- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-07-18
- Bylos Nr.
- I-2268-764/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Halina Zaikauskaitė, Egidija Smalakienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Nacionalinės
- Atsakovas
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Miesto energija“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Smalakienės, teisėjų Halinos Zaikauskaitės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo Lygos atstovui Kęstučiui Griniui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Vilmai Adamavičiūtei ir Rytui Kantakevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija) atstovui adv. Jonui Masiokui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo Lygos skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo Lyga (toliau – Pareiškėja) su patikslintu skundu (b. l. 2-11) kreipėsi į teismą prašydama:
1. panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2007-09-13 protokolinį sprendimą Nr. 02-35 (toliau – Sprendimas) kaip prieštaraujantį Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2-1 d., 2d., 30 str. 6 d. ir teisiniam tikrumo, teisėtų lūkesčių principams, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003-07-08 nutarimo Nr. 03-43 „Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ 98 str. ir įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą, pašalinant pažeidimus dėl neteisėtai įtrauktos kompensuojamos dalies, atsiradusios dėl kuro pokyčių ataskaitiniame laikotarpyje;
2. panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007-09-13 protokolinį sprendimą Nr. 02-35 kaip prieštaraujantį Konstituciniam teisinės valstybės principui, šilumos ūkio įstatymo 2 str. 1 d., teisiniam proporcingumo principui, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003-07-08 nutarimo Nr. 03-43 „centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ 42 str. 1 d., 2 d., 7 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str. ir įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą, pašalinant pažeidimus dėl neteisėtai įtrauktos dalies, atsiradusios dėl šilumos realizacijos kiekio.
Paaiškino, kad atsakovė skundžiamu 2007-09-13 protokoliniu sprendimu pripažino, kad UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) direktoriaus 2007-08-24 įsakymu atliktas kainų perskaičiavimas yra be pažeidimų ir kainos galioja nuo 2007-10-01. Teigė, kad Komisija, tikrindama ir pripažindama, kad UAB „Miesto energija“ perskaičiuotos šilumos kainos yra teisėtos, neteisėtai į kainų perskaičiavimą įtraukė realizuotos šilumos kiekio pokyčius ir neteisėtai padidino kainas 0,86 cnt/kWh, tai yra Komisija, atlikdama UAB „Miesto energija“ perskaičiuotų šilumos kainų patikrinimą ir pripažindama UAB „Miesto energija“ perskaičiavimuose įtrauktus realizuotus šilumos kiekio pokyčius, kurie yra nepagrįsti jokiais dokumentais, objektyviomis aplinkybėmis, veikė neteisėtai. Pareiškėja mano, kad pagal Komisijos Metodikos 101.1 str. įtvirtintą paskaičiavimo formulę, perskaičiuojant šilumos kainas, nevertinama prisijungusių vartotojų energijos kiekiai - vertinamas subjektyvus dydis, kurio sąvoka nėra jokiame dokumente apibrėžta, tai yra „ataskaitiniu laikotarpiu nerealizuotos šilumos kiekis dėl suvartotos šilumos vartotojų šildymo sistemose, kurios neatitinka privalomųjų reikalavimų“. Toks teisinis neapibrėžtumas, pažeidžia teisinio tikrumo principą ir sudaro teisinę terpę piktnaudžiauti. Formulė, kuri naudojama šilumos kainų perskaičiavimams, neatitinka proporcingumo ir protingumo principų – valstybės institucijos priemonės neproporcingos tikslams. Pabrėžė, kad naujų vartotojų prisijungimai, ar vartotojų atsijungimai yra labai objektyvūs faktoriai, lengvai nustatomi ir paskaičiuojami, o jų nevertinimas yra neproporcingas LR šilumos ūkio įstatyme 2 str. įtvirtintiems principams ir tikslams: mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams ir ginti vartotojų teises bei interesus. LR šilumos ūkio įstatymo 30 str. 9 d. leidžia naujiems šilumos vartotojams, prisijungusiems prie šilumos tiekimo sistemos, ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui nustatyti šilumos kainas, grindžiamas tiekėjo būtinomis ribinėmis šilumos tiekimo sąnaudomis šiems vartotojams. Ši nuostata pakartojama ir Metodikos 75 p. ir reiškia, kad prie šilumos tiekimo sistemos prisijungusiems naujiems šilumos vartotojams gali būti taikomos kitos, su Komisija suderintos, šilumos kainos, dėl šių vartotojų prisijungimo padidėjęs šilumos realizavimas likusiems šilumos vartotojams nustatytai kainai įtakos neturi, o esant priešingam reiškiniui, kai vartotojai atsijungia nuo šilumos tiekimo sistemos, šis faktorius įvertinamas ir šilumos kaina dėl sumažėjusio šilumos vartojimo likusiems vartotojams tampa didesnė – vyksta kryžminis vartotojų subsidijavimas, kuris prieštarauja Metodikos ne diskriminacijos tikslui, tai yra kainos neturi diskriminuoti vartotojų ar jų grupių bei remtis kryžminiu subsidijavimu. Tai neatitinka Metodikos 42 str.2 d. nustatytam tikslui, kad kainos turi tiksliai atspindėti sąnaudas, tiekiant paslaugas vartotojams, nes neįskaičiuojant dalies realizuotos šilumos energijos, negalima tiksliai paskaičiuoti šilumos kainų, tai yra gaunama kaina yra nesąžininga, nes sąnaudos neatitinka realizuotos šilumos energijos kiekio. Įtraukiant į sąnaudas nerealizuotą šilumos kiekį (negautą) yra taikomas sąnaudų padengimo principas, o tai prieštarauja LR šilumos ūkio įstatymo l str. 2.1 d. įtvirtintam mažiausių sąnaudų, principui.
Metodikos 102 p. nuostata, jeigu ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro, pirktos šilumos ir kitos dėl objektyvių priežasčių susidariusios sąnaudos (ct/kWh) skiriasi nuo visų skaičiavimuose numatytų sąnaudų (ct/kWh) daugiau nei 3 proc., tai virš 3 proc. susidariusiu skirtumu perskaičiuojant šilumos kainas, koreguojamas 12 mėnesių planuojamo laikotarpio minėtų sąnaudų dydis reiškia, kad kainos perskaičiuojamos du kartus – jas nustatant būsimam periodui ir periodui pasibaigus, jos dar kartą perskaičiuojamos perkeliant kainų skirtumą į sekantį laikotarpį. Tai neatitinka LR šilumos ūkio įstatymo nuostatų, taip pat Metodikos 98 p., kuriame įvirtinta dar griežtesnė norma, tai yra, kad šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius. Taigi, Metodikos 102 p. nuostata pažeidžia vartotojų teisėtus lūkesčius bei teisinio tikrumo principą. Be to, Metodikos 102 p. nuostata nėra tiesiogiai susieta su bazine kaina. Kasmet perskaičiuojant šilumos tiekimo kainas, nesivadovaujama bazinės kainos rodikliais, o atsiranda dydžiai, kurie nėra susieti su bazine kaina, todėl darytina išvada, kad tai prieštarauja LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d. ir 30 str. 6 d., kur nustatyta, kad šilumos tiekėjai, perskaičiuodami kainas, privalo vadovautis bazinėmis kainomis. Kompensacija už praeitą periodą nėra numatyta LR įstatymuose ir susijusi su privalomu bazinės kainos taikymu, nustatant perskaičiuotą kainą. Pastebėjo, kad tai neatitinka ir proporcingumo (protingumo) principo, nes iš Metodikos 101.2 p. matyti, kad gamtinių dujų kaina, perskaičiuojant šilumos kainas, nustatoma atsižvelgiant į šešis ankstesnius mėnesius, todėl susidaro prielaidos, jog patys kuro sąnaudų pokyčiai įvertinami ir įtraukiami į kainas du kartus, tai yra tiesiogiai taikant Metodikos 101.2 p. ir po to skaičiuojant vadinamą kompensaciją už ataskaitinį laikotarpį – taikant Metodikos 102 p. nuostatą, o tai ne tik neapsaugo vartotojų nuo galimo piktnaudžiavimo tokia dviprasmybe, bet ši norma yra neteisinga, neteisėta, pažeidžia teisinio tikrumo, apibrėžtumo principus, teisės aktams reikalaujamo aiškumo principą. Nors Komisija teigia, kad kuro kaina prognozuojama atsižvelgiant į ilgalaikėse kuro tiekimo sutartyse numatytas kainas ir atitinkamos kuro rūšies vidutines rinkos kainas, tačiau prognozių nepasitvirtinimas leidžia daryti išvadą, kad tokia kuro kainų prognozavimo metodika nėra tiksli. Mano, kad nustatymas perskaičiuotų šilumos tiekimo kainų Ukmergės vartotojams, kur kompensuojamų išlaidų kurui ataskaitiniame laikotarpyje kaina didinama 0,177 cnt/kWh., yra neteisėtas, nes iš esmės taip antrą kartą perskaičiuojama šilumos tiekimo kaina, o tai prieštarauja LR šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d., be to, šiam šilumos tiekimo perskaičiavimui nėra naudojama bazinė šilumos tiekimo kaina ir tai prieštarauja LR šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2d., 30 str.6 d. bei teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principams ir pačios Metodikos 98 str. Vartotojams, remiantis Komisijos Sprendimu, tenka kompensuoti išlaidas atgaline data, tai prieštarauja teisės principui, kad teisės aktai negalioja atgal ir teisės aktais negalima sukurti prievolių atgaline data. Pažymėjo, jog Komisija, tikrindama ir pripažindama, kad UAB „Ukmergės energija“ perskaičiuotos šilumos kainos yra nustatytos be pažeidimų, į kainas įtraukė kompensuojamų išlaidų kurui ataskaitiniame laikotarpyje sąnaudas, todėl perskaičiuota šilumos kaina neteisėtai padidinta 0,177 cnt/kWh.
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo Lygos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 75-79) nurodė, jog Komisija nustato tik bazinę šilumos kainą, o šią kainą taiko šilumos ir karšto vandens tiekėjai, kasmet perskaičiuodami įmonės tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas. Komisija tik patikrina įmonės atliktus perskaičiavimus ir nurodo esamus kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Paaiškino, kad Komisija centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens bazines kainas UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) nustatė 2004-10-21 nutarimu, kainos nustatytos iki 2009-10-31. Kasmetinis šilumos kainų perskaičiavimas atliekamas pagal Metodikos reikalavimus, įvertinus tam tikrus egzistuojančius ir nuo šilumos tiekimo įmonių nepriklausančius veiksnius. Šilumos ir karšto vandens tiekėjai įmonės įstatuose nustatyta tvarka kasmet perskaičiuoja tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainas. Pagal Metodikos reikalavimus, šilumos kaina turi padengti būtinąsias sąnaudas, apskaičiuotas pagal faktinius arba vidutinius analogiškų įmonių rodiklius, galiojančius normatyvus ir užtikrinti normatyvinį pelną. Pagal Metodikos nuostatas, bazinė šilumos kaina taikoma atliekant kasmetinius šilumos kainos perskaičiavimus, atsižvelgiant į Komisijos nustatytus koregavimo koeficientus. Kuro kainos, realizuotas šilumos kiekis lyginamas su bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytomis reikšmėmis. Perskaičiuojant šilumos kainas, vertinamos tik tos sąlygiškai pastovios sąnaudos, kurios buvo įtrauktos į bazinės kainos skaičiavimus. Pastoviosios sąnaudos „užšaldomos“ ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Pagal Metodikos 101.1 p. reikalavimus, naujai prisijungusių vartotojų realizuojamas šilumos kiekis nevertinamas tik bazinės kainos galiojimo laikotarpiui (3-5 metams), atsijungusių vartotojų sunaudojamo šilumos kiekis taip pat nevertinamas visam bazinės kainos galiojimo laikotarpiui. Pasibaigus bazinės kainos galiojimo laikotarpiui, šilumos vartojimo pasikeitimai dėl naujai prisijungusių vartotojų ir atsijungusių vartotojų įvertinami naujoje bazinėje kainoje. Mano, kad Metodikos 101.1 p. nuostatos neprieštarauja LR šilumos ūkio įstatymo 1 str. principams ir tikslams, o pareiškėjos Metodikos 101.1 p. formulės turinio interpretavimas sąlygoja klaidingas išvadas, kad taip diskriminuojami vartotojai ir remiamas kryžminis vartotojų subsidijavimas. Neigė, kad Metodikos 102 p. nuostata prieštarauja LR šilumos ūkio įstatymui, kitiems Metodikos punktams bei teisiniams tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams. Komisijai yra suteikta teisė nustatyti bazines šilumos ir karšto vandens kainas ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Bazinės kainos apskaičiuojamos ir kasmet perskaičiuojamos pagal Komisijos patvirtintas šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas. Būtinosios kuro sąnaudos planuojamam laikotarpiui skaičiuojamos atsižvelgiant į šešių ankstesnių mėnesių 1 % sieringumo mazuto vidutinę kainą tarptautinėse rinkose ir gamtinių dujų pirkimo sutartyse nustatytą kainų santykį tarp šių kuro rūšių. Tais atvejais, kai į šilumos kainą įskaičiuota kuro kaina būna didesnė arba mažesnė už faktinę kuro kainą, Metodikos 102 p. numatyta galimybė panaikinti skirtumą tarp faktinių ir šilumos kainose įskaičiuotų kuro kainų. Ši nuostata remiasi LR šilumos ūkio įstatymo 30 str. 3 d. reikalavimu, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo) sąnaudomis. Pabrėžė, jog Metodikos 101.1 p. nuostatos neprieštarauja LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. principams ir tikslams, o skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes jį priimdama Komisija nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, taip pat šis sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Perskaičiuota kaina yra pagrįsta ir objektyvi, o pareiškėjos teiginys, kad ji yra nesąžininga – neatitinka tikrovės. Komisija skundžiamu Sprendimu konstatavo, kad UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų perskaičiavimas atliktas be pažeidimų. Pažymėjo, kad tokiu sprendimu Komisija neišreiškė savo valios, nenustatė ir nesuteikė jokių teisių ir pareigų šilumos tiekėjui, o tik pateikė savo nuomonę, kad UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų perskaičiavimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo Lygos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 160) vertina, kad Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, nors Metodikoje nustatyta galimybė perskaičiuoti šilumos kainą dažniau nei vieną kartą per metus, tačiau, dažnesnis kainos perskaičiavimas neturi įtakos galutinei bazinės šilumos kainos laikotarpio sumokėtai pinigų sumai, kuri nuo tokio perskaičiavimo nei padidėja, nei sumažėja. Kadangi dėl tokio perskaičiavimo kaina bendrame bazinės kainos laikotarpyje nepakinta, o vartotojui tai sąlygoja lėtesnį šilumos kainos augimą, todėl mano, kad toks teisinis reguliavimas nepažeidžia vartotojų teisių ir teisėtų interesų, o tik apsaugo vartotojus nuo staigesnio kainos šuolio.
Kolegija, išnagrinėjusi skundo bei atsiliepimų motyvus, taip pat proceso šalių paaiškinimus teisminio bylos nagrinėjimo metu, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja jog skundas netenkintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- LR ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2007-09-13 viešojo posėdžio protokolu Nr. O2-35 nutarė, kad UAB „Ukmergės energija“ 2007-08-24 direktoriaus įsakymu Nr. 143 „Dėl UAB „Ukmergės energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų“ kainos nustatytos be pažeidimų. Šios kainos galioja nuo 2007-10-01 (b. l. 22).
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 punktą, Šilumos ūkio įstatymo tikslai yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Pagal šio įstatymo 2 str. 2 d., apsirūpinimo karštu vandeniu būdas - centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.
Teismas, išanalizavęs aukščiau išdėstytas Šilumos ūkio įstatymo nuostatas atkreipia Pareiškėjos dėmesį į tai, kad jos nustato Šilumos ūkio įstatymo vieną iš tikslų ir pateikia įstatyme vartojamos apsirūpinimo kartu vandeniu būdo sampratos išaiškinimą. Teismas mano, kad tarp skundžiamo Sprendimo ir išdėstytų minėto įstatymo nuostatų turinio nėra teisinių sąsajų, t.y. paminėtos įstatymo nuostatos tiesioginės įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui neturi, todėl Pareiškėjos teiginys, kad skundžiamas Sprendimas prieštarauja minėtoms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, yra nepagrįstas.
Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad skundžiamas Sprendimas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 30 str. 6 d. ir Metodikos 98 p.
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 str. 6 d., šilumos ir karšto vandens tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, vadovaudamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis bazinėmis kainomis bei šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymo metodikomis, įmonės įstatuose nustatyta tvarka nustato šios įmonės tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens kainas. Pagal Metodikos 98 p., šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius.
Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėja nepateikė jokių teisinių argumentų ar motyvų, tvirtinančių, kad skundžiamas Sprendimas prieštarauja paminėtoms Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatoms, Pareiškėjos pateikti argumentai yra abstraktaus pobūdžio, todėl jos pretenzijos atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pagal Metodikos 5 p., bazinė šilumos kaina - ilgalaikė šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kaina, apskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau - Komisija) patvirtintas šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, Komisijos nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir naudojama kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainas. Metodikos 42 punktas numato, kad šilumos ir karšto vandens kainų skaičiavimo metodika ir kainų struktūra siekiama mažiausių sąnaudų - kainos turi skatinti šilumos ir karšto vandens tiekėjus teikti paslaugas vartotojams mažiausiomis sąnaudomis; sąnaudų aiškumo - kainos turi pagrįstai ir tiksliai atspindėti šilumos ir karšto vandens sąnaudas, teikiant paslaugas vartotojams; sąnaudų padengimo - kainos turi užtikrinti pakankamas šilumos ir karšto vandens tiekėjų pajamas; paprastumo - kainų struktūra turi būti suprantama vartotojams, kad leistų apskaičiuoti mokesčius bei numatyti veiksnius, sąlygojančius kainos pokyčius; stabilumo - didelių ir dažnų kainos svyravimų vengimas; lankstumo - kainų struktūra turi būti pakankamai lanksti, kad atitiktų sąnaudų pasikeitimus; nediskriminacijos - kainos neturi diskriminuoti vartotojų ar jų grupių bei remtis kryžminiu subsidijavimu; patrauklumo - skatinti naujų šilumos vartotojų prisijungimą prie šilumos tiekimo sistemų. Pagal 45-46 punktus, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Šilumos tiekėjas, valdantis šilumos tiekimo sistemas, esančias skirtingose savivaldybėse, Komisijai gali teikti nustatyti skirtingas bazines kainas šioms sistemoms. Šilumos tiekėjas, teikdamas siūlymą nustatyti skirtingas bazines kainas, privalo teikti jį dėl visų skirtingose savivaldybėse esančių šilumos tiekimo sistemų. Nustačius vienodą bazinę šilumos kainą skirtingose savivaldybėse, šilumos tiekėjas, valdantis šilumos tiekimo sistemas, esančias skirtingose savivaldybėse, nustato kainas įmonės įstatuose nustatyta tvarka.
Metodikos 59-61 punktuose nustatyta, kad šilumos energijos kainos nustatomos pagal technologinius etapus: gamybą ir perdavimą. Visiems šilumos tiekėjams, kurie realizuoja ne mažiau kaip 5 GWh šilumos per metus, Komisija bazines šilumos ir (ar) karšto vandens kainas nustato ne trumpesniam kaip trejų ir ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Pajamos už parduotą šilumą turi padengti šilumos gamybos, pirkimo, perdavimo ir pardavimo pastoviąsias, kintamąsias ir veiklos sąnaudas bei užtikrinti normatyvinį pelną. Pagal 99-100 punktus, šilumos ir (arba) karšto vandens tiekėjai praneša Komisijai nustatytas kainas ir tarifus bei jų pagrindimą per 10 kalendorinių dienų nuo kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Komisija nurodo tiekėjams esamus kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Tiekėjai privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Tiekėjams to nepadarius, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas kainas. Jos galioja, kol Komisijos nurodyti pažeidimai bus pašalinti. Bazinė šilumos kaina taikoma atliekant kasmetinius perskaičiavimus, atsižvelgiant į Komisijos nustatytus koregavimo koeficientus.
Pareiškėja skunde nurodo, kad tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Miesto energija“ (buvusi UAB „Ukmergės energija“) neteisėtai į kainų perskaičiavimą įtraukė realizuotos šilumos kiekio pokyčius ir neteisėtai padidino kainas 0,86 cnt/kWh, nes Metodikos 101.1 punkte pateikta formulė, kuri naudojama šilumos kainų perskaičiavimams, neatitinka proporcingumo ir protingumo principų.
Pagal Metodikos 101.1 p., realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientas Iq; čia Lsps - bazinės šilumos kainos skaičiavimuose sąlygiškai pastovių sąnaudų dalis visose sąnaudose; Qt - realizuotos šilumos kiekis ataskaitiniu laikotarpiu; Qnvart - ataskaitiniu laikotarpiu realizuotos šilumos kiekis naujai prisijungusiems vartotojams; Qavart - ataskaitiniu laikotarpiu nerealizuotos šilumos kiekis dėl vartotojų atsijungimo; Qsuv. - ataskaitiniu laikotarpiu nerealizuotos šilumos kiekis dėl suvartotos šilumos vartotojų šildymo sistemose, kurios neatitinka privalomųjų reikalavimų; Qb - realizuotos šilumos kiekis nustatytas bazinės šilumos kainos skaičiavimuose. Naujai prisijungę ir atsijungę vartotojai yra tie, kurie prisijungė arba atsijungė bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpiu. Metodikos 102 p. numato, kad jeigu ataskaitinio laikotarpio faktinės kuro, pirktos šilumos ir kitos dėl objektyvių priežasčių susidariusios sąnaudos (ct/kWh) skiriasi nuo visų skaičiavimuose numatytų sąnaudų (ct/kWh) daugiau nei 3 proc., tai per 3 proc. susidariusiu skirtumu perskaičiuojant šilumos kainas, koreguojamas 12 mėnesių planuojamo laikotarpio minėtų sąnaudų dydis.
Pareiškėjo šioje skundo dalyje esminis argumentas yra tai, kad Metodikos 101.1 str. turinį sudaranti kainų koregavimo rodiklių formulė prieštarauja teisiniam proporcingumo principui.
Atsižvengiant į tai, kad atsakovas šiame ginče yra Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri yra viešojo administravimo subjektas, teismas turi pagrindo manyti, kad pareiškėjas šį savo skundo argumentą nukreipia į Viešojo administravimo įstatymą, kurio 3 str. 3 punktas numato, kad proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas norminių aktų nuostatas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007-09-13 viešojo posėdžio protokolo Nr. O2-35 turinį, teismas pareiškėjo argumento dėl Metodikos 101.1 str. prieštaravimo proporcingumo principui nevertina kaip teisinio argumento, siekiant nustatyti ar nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, nes Metodikos 101.1 str. suponuoja ekonominių paskaičiavimų metodiką, kurią pareiškėjas mano esant neteisinga, o teismas kaip jau buvo minėta ABTĮ 3 str. pagrindu nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl šis skundo argumentas atmestinas. Tai, kad Pareiškėjos manymu, Metodikoje pateikta šilumos kainų skaičiavimo formulė neatitinka proporcingumo ir protingumo kriterijų, nelaikytina teisiniu pagrindu Sprendimą pripažinti neteisėtu.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2007-03-27 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A 7 -323-07 (Pareiškėja ta pati) išaiškino, kad derinamos kainos nepagrįstumas turi būti įrodomas šalies, kuri ginčija tokius paskaičiavimus. Dar daugiau, tai turi būti įrodinėjama arba pateikiant teisinius akivaizdžiai neteisėto skaičiavimo argumentus, pvz., pritaikyta įstatymu neleidžiama skaičiavimo metodika, jei tokia yra, arba tam įgaliotų specialistų išvadų pagrindu.
Šiuo atveju išdėstytų teisės aktų ir bylos aplinkybių analizė leidžia konstatuoti, kad skundas yra nepagrįstas, nes Pareiškėja nepateikė teisinių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti atsakovo derintų kainų apskaičiavimo pagrįstumą, nenurodė, kokios teisinės procedūros buvo pažeistos priimant ginčijamą Sprendimą, todėl darytina išvada, kad Komisija nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, ginčijamas Sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl ginčijamas Komisijos Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Pareiškėja tiek teismui pateiktame skunde, tiek jos atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu prašė kreiptis į Konstitucinį teismą, nes Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 101.1 p. redakcija neatitinka Konstituciniam teisinės valstybės principui, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 1 p., teisiniam proporcingumo principui ir Metodikos 42 str. 1 d., 42 str. 2 d., 42 str. 7 d..
Teismas pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 1-2 d., prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais administracinis teismas nutartimi išsprendžia prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
Pareiškėjos skunde suformuluotas prašymas yra abstraktaus pobūdžio, visiškai neaišku, kokio norminio akto konstitucingumą Pareiškėja prašo ištirti, neaišku, ko konkrečiai prašo Pareiškėja: ar kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą ar į Konstitucinį teismą, be to, prašymas nepagrįstas jokiais teisiniais motyvais, todėl ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p. pagrindu netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo Lygos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.