino antstolio D.Traigio surašyto protokolo, kuriame suponuota išvada, jog atsakovo 2009-03-05 įsakymas Nr.90305-1 nebuvo vien tik projektas. Nurodo, jog prieštaravimai tarp faktinių bylų duomenų galėjo būti pašalinti apklausus kaip liudytojus personalo vadovę R. G. ir gen. direktorių T. H.. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymo dėl įrodymų užtikrinimo, dėl ko atsakovui buvo sudarytos sąlygos sunaikinti įsakymo Nr.90305-1 „Dėl L. N. atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimus“ originalą. Neteisėtą apelianto atleidimą iš darbo patvirtino atsakovo teisininko V. T. parodymai, tai, jog atsakovas buvo priėmęs sprendimą atleisti ieškovą iš pareigų dėl LR DK numatytų pažeidimų. Teismas nevertino atsakovo prieštaravimų, tai, jog atsiliepime buvo teigiama, kad įsakymo atleisti ieškovą nebuvo, tačiau susipažinęs su antstolio protokolu pakeitė savo nuomonę ir ėmė teigti, jog tai buvo projektas. Nelogiška teismo išvada, jog ieškovas pats nusprendė nutraukti sutartį nelaukdamas ikiteisminio tyrimo pabaigos. Ikiteisminio tyrimo pabaiga priežastiniu ryšiu nėra susijusi su nagrinėjama byla. Ieškovas siekė išsaugoti darbą, parašė prašymą priverstas atsakovo, todėl teiginys, kad jo priimtas sprendimas išeiti iš darbo atitiko jo valią ir interesus bei buvo jam palankus, nėra teisingas. Pažymi, jog ieškovo prašyme atleisti jį iš darbo nėra nurodytas teisinis atleidimo pagrindas, tačiau atsakovų įgaliotų darbuotojų nutrauktos darbo sutarties egzemplioriuje yra nurodytas konkretus atleidimo pagrindas. Tai patvirtina, jog ne pats ieškovas nusprendė nutraukti darbo sutartį, o atsakovo įgalioti asmenys. Taip pat nurodė, jog nutraukiant darbo sutartį LR DK 127 str. 1 d. pagrindu darbuotojas turi raštu įspėti darbuotoją ne vėliau kaip prieš 14 d., tačiau ieškovas savo prašymu nesilaikė numatyto įspėjimo termino, todėl negalėjo būti atleistas pagal LR DK 127 str. 1 d. Atsakovui atsisakius nuo jo naudai nustatyto termino apeliantui nebuvo sudaryta galimybė atšaukti jam primestą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą ieškovas mano, jog jis buvo atleistas LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Atsakovas nevykdė LR DK įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, vėliau sunaikino įsakymą ir tokiais veiksmais pažeidė darbuotojo kaip silpnesniosios šalies teises. LR DK 136 str. 3 d. 2 p. drausminė nuobauda gali būti skirta tik esant drausminės atsakomybės pagrindui, o atsakovas nepateikė įrodymų teismui, kad su pareiginiais nuostatais ieškovas buvo supažindintas. Teismo išvada, jog atsakovo įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus buvo anuliuotas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams – atsakovas nepateikė jokio dokumento patvirtinančio anuliaciją. Mano, jog teismas nepagrįstai pripažino atsakovo įsakymą tik projektu ir nepagrįstai atsisakė vertinti ar atsakovo įsakymas buvo priimtas laikantis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių bei ar jame nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę. Atsakovo darbuotojos R. G. parengta išvada, kurios pagrindu buvo ieškovui paskirta drausminė atsakomybė – atleistas iš darbo, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pabrėžė, jog ieškovas visą laiką dirbo sąžiningai, kruopščiai, pareigingai, neturėjo drausminių nuobaudų ir du metus iš eilės buvo pripažintas naudingiausiu ir geriausiu atsakovo vadybininku. Nurodo, jog atsakovo 2009 m. kovo 5 d. įsakymas Nr.90305-1 negali būti įvardijamas kaip projektas, nes jame yra visi būtini įsakymui rekvizitai. Atsakovas sunaikindamas minėta dokumentą pažeidė Bendrųjų dokumentų saugojimo rodyklę“, kuri numato, kad direktoriaus įsakymai turi būti saugojami 75 metus. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti neturtinę žalą bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad rašytinis pareiškimas buvo išgautas prieš darbuotojo valią, darbuotojas grąžinamas į darbą arba jo atleidimas pripažįstamas neteisėtu.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o skundą atmesti. Mano, kad teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pagrįstai nutarė, jog ieškovo nurodytų asmenų apklausa būtų perteklinė. Nurodo, jog visi įrodymai yra surinkti, nė vienas iš jų nesuklastotas ar nesunaikintas. Pabrėžia, jog 2009 m. kovo 5 d. įsakymas Nr.90305-1 niekada nebuvo priimtas ir jo pagrindu nebuvo atleistas ieškovas, tačiau toks įsakymas buvo rengiamas, galėjo būti pateiktas pasirašyti generaliniam direktoriui, nes iš esmės dėl sprendimo nutraukti darbo santykius su ieškovu buvo apsispręsta, tačiau įsakymo priėmimo procedūra buvo nutraukta ieškovo prašymu. Minėtas įsakymas buvo anuliuotas, todėl negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Pažymėjo, jog ieškovas aiškiai savo prašyme nurodė atleisti jį iš darbo savo noru. Nurodo, jog apelianto argumentai dėl atleidimo iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. nėra reikšmingi bylos nagrinėjimui, kadangi jo darbo santykiai nebuvo nutraukti pagal minėtą straipsnį. Kadangi ieškovo pagrindiniai reikalavimai nebuvo patenkinti, todėl nėra ir pagrindo svarstyti neturtinės žalos ar atskirosios nutarties dėl darbo drausmės pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas atsakovo bendrovėje dirbo nuo 2003-10-01 pagal 2003-09-25 neterminuotą darbo sutartį (I t., b.l.17-19), nuo 2005-11-02 dirbo prekių grupės vadovu, o atleistas iš atsakovo įmonės buvo 2009-03-05 pagal LR DK 127 str. 1 d., t.y. darbuotojo prašymu. Darbo sutarties nutraukimo metu darbo sutartyje pasirašė abi šalys (I t., b.l.24). Ieškovas nurodo, kad prašymą jį atleisti iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. labai nepalankiu darbo sutarties nutraukimo pagrindu surašyti privertė atsakovas, siūlydamas rašyti prašymą „geruoju“, nes ieškovas bijojo būti atleistas pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už tariamą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas tokius ieškovo teiginius neigia.

LR DK 127 str. 1 d. numato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 dienų. Nutraukiant darbo sutartį minėtu teisiniu pagrindu, lemiamą reikšmę turi darbuotojo valia. Darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu turi būti pareikšta savanoriškai, be darbdavio įtakos ar įsikišimo. Ar darbuotojas nebuvo priverstas parašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo savo noru, kiekvienu atveju spręstina įvertinus konkrečios bylos faktinių aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į tai, ar tam tikri darbdavio veiksmai turėjo įtakos darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį formavimuisi, į šių veiksmų teisėtumą. Ieškovas, teigdamas, kad jo pareiškimas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal LR DK 127 str. 1 d. neatitinka jo tikrosios valios, kad tokį surašė atsakovo spaudžiamas, turi šias aplinkybes įrodyti (LR CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-586/2004). Ieškovas nurodo, kad nuo 2009 m. vasario mėnesio jautė nuolatinį atsakovo spaudimą išeiti iš darbo savo noru, tačiau nepateikė į bylą jokių tai patvirtinančių įrodymų. Jo teigimas savo 2009-02-24 rašte, jog atsakovas jam daro spaudimą, nepatvirtina ieškovo teiginių, nes tai yra jo paties teiginys, nepatvirtintas kitais leistinais įrodymais. Atsakovui neigiant ieškovo tokius teiginius, vien ieškovo paaiškinimų nepakanka konstatuoti jo nurodomas aplinkybes. Faktinės aplinkybės, kad atsakovas 2009-02-23 pateikė ieškovui reikalavimą pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo ir pateikti duomenis, kuo jis yra įtariamas baudžiamojoje byloje, kad atliko vidaus tyrimą dėl ieškovo darbo, savaime neįrodo atsakovo spaudimo ieškovui išeiti iš darbo. Atsakovas turi teisę reikalauti iš savo darbuotojų pasiaiškinti dėl atliekamo darbo, atlikti jų veiklos tyrimą, jeigu turi įtarimų dėl netinkamo darbo pareigų vykdymo. Apie tai, kad ieškovas buvo sulaikytas policijos pareigūnų už kyšio reikalavimą iš UAB „RIMI Baltija“ tiekėjo, buvo paskelbta per masinės informacijos priemones (pvz., internetiniame puslapyje www.delfi.lt), atsakovas LR generalinės prokuratūros 2009-02-05 raštu buvo informuotas (I t., b.l.55), kad ieškovas buvo sulaikytas įtariant jį įvykdžius LR BK 225 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, susijusį su darbu pas atsakovą, todėl atsakovas turėjo teisę iš ieškovo reikalauti pasiaiškinti. Atsakovas, gavęs iš LR generalinės prokuratūros 2009-02-24 raštą (I t., b.l.62), kad ieškovui yra pareikštas įtarimas įvykdžius LR BK 225 str. 3 d. numatytą nuskalstamą veiką, t.y. dirbant UAB „RIMI Lietuva“ ir turint teisę veikti įmonės vardu, 2009 m. paėmus kyšį iš RIMI Baltija tiekėjo už tai, kad būtų su juo pratęsta produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis, turėjo teisę neleisti ieškovui dirbti iki paaiškės situacija, mokant jam priklausantį atlyginimą, ir tai nereiškia spaudimo ieškovui išeiti iš darbo. Bylos nagrinėjimo metu tiek liudytojas V. T., tiek pats ieškovas nurodė, kad 2009-03-05 ieškovui atvykus į darbą, jam buvo parodytas 2009-03-05 įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už tai, kad reikalavo atlygio sau iš atsakovo tiekėjų už produkcijos prikimo-pardavimo sutarčių sudarymą. Ieškovas paprašė laiko apsvarstyti minėtą situaciją ir pasitarti su advokatu, tą pačią dieną po pietų grįžo pas atsakovą į darbovietę ir parašė prašymą atleisti jį iš darbo savo noru (I t., b.l.66). Prašymą surašė pats ieškovas savo ranka, jį pasirašė. Atsakovas nurodo, kad ieškovas pats pareiškė pageidavimą būti atleistam savo noru, t.y. švelnesniu pagrindu nei galėjo būti atleistas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtent atsakovas siūlė jam parašyti prašymą atleisti iš darbo savo noru. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (I t., b.l.134-139), atsakovas pateikė ieškovui 2009-03-05 įsakymo originalą su vadovo parašu ir antspaudu. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą protokolą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino minėtą įsakymą tik projektu. Taigi, ieškovas, žinodamas, kad jau yra priimtas įsakymas dėl jo atleidimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t.y. žinodamas, kad jau yra atleidžiamas iš atsakovo įmonės, išvyko iš atsakovo įmonės, tuoj pat nuvyko pas antstolį konstatuoti faktines aplinkybes, o vėliau 2009-03-05 po pietų nuvyko pas atsakovą ir įteikė prašymą atleisti iš darbo savo noru. Niekas jo nevertė grįžti pas atsakovą ir rašyti pareiškimą, ieškovas suvokė, kad jis įvykdė nuskalstamą veiką, susijusią su darbu pas atsakovą. Nors ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM 2010-07-16 pažymą, kad jis nėra teistas, jo atstovas nurodė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, o ieškovas teigė, kad jis nebuvo nuteistas, tačiau pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis ieškovas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-01-18 nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr.1-46-487/2010) buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 225 str. 1 d., bet buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. T.y. ieškovas buvo pripažintas kaltu, kad jis neteisėtai reikalavo finansinio atlygio iš atsakovo tiekėjo, ieškovas baudžiamojoje byloje prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas nebuvo sąžiningas atsakovo atžvilgiu, taip pat bylos teisminio nagrinėjimo metu. Minėtų aplinkybių visuma paneigia ieškovo argumentą, kad jis 2009-03-05 buvo sutrikęs ir pasimetęs, todėl atsakovo įtakoje pasirašė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Priešingai, ieškovo veiksmų eiga ir seka patvirtina, kad jis elgėsi apdairiai ir rūpestingai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas byloje aplinkybes, pripažįsta, kad atsakovas ar jo darbuotojai neįtakojo ieškovo valios dėl darbo sutarties nutraukimo, o ieškovo valia nutraukti darbo sutartį savo noru susiformavo savarankiškai, įvertinus esamą padėtį ir galimas jam pasekmes ateityje. Todėl pripažintina, kad ieškovas savarankiškai priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 127 str. 1 d.. Kadangi ieškovas savarankiškai priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 127 str. 1 d., todėl pripažintina, kad atsakovas teisėtai atleido ieškovą iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo reikalavimas dėl jo atleidimo pripažinimo neteisėtu pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas.

Nepagrįstas ieškovo motyvas, kad jo 2009-03-05 prašyme nebuvo nurodytas teisinis atleidimo pagrindas. Ieškovas prašė jį atleisti iš darbo savo noru (I t., b.l.66), kas savo turiniu atitinka LR DK 127 str. 1 d. numatytą darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą. Darbuotojas, rašydamas prašymą atleisti iš darbo savo noru, neprivalo prašyme nurodyti konkrečios teisės normos, pakanka nurodyti faktinį konkretų darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Kaip matyti iš bylos duomenų (I t., b.l.24), ieškovo darbo sutartyje yra padarytas įrašas apie darbo sutarties nutraukimą, kurį pasirašė ieškovas ir atsakovo atstovė, nurodytas teisinis atleidimo pagrindas, o įraše anglų kalba yra nurodytas faktinis atleidimo pagrindas. Lietuvoje visi oficialūs dokumentai privalo būti rašomi valstybinė kalba, todėl turi būti vadovaujamasi valstybine kalba padarytu įrašu, kita vertus, abiem kalbom įrašai savo turiniu atspindi ieškovo atleidimo pagrindą vienodai. Byloje yra pateiktas tik vienas darbo sutarties variantas (I t., b.l.17-24), kuris yra tinkamai užpildytas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo laikytasi LR DK 127 str. 1 d. numatyto 14 dienų įspėjimo termino, todėl ieškovas negalėjo būti atleistas šiuo pagrindu, yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose ieškovo minima norma ir įspėjimo termino reikšmė aiškinama kitaip nei nurodo ieškovas. LR DK 127 str. 1 d. numatytas 14 dienų terminas yra nustatytas darbdavio naudai, kad per įspėjimo terminą jis galėtų susirasti kitą darbuotoją vietoj išeinančiojo. Todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką minėta norma nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai nustatyto įspėjimo termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus teisę nutraukti darbo sutartį, ji pasibaigia, ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė atsakovui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, o atsakovas sutiko atleisti ieškovą nuo tos pačios dienos, atsakovas atleidimo iš darbo pagrindu pagrįstai nurodė būtent DK 127 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-464/2009).

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2009-03-05 atsakovo įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą neišsaugotas, todėl darytina išvada, kad atsakovas jį sunaikino. Nors minėtas įsakymas atsakovo įgalioto asmens buvo pasirašytas ir jam buvo suteiktas registracijos numeris, tačiau atleidimo procedūra pagal minėtą įsakymą nebuvo užbaigta, nes įsakymas nebuvo įregistruotas įsakymų registravimo knygoje I t., b.l.131, 165), nebuvo padarytas įrašas darbo sutartyje, ieškovas grąžino atsakovui šio įsakymo originalą, todėl atsakovas, patenkinęs ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo kitu pagrindu, turėjo teisę pakeisti įsakymą dėl ieškovo atleidimo, nurodydamas kitokį atleidimo pagrindą. Tai, kad formaliai ankstesnis įsakymas nebuvo atšauktas, o buvo fiziškai sunaikintas ir vietoj jo priimtas kitas įsakymas, nedaro ieškovo atleidimo neteisėtu. Tikroji šalių valia buvo tinkamai įgyvendinta. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas buvo atleistas būtent pagal LR DK 127 str. 1 d., o ne LR DK 136 str. 3 d. 2 p. Kadangi 2009-03-05 atsakovo įsakymas (I t., b.l.136,140) buvo panaikintas, šio įsakymo nėra ir atsakovas juo nesivadovauja, todėl nėra teisinio pagrindo vertinti šį įsakymą jo teisėtumo prasme, nes ieškovas, kaip jau minėta, buvo atleistas iš darbo kitu teisiniu pagrindu. Be to, dėl aukščiau nurodytų motyvų nepagrįstas ieškovo argumentas, kad jis turi būti laikomas atleistas iš atsakovo bendrovės pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p..

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl jo atleidimo iš atsakovo bendrovės pripažinimo neteisėtu, t.y. pripažinus, kad jis atleistas teisėtai, nebėra teisinio pagrindo svarstyti ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, nesant tam teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį ieškovo reikalavimą atmetė.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė užtikrinti įrodymus byloje. LR CPK 221 str. suteikia teisę teismui asmens prašymu užtikrinti tam tikrus įrodymus, tačiau tik tokiu atveju, jeigu yra pagrindo baimintis, kad neužtikrinus įrodymų šiam asmeniui pateikti jam reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl įrodymų užtikrinimo, kadangi atsakovas ieškovo atstovui buvo pateikęs visus turimus ir jo prašomus dokumentus, 2009-03-05 įsakymas, kuriuo buvo ketinama atleisti ieškovą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, buvo užtikrintas antstolio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (I t., b.l.134-139), todėl nebuvo pagrindo užtikrinti ieškovo prašomus įrodymus. Be to, visi būtini ir su byla susiję įrodymai buvo byloje surinkti ir ieškovo prašomų įrodymų neužtikrinimas neapsunkino įrodymų surinkimo byloje bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

LR CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (LR CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai juos įvertino, išskyrus antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kurį byloje netinkamai įvertino. Tačiau tai neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi dėl aukščiau minėtų kolegijos motyvų pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl ginčo (LR CPK 328 str.). Apklausti liudytojų R. G. ir T. H. nebuvo teisinio pagrindo, kadangi T. H. nedalyvavo ieškovo atleidimo 2009-03-05 metu, o R. G. parodymai būtų pertekliniai, o faktinės bylos aplinkybės dėl 2009-03-05 įsakymo dėl ieškovo atleidimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (I t., b.l.136) buvimo ir jo turinio buvo galimos nustatyti ir be minėtų liudytojų. Pirmosios instancijos teismas įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus ir jų analizės pasekoje padarė atitinkamas išvadas dėl ieškinio pagrįstumo. Įrodymų apie teismo šališkumą ar neobjektyvumą ieškovas nepateikė, o bylos duomenys to nepatvirtina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika šiuo klausimu, nenukrypo nuo ieškovo apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotų teisės aiškinimo taisyklių, o faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi nuo ieškovo minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse minėtų faktinių bylų aplinkybių.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl aukščiau nurodytų priežasčių neturi teisinės reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nesudaro teisinio pagrindo jam panaikinti ar pakeisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos į valstybės biudžetą 8,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo L. N. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 8,40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Andžej MaciejevskiTeisėjai Dalia VišinskienėHenrichas Jaglinskis