- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-190/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytas Milius, Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Silva Balčiūnienė
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1916-104/2010 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys antstolė R. A. ir V. J. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už teismo antstolių neteisėtus veiksmus, padarytus galiojant 1964 m. CK, iki ir po antstolių sistemos reformos, kuri įgyvendinta nuo 2003 m. sausio 1 d., taikymo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas R. J. 2009 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 179 248,04 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (CK 6.250 str., 6.271 str. 1 d.) (t. 1, b. l. 157-164). Nurodė, kad teismo antstolių kontoros prie Radviliškio rajono apylinkės teismo antstolės R. A. 2000 m. kovo 14 d. paskelbtose varžytinėse jis iš varžytinių už 30 900 Lt įsigijo sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusį UAB „Vitaminas“ (toliau - pastatai) (t. 1, b. l. 16). Kadangi pastatai buvo prastos būklės, ieškovas juos rekonstravo; rekonstrukcijos darbai kainavo 24 140 Lt (t. 1, b. l. 107).
LAB „Vakarų bankas“ 2000 m. balandžio mėn. Radviliškio raj. apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė pripažinti 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2000 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Šiaulių apygardos teismas 2000 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovo teigimu, teismo antstolė R. A. tikino ieškovą, kad ginčijami vykdymo veiksmai atlikti teisėtai, kad ieškovui niekas negresia. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 24 d. nutartimi panaikino žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus ir priėmė naują procesinį sprendimą – ieškinį tenkino, o restitucijos klausimą perdavė spręsti Radviliškio rajono apylinkės teismui. Kasacinis teismas nustatė, kad teismo antstolė R. A. , 1998 m. liepos 10 d. iš išieškotojo ir įkaito turėtojo LAB „Vakarų bankas“ gavusi vykdomąjį raštą, įkeitimo dalyką (pasatus) areštavo pagal kitus vykdomuosius raštus, o LAB „Vakarų bankas“ vykdomąjį raštą 1999 m. liepos mėn. persiuntė Šiaulių apygardos teismui ir vykdomąją bylą sustabdė. Kasacinis teismas konstatavo, kad paskelbusi įkeistų daiktų (pastatų) varžytines antstolė neįvykdė CPK 428 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes apie varžytinių laiką ir vietą nepranešė įkaito turėtojui ir taip pažeidė jo teisėtus interesus. Todėl 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą kasacinis teismas pripažino negaliojančiu. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi taikė abišalę restituciją natūra: sandėlį su priestatu grąžino skolininkui UAB „Vitaminas“, o ieškovui iš antstolių kontoros priteisė jo sumokėtą kainą - 30 900 Lt. Tačiau ieškovas ir toliau naudojosi pastatais, nes, pasak jo, antstolė tvirtino, kad pastatų nuosavybė liks ieškovui už jo atliktus pagerinimus. Kadangi UAB „Vitaminas“ delsė įregistruoti nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, LAB „Vakarų bankas“ 2007 m. gruodžio 1 d. pareiškė netiesioginį ieškinį dėl pastatų įregistravimo. 2008 m. kovo 4 d. ieškovas gavo UAB „Vitaminas“ raštą, kuriuo šis pranešė, kad VĮ Registrų centras įregistravo ginčo pastatus UAB „Vitaminas“ vardu, ir prašė ieškovo iki 2008 m. balandžio 1 d. atlaisvinti patalpas. Teismo antstolė R. A. 2002 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iš darbo, nes teismo antstolių kontora prie Radviliškio rajono apylinkės teismo likviduota. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dalį dėl 30 900 Lt grąžinimo 2008 m. balandžio 30 d. įvykdė LR teisingumo ministerija. 2008 m. gegužės 6 d. ieškovas vėl įsigijo tą patį sandėlį su priestatu pagal turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir keliskart brangiau - už 195 000 Lt, nes per 8 m. nekilnojamojo turto kainos ženkliai pakilo.
Pagal LR antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį iki 2003 m. sausio 1 d. neteisėtais antstolių veiksmais padarytą žalą atlygina valstybė. Ieškovo skaičiavimais, dėl teismo antstolės R. A. neteisėtų veiksmų jis patyrė 179 248,04 Lt turtinę žalą, kurią sudaro: išlaidos už pastatų remonto darbų įvertinimą – 2 360 Lt; išlaidos, susijusius su pastatų teisine registracija – 64,27 Lt; nuostoliai dėl pastatų kainos skirtumo – 164 000 Lt (195 000 Lt – 30 900 Lt); nuostoliai, kuriuos sudaro 5 % metinės palūkanos, skaičiuojant už 30 900 Lt sumą nuo 2001 m. birželio 5 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. Neturtinę žalą ieškovas kildina iš to, kad pritaikius restituciją antstolė jį apgaudinėjo, teigdama, jog teisėtu būdu įgytų pastatų iš jo niekas neatims. Ieškovas kreipėsi į turto vertintojus, norėdamas prisiteisti bent pastatų pagerinimo išlaidas. Užuot rūpinęsis šeima, vaikų auklėjimu, ieškovas daug laiko sugaišo dalyvaudamas teismo posėdžiuose, važinėdamas į VĮ Registrų centrą, aiškindamasis, ar antstolė sako tiesą. Bylinėjimosi metu tvyrojusi įtampa pakenkė ieškovo ir jo šeimos narių gerai savijautai bei sveikatai. Teko atsisakyti pramogų, suplanuotų kelionių; sutriko normali ūkio veikla, nebuvo aiškūs ūkio reikalai (pvz., kur supilti derlių, kur padėti žemės ūkio inventorių). Ieškovas ketino įsigyti kombainą, bet išaugus nekilnojamojo turto kainoms sutaupytas lėšas teko panaudoti kitur - pakartotinai įsigyjant pastatus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b. l. 190-192) ieškiniui prieštaravo ir prašė jį atmesti. Teigė, kad ieškovas praleido sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą; neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinė atsakomybė netaikoma, jei žala atsirado dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 str.). Teisingumo ministerija sumokėjo ieškovui 30 900 Lt tik 2008 m. todėl, kad anksčiau ieškovas į ją nesikreipė ir pervesti pinigų neprašė. Ieškovas, siekdamas, kad jam būtų atlygintos rekonstrukcijos išlaidos, šį reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita turėjo pareikšti UAB „Vitaminas“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 1, b. l. 240-242). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuostolių ieškovas patyrė dėl savo paties neapdairumo bei nepagrįsto delsimo. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 24 d. nutartyje konstatavo, jog teismo antstolė R. A. pažeidė CPK 428 str. reikalavimus, dėl ko 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas, pagal kurį ieškovas įsigijo sandėlį su priestatu, pripažintas negaliojančiu, teismo vertinimu nesudaro pagrindo priteisti ieškovui žalą, nes tarp antstolės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios 229 248,04 žalos nėra priežastinio ryšio.
Teismas sprendė, kad ieškovo subjektinę teisę, kuri buvo pažeista 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą pripažinus negaliojančiu, Radviliškio rajono apylinkės teismas atkūrė 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi, taikydamas restituciją ir priteisdamas ieškovui jo sumokėtą pastatų įsigijimo kainą - 30 900 Lt. Ieškovas pats pasirinko priteistus 30 900 Lt atgauti tik 2008 m. Ieškovas neįrodė, kad antstolė įtikinėjo jį, jog pastatai liks jo nuosavybėje (CPK 178 str.), o net jei taip ir būtų buvę – ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, nes teismo sprendimas turi įstatymo galią, tad tikėtis, kad turtas liks ieškovo nuosavybėje, nebuvo teisinio pagrindo. Todėl, teismo vertinimu, ieškovas iš dalies elgėsi neapdairiai ir neprotingai. Teismas nenustatė antstolės kaltės dėl to, kad 2008 m. gegužės 6 d., kai nekilnojamojo turto kainos jau buvo ženkliai didesnės, ieškovas pakartotinai įsigijo sandėlį pagal turto pardavimo skolininko UAB „Vitaminas“ pasiūlytam pirkėjui aktą už 195 000 Lt.
Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo, teismas vadovavosi ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo metu (2000 m. kovo 14 d.) galiojusiu 1964 m. CK, kuriame, teismo vertinimu, neturtinės žalos atlyginimas už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus nebuvo numatytas. Teismas rėmėsi 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsniu. Nustatęs, kad ieškovo teisių pažeidimas paaiškėjo 2001 m. gegužės 28 d., kai turto pardavimo iš varžytinių aktas buvo pripažintas negaliojančiu ir pritaikyta restitucija, teismas sprendė, kad dėl to ieškovas galėjo išgyventi ir pajusti dvasinį nepatogumą, tačiau tokią neturtinę žalą jis galėjo patirti tik iki 2000 m. CK 6.250 straipsnio įsigaliojimo, todėl šios normos nuostatų netaikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas R. J. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 14-17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad:
1. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad tarp teismo antstolės R. A. neteisėtų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio, nes 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas buvo pripažintas negaliojančiu būtent dėl neteisėtų vykdymo veiksmų, kuriuos atliko teismo antstolė R. A. . Pripažinto negaliojančiu sandorio teisinės pasekmės susijusios su šalių turtinės padėties, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo, atstatymu. Jeigu to, ką pagal sandorį šalis yra gavusi, negalima grąžinti natūra, ji privalo kitai šaliai atlyginti to vertę pinigais (1964 m. CK 47 str. 2 d.). Taigi pagal nurodytą bendro pobūdžio taisyklę varžytinių aktą, prilygintą pirkimo-pardavimo sutarčiai, pripažinus negaliojančia, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. turto savininkui (skolininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui iš teismo antstolių kontoros depozitinės sąskaitos priteisiama pinigų suma, gauta už parduotą turtą ir neišmokėta išieškotojams.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškovą po 2001 m. gegužės 28 d. elgusis neapdairiai ir neprotingai, nes: ieškovas yra fizinis asmuo, žmogus iš kaimo, silpnoji šalis; teismo antstolė R. A. nevykdė Radviliškio raj. apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties ir 30 9000 Lt negrąžino; klaidino ieškovą, sakydama, kad pastatai VĮ Registrų centre tebėra įregistruoti jo vardu, kad jis yra teisėtas pastatų savininkas. Teismo išvada, kad ieškovas pats yra kaltas dėl jam padarytos žalos, prieštarauja CK 6.271 straipsniui, pagal kurį civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, o viešas asmuo – valstybė arba savivaldybė.
Šalies argumentai
3. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neturtinę žalą jis galėjo patirti iki 2000 m. CK 6.250 straipsnio įsigaliojimo – 2001 m. liepos 1 d. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi. Pasak ieškovo, vykdymo procesas užsitęsė dėl antstolės kaltų veiksmų, todėl žala jam atsirado vėliau, nei buvo padaryti neteisėti veiksmai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 25-27) skundą laiko nepagrįstu. Akcentuoja, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi priteisdamas ieškovui 30 900 Lt, atkūrė iki teisės pažeidimo (2000 m. kovo 14 d.) buvusią padėtį. Ta aplinkybė, kad teismo antstolė R. A. geranoriškai nevykdė minėtos nutarties, nereiškia, kad dėl to jai ir/ar valstybei kyla civilinė atsakomybė, nes įsiteisėjusi nutartis gali būti vykdoma priverstinai. Ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartis būtų įvykdyta priverstine tvarka. Išskyrus ieškovo teiginius, kurie prieštarauja antstolės parodymams, daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kad antstolė nuolat aiškino ieškovui, jog pastatai liks jo nuosavybėje.
Nors ieškovas nėra teisiškai išprusęs, tačiau civilinėje byloje dėl 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo naudojosi net dviejų atstovų paslaugomis, iš kurių bent vienas tikrai buvo profesionalus teisininkas – adv. J. N. Iškilusius teisinius klausimus ar problemas ieškovas galėjo aptarti su savo advokatu, kuris teikia kvalifikuotą teisinę pagalbą. Teismo antstoliams teisės aktai nepriskiria pareigos konsultuoti proceso dalyvius teisės klausimais. Dvasiniai išgyvenimai, kuriuos ieškovas patyrė pakartotinai įsigydamas pastatus, sąlygoti jo paties veiksmų.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo V. J., ieškovo sutuoktinė, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 22-23) su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar buvo atstatyta ieškovo turtinė padėtis, kuri egzistavo iki nuginčyto sandorio sudarymo, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovui tenka pareiga prisiimti neigiamus padarinius už dalį jam padarytos žalos, ir dėl neturtinės žalos priteisimo.
Ieškinio faktinį pagrindą nagrinėjamoje byloje sudaro teismo antstolės veiksmais vykdymo procese ieškovui padaryta turtinė ir neturtinė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, kuria 2000 m. kovo 14 d. turto (pastatų) pardavimo iš varžytinių aktas pripažintas negaliojančiu, nes teismo antstolė R. A. vykdymo procese pažeidė imperatyvią normą, patvirtina prejudicinį faktą, kurio nebereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.). Dalyvaujantys byloje asmenys iš esmės vienodai nurodo faktines bylos aplinkybes, išskyrus susijusias su tuo, ką teismo antstolė R. A. pasakė (ar nepasakė) ieškovui dėl pastatų nuosavybės teisių registracijos po to, kai Radviliškio rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 28 d. nutartimi pritaikė restituciją.
Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, oficialus kliento patarėjas ir atstovas teisės klausimais (iki 2003 m.) galėjo būti tik advokatas (Advokatūros įstatymo 4 str. 1 d.). Advokato teisinė pagalba apima klientų konsultavimą, įvairių dokumentų rengimą, atstovavimą ar gynimą. Teismo antstolių tiesioginė profesinė pareiga buvo vykdyti teismų sprendimus (nutartis) (Teismo antstolių įstatymo 19 str. 4 p.). Iki 2002 m. pabaigos likviduotos visos antstolių kontoros prie apylinkių teismų. Nuo 2003 m. sausio 1 d. teismo antstolius pakeitė privačiai veikiantys antstoliai. Tarp jų skirtumas tas, kad teismo antstoliai - statutiniai karjeros valstybės tarnautojai (Teismo antstolių įstatymo 6 str.), už žalą, padarytą neteisėtais jų veiksmais, atsako valstybė (1964 m. CK 485 str., 2000 m. CK 6.271 str. 1-3 d.), o antstoliai – tai asmenys, valstybės įgalioti atlikti viešąsias funkcijas, susijusias su vykdomųjų dokumentų vykdymu, faktinių aplinkybių konstatavimu, dokumentų perdavimu ar įteikimu, teisinių konsultacijų teikimu, išskyrus atstovavimą teismuose ir atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d., 21 str.), antstoliai privalo drausti profesinę civilinę atsakomybę (Antstolių įstatymo 8 str.). Ieškinyje ieškovas nurodė, kad teismo antstolė R. A. 2002 m. gruodžio 31 d. buvo atleista iš darbo teismo antstolių kontoroje. Nuo tada valstybės atsakomybė už teismo antstolės veiksmus baigėsi. Nepaisant to, ieškovas teigia (t. 2, b. l. 39), kad ir vėliau (pvz., 2006 m.) jis bendravo su R. A. , kuri jį suklaidino.
Nei ieškovas, nei teismo antstolė R. A. įsiteisėjusios Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dėl restitucijos nevykdė: teismo antstolė negrąžino ieškovui 30 900 Lt, o šis grąžinti sumokėtus pinigus ir nereikalavo bei toliau naudojosi pastatais tol, kol UAB „Vitaminas“ 2008 m. paprašė patalpas atlaisvinti. Neatsižvelgiant į tai, ką R. A. , būdama teismo antstole, ieškovui patarė, ji nebuvo įgaliota teikti konsultacijas teisės klausimais. Anot ieškovo, ką daryti esant Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarčiai dėl restitucijos, jis tarėsi su teismo antstole R. A. , o ne samdė advokatą, nes teismo antstolė jam kėlė didesnį pasitikėjimą negu advokatai. Tai nesuderinama su bonus pater familias (protingo, atidaus žmogaus) elgesio standartu. Kaip minėta, teismo antstoliai iki 2003 m. nebuvo įgalioti konsultuoti teisės klausimais, todėl valstybė negali atsakyti už R. A. veiksmus, kuriuos ji atliko ne kaip valstybės tarnautoja, bet neoficialiai, t. y. kaip bet koks asmuo, turintis teisinių žinių. Iš to, kad nė vienas - ieškovas ir/arba teismo antstolė R. A. - Radviliškio rajono apylinkės teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutarties dėl restitucijos nevykdė, akivaizdu, jog jie veikė išvien. Ieškovas, būdamas subrendęs žmogus, nors ir iš kaimo, žinojo arba turėjo žinoti, kad įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus būtina vykdyti (1964 m. CPK 14 str., 2002 m. CPK 18 str.), jų nevykdymo negalima pateisinti teisiniu neišprusimu. Kadangi iš neteisės teisė nekyla (lot. ex in iuria non oritur ius), o ieškovo elgesys negali būti pateisinamas, tai, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl ieškovo veiksmų vertinimo laikytini pagrįstais, o išvados, susijusios su ieškovo teisių gynimu (atsisakymu jas ginti), teisėtos. Susiklosčius tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos iš dalies kaltas pats ieškovas (CK 6.253 str. 5 d.) ir atleisti valstybę nuo deliktinės civilinės atsakomybės.
Pasisakydama dėl priežastinio ryšio tarp teismo antstolės R. A. neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos buvimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Ieškovas teisus, kad varžytinių aktą, prilyginamą pirkimo-pardavimo sutarčiai, pripažinus negaliojančia, sandorio šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį: turto savininkui (UAB „Vitaminas“) - grąžinamas turtas (pastatai), o pirkėjui (ieškovui) - iš teismo antstolių kontoros depozitinės sąskaitos priteista pinigų suma, gauta už parduotą turtą (30 900 Lt) ir neišmokėta išieškotojams. Į pradinę padėtį nuginčyto sandorio šalis de jure grąžino Radviliškio rajono apylinkės teismas, priimdamas 2001 m. gegužės 28 d. nutartį. 30 900 Lt ieškovas atgavo, Teisingumo ministerijai pervedus pinigų sumą į ieškovo nurodytą sąskaitą (Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 3 d.), ir ši žalos dalis neįeina į ieškinio dalyką. Ieškiniu ieškovas prašo priteisti kitą turtinės žalos dalį - 179 248,04 Lt, teigdamas, jog šie nuostoliai susiję su teismo antstolės R. A. 2000 m. kovo 14 d. atliktais veiksmais taip, kad nuostoliai pagal savo prigimtį laikytini skolininko (teismo antstolės R. A. ) veiksmų rezultatu, t. y. teismo antstolės neteisėti veiksmai lėmė minėtas pasekmes ieškovui (CK 6.248 str.).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo patirta 179 248,04 Lt turtinė žala yra ne tiesioginė, o išvestinė 2000 m. kovo 14 d. turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu pasekmė. Neigiamos pasekmės laiko aspektu yra labai nutolusios nuo priežasties, davusios impulsą atsirasti neigiamoms pasekmėms ateityje, arba vėliau į neteisėto teismo antstolės R. A. veiksmo ir rezultatų grandinę įsiterpė kitų gretutinių veiksnių, kurie priežastinį ryšį nutraukė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nėra priežastinio ryšio tarp neteisėto R. A. veiksmo ir ieškovui atsiradusių nuostolių.
Išlaidos, kurias ieškovas patyrės siekdamas apskaičiuoti pastatų pagerinimo išlaidas (2 360 Lt), yra ne materialinio, o procesinio pobūdžio. Pastarasis reikalavimas yra susijęs su materialiniu reikalavimu sumokėti pastatų pagerinimo išlaidas (24 140 Lt). Ieškovas nemano, jog pastatų pagerinimo išlaidas turėtų atlyginti valstybė, ir tokio materialinio reikalavimo jai nereiškia, tai juo labiau valstybė neprivalo atlyginti su šiuo konkrečiu materialiniu reikalavimu susijusių procesinio pobūdžio išlaidų.
Ieškovas prašo priteisti nuostolius, kurie susidarė pabrangus nekilnojamojo turto kainoms (164 000 Lt), ir išlaidas, susijusias su pastatų teisine registracija iš naujo (64,27 Lt). Nuostolių, susijusių su pastatų įsigijimu už didesnę kainą, atsiradimą lėmė kainų nekilnojamojo turto rinkoje kilimas dėl ekonominių priežasčių; tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, už kurį valstybė negali būti atsakinga. Kadangi ieškovas 7 m. (nuo 2001 m. iki 2008 m.) delsė ieškoti ir įsigyti kitą panašios paskirties turėtajam pastatą, kuriame galėtų sandėliuoti derlių, laikyti žemės ūkio inventorių ir t. t., o per tą laiką nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo nuo kelių iki keliolikos kartų, tai remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, laikytina, kad taip ieškovas prisidėjo prie atsiradusių nuostolių ir išlaidų (1964 m. CK 497 str. 1 d., 2000 m. CK 1.5 str. 1, 4 d., 6.259 str. 2 d.), taigi jie neatlyginami.
Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, 1964 m. CK 485 straipsnio 2 dalis numatė valstybės pareigą, be turtinės žalos, atlyginti ir neturtinę žalą; jos dydis negali būti mažesnis kaip 300 Lt ir didesnis kaip 5 000 Lt. Be to, kad ieškovas pats iš dalies kaltas dėl įvairių nepatogumų (gaišo laiką, teko visiškai atsisakyti ar pakeisti asmeninius (šeimos) bei verslo planus), neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas dar ir todėl, kad nebuvo pažeistos fundamentalios, teisės aktų ginamos vertybės (pvz., gyvybė, garbė) ir kad jis neįrodė neturtinės žalos (pvz., pašlijusios sveikatos).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas neįsigilino į 1964 m. CK 485 straipsnio 2 dalies turinį, pažeidimas neturėjo jokios įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, ir padarė teisingas išvadas, kad nėra priežastinio ryšio tarp teismo antstolės neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos taip, kaip jis ją apibrėžia ieškinyje, kad už žalą yra atsakingas pats ieškovas.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui tenka pareiga atlyginti apeliacinės instancijos teisme turėtas su procesinių dokumentų įteikimu susijusias išlaidas, kurias nagrinėjamoje byloje sudaro 3,10 Lt (t. 2, b. l. 32). Kadangi tokio dydžio išlaidų išieškojimo sąnaudos bus ženkliai didesnės už išieškomą sumą, remiantis proceso ekonomiškumo principu jos iš apelianto nepriteisiamos (CPK 7 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.