- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-1818-661/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17309-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Alvydas Barkauskas (pran.)
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės, apeliacinio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, 3 asmeniui antstolei I. B. dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio ir sutarties pakeitimo, sumažinant delspinigius, teismas, išnagrinėjęs bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti vienašališkai atsakovo AB SEB bankas atliktą tarp A. R., A. R. ir AB SEB bankas sudarytos Kredito sutarties Nr. 07A1118210069-30 nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti, pakeisti tarp A. R., A. R. ir AB SEB bankas sudarytos Kredito sutarties Nr. 07A111821006S-30 4.5 punktą bei sumažinti 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 procentų dydžio.
Ieškovė nurodė, kad 2011-02-15 d. tarp A. R., A. R. ir AB SEB bankas buvo sudaryta Kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovei buvo suteiktas 167 525,29 Lt dydžio kreditas, kuris buvo skirtas vartojimo poreikiams tenkinti - asmeniniam būstui pirkti. Ši sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi. Tarp šalių pasirašytos Sutarties bendrosios dalies 5.2. p. buvo numatyta, kad tuo atveju, jeigu Kredito gavėjas nesumoka laiku pagal Mokėjimo grafiką mokėtino Kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų, Bankas turi teisę nutraukti Kredito sutartį prieš 15 kalendorinių dienų įspėjęs Kredito gavėją. Ieškovė nebuvo gavusi iš atsakovo nei pranešimo dėl pradelstų įsiskolinimų padengimo, nei pranešimo dėl vienašališko Sutarties nutraukimo. Ieškovė nurodė, kad dėl pasunkėjusios, pakitusios materialinės padėties, dėl jos ligos nebuvo laiku atsiskaitoma su atsakovu, tačiau ji jau baigia atsiskaityti su kitu kreditoriumi ir tuomet turės galimybę toliau mokėti skolą atsakovui.
Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad savo prievoles pagal 2011-02-15 kredito sutartį Nr. 07A1118210069-30 ieškovė vykdė netinkamai – kas mėnesį pagal grafiką privalėjo dalimis grąžinti kreditą ir už negrąžinto kredito dalį mokėti palūkanas, padengti netesybas, paskaičiuotas už pradelstus mokėjimus. Bankas raštu ieškovei siuntė priminimą apie susidariusius pradelstus mokėjimus, kurį ieškovė gavo 2011 m. spalio 14 d. Apie pradelstus mokėjimus bankas informavo ieškovę 2013 -04-23 raštu. Raštą Lietuvos paštas ieškovės šeimos narei J. R. įteikė pasirašytinai 2013-04-25. Bankas davė protingą terminą (iki 2013-05-24) pažeidimams pašalinti, tačiau pradelsti mokėjimai nebuvo padengti, jų suma didėjo ir toliau. Todėl bankas 2013-05-27 įspėjo ieškovę, kad jei pradelsti mokėjimai nebus padengti, bankas 2013-06-28 sutartį laikys nutraukta. Lietuvos paštas šį banko įspėjimą ieškovei įteikė pasirašytinai 2013-05-28. Skolininkė ilgą laikotarpį (nuo 2012-12-22) nevykdė savo prievolių bankui, su banku nebendradarbiavo, per įspėjimuose nurodytus protingus terminus pradelstų mokėjimų nepadengė. Todėl bankas, kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti kredito sutartį vadovaudamasis ne tik kredito sutartimi (bendrosios dalies 5.2 punktas), bet ir Finansų įstaigų įstatymo 31 str.7d. 4 p., CK 6.217 str. 1 d., Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Ieškovė savo prievolių Bankui nevykdo nuo 2012 -12-22 iki šiol. Kaip matyti iš Creditinfo duomenų, ieškovė turi kreditoriams neįvykdytų piniginių prievolių ir kitiems kreditoriams. Ginčo sutartis sudaryta 2011 m., o ieškovė pareiškia nesutikimą dėl šios sutarties sąlygų 2014 m. ir tik po to, kai sutartis buvo nutraukta. Kadangi kredito gavėja dalį savo prievolių pagal minėtą kredito sutartį yra įvykdžiusi, tai rodo, jog ji savo prievolę dėl delspinigių pripažino. Todėl netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Nutraukus sutartį, buvo sustabdytas palūkanų ir netesybų (delspinigių) skaičiavimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovei apie ginčo sutarties nutraukimą buvo tinkamai pranešta. Ieškovė netinkamai vykdė savo prievoles, todėl atsakovas teisėtai nutraukė Kredito sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė A. R. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo. Ji prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį patenkinti. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius ir todėl padarė nepagrįstas išvadas. Apeliantės manymu, jos, kaip vartotojos, teisės turėjo būti ginamos. Apeliantė laiku nemokėjo įmokų dėl susidariusios sudėtingos finansinės situacijos. Apie sutarties nutraukimą jei buvo netinkamai pranešta.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Be to, nurodė, jog apeliantei apie sutarties nutraukimą buvo tinkamai pranešta. Bankas nutraukė Kredito sutartį pagrįstai, nes apeliantė netinkamai vykdė savo prievoles.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas ginčas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo, vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl sutarties kvalifikavimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,Swedbank“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, Atsakovas su Ieškovė ir jos velioniu sutuoktiniu sudarė ginčo kredito sutartį, pagal kurią Ieškovams buvo suteiktas 167 525,29 Lt dydžio kreditas, skirtas žemės sklypui, gyvenamojo namo ir garažo, įsigijimui (Sutarties 7.1. p.) (b.l. 8). Atitinkamai tokia paskolos sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties kriterijus.
Dėl vienašališko sutarties nutraukimo
Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė jau nuo 2012-12-22 nemokėjo įmokų Kredito sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (b.l.45-46-paskolinė sąskaita). 2013-07-25 ieškovė buvo skolinga atsakovui 169373,24Lt (b.l.47-pažyma). Ieškovė netinkamai vykdė savo prievoles pagal sutartį, todėl bankas raštu ieškovei siuntė priminimą apie susidariusius pradelstus mokėjimus (b.l.39 -2011-10-10 raštas, gautas 2011-10-14d. (b.l.40). 2013-04-23 įspėjimu ieškovė buvo informuota apie tai, kad iki 2013-05-24 privalo sumokėti įsiskolinimą bankui (b.l. 41). Šis raštas buvo įteiktas ieškovės marčiai J. R. 2013-04-25 ieškovės sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) Kupiškio m. bei kitu adresu- (duomenys neskelbtini), Kupiškio m. Ieškovei neįvykdžius banko reikalavimo per 1 mėn. sumokėti įsiskolinimą, 2013-05-27 įspėjimu ieškovė buvo informuota apie kredito sutarties nutraukimą nuo 2013-06-28 (b.l. 43), pranešimas įteiktas sūnui A. R. (b.l.44)). Ieškovė ilgą laikotarpį – nuo 2012-12-22 – nevykdė savo prievolių bankui, per įspėjimuose nurodytus protingus terminus- 30 d. pradelstų mokėjimų nepadengė.
Sutartinių santykių šalys, atsiradus aplinkybių, dėl kurių vienai jų ar abiem tolimesnis sutartimi prisiimtų prievolių vykdymas sutartyje nustatytomis sąlygomis tampa nepalankus, pažeidžia sutartinių santykių pusiausvyrą ir pan., turi galimybę sutartinius santykius nutraukti ar juos pakeisti. CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šioje normoje nurodytos aplinkybės, kurioms visoms esant konkrečiu atveju, pripažįstama, kad sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas. Tokiu atveju sutarties šalis, kuriai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, turi teisę kreiptis į kitą šalį ir prašyti sutartį pakeisti. Jeigu šalims nepavyksta susitarti, jos abi (ar viena jų) turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Nurodytas reglamentavimas suponuoja išvadą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, kurios atsirado ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka ir jo laikymasis yra pateisinamas. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012).
Atsakovas, nutraukdamas ginčo sutartį, iš esmės rėmėsi CK 6.217 straipsnio nuostatomis, kuris reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateiktą kasacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. UAB ,,Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas AB SEB bankas (kreditorius) matydamas, jog ieškovė (skolininkė) sistemingai laiku nevykdo prievolių, nuolat ne tik vėluoja sumokėti sutartas periodines įmokas, bet ir nesumoka nustatyto dydžio įmokų, tokiu būdu didindama savo įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį, t.y., toliau netinkamai vykdo kreditorinius įsipareigojimus, įvertinęs skolos sumą, paskolos gavėjų gaunamas pajamas (šiuo konkrečiu atveju pajamų nebuvimą), įkeisto turto vertę bei kitus padidėjusios rizikos dėl paskolos grąžinimo vertinimo kriterijus priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl termino įsipareigojimams įvykdyti nustatymo, o neįvykdžius reikalavimo, pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį nepasibaigus sutarties galiojimo terminui, atsižvelgdamas į ieškovų prievolių vykdymą ir vertindamas galimybes toliau vykdyti įsipareigojimus. Banko pranešimas pagal turinį ir prasmę atitinka Civilinio kodekso 6.209, 6.217 str. nuostatų reikalavimus, faktinę padėtį, šalių pasirašytos kreditavimo sutarties sąlygas.
Atitinkamai, konstatavus minėtas aplinkybes dėl apeliantės kaltės, nepagrįstas apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti ginčo sutarties sąlygas. Be to, kolegijos nuomone, šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir pateikė motyvus ginčijamame sprendime.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.