Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės, Gintauto Koriagino sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant pareiškėjai D. D., jos atstovei advokatei V. I. Bedarfienei, suinteresuotam asmeniui S.A. N., jo atstovei advokatei Inai Kurauskienei, suinteresuoto asmens Butų savininkų bendrijos Nr. 308 atstovei G. R., gestų vertėjai Vilmai Liukenskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 4d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1548-429/2010 pagal pareiškėjos D. D. ieškinį suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonės „Registrų centras” Kauno filialui, Butų savininkų bendrijai Nr. 308, S. A. N. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja D. D. 2009 m. kovo 4 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą prašydama nuosavybės teisės įgijimo tikslu nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, kad ji įsigijusi butą, esantį (duomenys neskelbtini) iš A. S., įgijo ir nuosavybės teisę į visas pagalbines patalpas b-106/4.69, b-107/4.20, b-108/8.53, pastate 1998-5006-5015, esančiame (duomenys neskelbtini), kad galėtų atlikti teisinę registraciją savo vardu į likusias ¾ dalis pagalbinių patalpų, bei įregistruoti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centras Kauno filiale. Nurodė, jog 1999-12-20 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą (duomenys neskelbtini) iš A. S., kuris šį butą įsigijo 1993 m. iš VĮ „Bitukas“ pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyta, kad butui priklauso ¼ dalis pagalbinių patalpų b-106/4.69, b-107/4.20, b-108/8.53 pastate 1998-5006-5015, esančių (duomenys neskelbtini), o likusios 3/4 dalys nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Pardavėjas A. S. nuo 1993-11-12 sąžiningai, nepertraukiamai, atvirai, kaip teisėtas valdytojas naudojosi visomis pagalbinėmis patalpomis, kurias vėliau ir ji pirkimo pardavimo sutarties pagrindu perėjus turtui nuosavybės teise, kaip buto (duomenys neskelbtini) savininkė, nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai, atvirai nuo 1999-12-20 iki šiol naudojasi ir valdo ne 1/4 dalį, o visas pagalbines patalpas kaip savo daiktą: jas prižiūri, remontuoja. Pagalbinių patalpų savininkas buvo VĮ „Bitukas“ (AB „Albitas“, kuri yra bankrutavusi bei davusi sutikimą atitverti pertvarą ties laiptais 1993-10-07 raštu Nr. 414). Šiuo metu dalimi bendro naudojimo patalpų naudojasi buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas S. A. N., kuris jas užėmė savavališkai, nes nėra išsipirkęs jokių bendro naudojimo patalpų, už jas nemoka jokių nuomos mokesčių. S. A. N. išsipirko butą be jokių bendro naudojimo patalpų ir pateikė klaidinančią pažymą, kurioje bendro naudojimo paskaičiavimai atlikti pagal 1986 m. duomenis, jie neatitinka realios padėties, nes bendro naudojimo patalpos yra pakitę (1 t. b. l. 2-3).

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu (2 t. b. l. 48-51) ieškinį patenkino iš dalies, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja D. D., įsigijusi butą, esantį (duomenys neskelbtini) iš A. S., įgijo nuosavybės teises į 2/4 dalis pagalbinių patalpų b-106/4,69 kv. m., b-107/4,20 kv. m., b-108/8,53 kv. m. pastate 1998-5006-5015, esančiame (duomenys neskelbtini) ir jas valdo nuosavybės teise, tikslu įregistruoti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centras Kauno filiale. Kitoje reikalavimo dalyje pareiškimą atmetė ir priteisė iš pareiškėjos D. D., suinteresuotų asmenų Butų savininkų bendrijos Nr. 308 ir S. A. N. po 36,66 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus ir išklausęs šalių paaiškinimus, nustatė, kad niekas nėra nuginčijęs pareiškėjos D. D. įgytos nuosavybės pagrindo į ¼ dalį bendro naudojimo pagalbinių patalpų, kurias ji įsigijo 1999-12-20 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu ir šio fakto neginčija. Ginčo tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens S. A. N. dėl likusių ¾ dalių bendro naudojimo pagalbinių patalpų nėra, ir tai patvirtina jų pateikti rašytiniai įrodymai – pareiškėjos D. D. sutikimas, rašytas 2009-12-11 (2 t. b. l. 4) bei pats S. A. N. prašymas, adresuotas Butų savininkų bendrijai dėl ¼ dalies pagalbinių bendro naudojimo patalpų suteikimo jam (2 t. b. l. 138). Tai, kad pareiškėja sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai valdo ¾ dalis pagalbinių patalpų, patvirtina ir pateiktas Butų savininkų bendrijos Nr. 308 atsiliepimas bei šios bendrijos pirmininkės duoti paaiškinimai. Kadangi bendro naudojimo pagalbinių patalpų ¾ dalimis b-106/4,69 kv. m., b-107/4,20 kv. m., b-108/8,53 kv. m. pareiškėja naudojosi, valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai nepertraukiamai nuo 1999 m. gruodžio 20 d., tai yra dešimt metų, teismas laikė, kad ji įgijo nuosavybės teises į šias pagalbines patalpas, o 1/4 dalimi bendro naudojimosi pagalbinių patalpų naudojasi A. S. N., kuris ir raštu kreipėsi į Butų savininkų bendrijos Nr. 308 pirmininkę dėl minėtos ¼ dalies pagalbinių patalpų suteikimo, todėl šioje dalyje teismas reikalavimo netenkino.

Suinteresuotas asmuo S. A. N. apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 58-61) prašė panaikinti 2010 m. vasario 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas iš esmės nenustatinėjo, ar yra visos CK 4.67-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos nekilnojamojo daikto įgijimui pagal įgyjamąją senatį. T. y.:

1. Teismas neteisingai skaičiavo dešimties metų nepertraukiamo valdymo terminą. Sprendime padaryta klaida nurodant, kad „pareiškėja, būdama buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininke nuo 1990-12-20 naudojasi nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai, atvirai 3/4 dalimis bendro naudojimo patalpų, kurių 1/4 dalį yra įsigijusi nuosavybės teise 1990-12-20 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu“, nes iš byloje pateiktos pareiškėjos buto pirkimo-pardavimo sutarties, Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pareiškėja butą įgijo 1999-12-20 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Kaip nurodo pati pareiškėja, ginčo patalpas ji pradėjo valdyti nuo tada, kai nusipirko butą, vadinasi nuo 1999-12-20. Tuo metu galiojo 1964 m. CK normos, kurios nenumatė, kad nuosavybės teisę galima įgyti daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį. Vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsiasi jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti į CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir iki 2003 m. liepos 1 d. nesuėjo CK 4.68 str. 1 d. nustatytas dešimties metų terminas, galioja CK 4.27 str. 2 d. nuostata, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Byloje nepateikti duomenys apie tai, kad pareiškėja ginčo patalpų valdymą būtų įregistravusi viešame registre. Pareiga išviešinti daikto valdymą nustatyta ir CK 4.27 str. 2 d. Neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 str. 3 d. slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas.

2. Pareiškėja teismo prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu faktą į daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas. Remiantis CK 4.82 str. 5 d. pareiškėja ir apeliantas turėtų naudotis bendromis patalpomis pagal kiekvienam bendrasavininkiui nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykį. Byloje yra pateiktas pastato dalių apskaičiavimo projektas, kurį parengė VĮ Registrų centro Kauno filialo specialistai, pagal 1986-04-20 techninio inventorizavimo duomenis (šie duomenys atitinka namo pirminės inventorizacijos duomenis). Pagal šiuos paskaičiavimus nustatyta, kad pareiškėjai priklausytų 58/100 dalys bendro naudojimo patalpų, o apeliantui S. A. N. priklausytų 42/100 dalys bendro naudojimo patalpų. Pareiškėjos prašoma nuosavybėn įgyti bendro naudojimo patalpų dalis viršija jai pagal CK 4.82 str. 5 d. priklausančią bendro naudojimo patalpų dalį. Teismas, patenkindamas pareiškėjos prašymą, pažeidė apelianto S. A. N. teises. Teismui nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėja bendro naudojimo patalpas valdė sąžiningai, nes pagal CK 4.70 str., asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias daiktą įgyti nuosavybėn. Be to, pagal pareiškėjos pateiktą buto planą ir apelianto buto planą matyti, kad nors pareiškėja savo pareiškime nurodo, jog ji valdo ir naudojasi visomis bendro naudojimo patalpomis, tačiau faktiškai pareiškėja naudojasi patalpos b-106 2,22 kv. m., visa patalpa b-107, ir neturi jokio patekimo į patalpą b-108. Pati pareiškėja 2009-10-27 teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2006 m. ji patekti į visas patalpas negali, o tai tik patvirtina faktą, kad pareiškėja nevaldo 2/4 dalių bendro naudojimo patalpų sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų.

3. CK 4.253 str. 1 d. nustatytas reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti sukurtas ir suformuotas įstatymų nustatyta tvarka (Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas). Kai nėra tinkamai suformuoto objekto, kaip nekilnojamojo daikto, ir jis neįregistruotas, nėra teisėtai sukurto objekto, į kurį būtų galima įgyti nuosavybės teisę. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 str. 1 d. daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Bendro naudojimo patalpos, į kurias teismas pareiškėjai pripažino nuosavybės teisę, neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas turtinis vienetas. Kadangi ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos, tai jos negali būti teisiškai suformuotos kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas (LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Taigi, ginčo patalpos negali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas.

Suinteresuotas asmuo Butų savininkų bendrija Nr. 308 prašo patenkinti apeliacinį skundą, panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos prašymą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais (2 t. b. l. 66-68).

Pareiškėja D. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, atmesti suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (2 t. b. l. 69-70). Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėja turėjo pareigą įregistruoti nekilnojamojo daikto valdymą viešajame registre. Nurodo, kad pats apeliantas nesąžiningai pradėjo įgyvendinti savo teises tik pareiškėjai kreipusis į teismą. Apelianto pateiktas bendro naudojimo patalpų planas neatitinka realios padėties, nes 2009-02-03 buvo patikslinti kadastrinių matavimų duomenys. Atmestinas ir apelianto argumentas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti sukurtas ir suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, nes pareiškėjos patalpos nustatyta tvarka yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, tą patvirtina byloje esantis pažymėjimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje suinteresuotas asmuo S.A. N. ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, o pareiškėja ir jos atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Esminis apeliacinio skundo argumentas yra susiję su CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygų egzistavimu. Svarstant šio apeliacinio skundo argumento pagrįstumą, būtina atsižvelgti į CK nustatytą reguliavimą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai);

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;

4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Tokių reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta byloje V. M. ir T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB ,,Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008).

Iš išdėstyto įstatyminio reglamentavimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų aiškinimo matyti, kad vienas jame nustatytų reikalavimų yra jo valdymo terminas – jis turi būti ne trumpesnis kaip dešimt metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad netgi sutikus su pareiškėjos argumentais, kad pagalbinių patalpų dalies, į kurią prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, teisėtas ir nepertraukiamas valdymas prasidėjo 1993 m. lapkričio 12 d., kai ankstesnis buto savininkas jį įsigijo, o kartu ir ¼ dalį pagalbinių patalpų, tai nereiškia, kad šis valdymas buvo tinkamai išviešintas. Tokią savo išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, jog galimai anksčiausiu patalpų užvaldymo pradžios momentu (1993 m. lapkričio 12 d.) galiojo 1964 m. CK. Pagal šiame kodekse nustatytą reglamentavimą jame nebuvo normų, kurios nustatytų nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį. Tačiau tokių normų nebuvimas nereiškia, kad daikto valdymas, prasidėjęs iki 2000 m. CK, nesukelia teisinių pasekmių. Tokių pasekmių atsiradimą lemia Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio norma, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

Vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma.

Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kitokios teisinės pasekmės atsiranda, jeigu įstatymu nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki Įstatymo 30 straipsnyje nustatytos 2003 m. liepos 1 d. datos. Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo jo įregistravimo viešame registre momento. Taigi tokiu atveju, kai CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., ir daikto valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre, laikytina, kad daikto valdymas nėra viešas. Minėta, kad neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Be to kasacinis teismas 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje civ. byloje Nr.3K3-535/2008 yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre momento. Taigi teismų praktika tokios kategorijos bylose jau yra atitinkamai formuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Teisėjų kolegija mano, kad nėra būtinybės koreguoti ar kurti naujos teismų praktikos, negu ji formuojama aukščiau paminėtose nutartyse.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nėra įstatymų nustatyta tvarka išviešinusi valdymo fakto į patalpų dalį, į kurią prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl nėra visų būtinų sąlygų pareiškėjos reikalavimui tenkinti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimą atmesti.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą įgyti įgyjamąja senatimi, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie teisinės reikšmės šioje byloje neturi.

Apeliacinį skundą patenkinusi ir sprendimą panaikinusi, teisėjų kolegija priteisia iš pareiškėjos suinteresuoto asmens S.A. N. naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 66,- Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 500,- Lt atstovavimo išlaidų (T.II, 62 b.l.) (CPK 443 str. 6 d.).

Iš pareiškėjos valstybės naudai priteistinos 100,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 92; 96 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Patenkinti suinteresuoto asmens S. A. N. apeliacinį skundą.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. D. pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 66,- Lt (šešiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą ir 500,- Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų suinteresuoto asmens S. A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš pareiškėjos D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 100,12 Lt (vieną šimtą litų 12 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).