- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-15
- Bylos Nr.
- P-67-492/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03024-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K., L. B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015 pagal pareiškėjų V. K. ir L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir L. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. K. (V. K.) ir L. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1-2) ir jo patikslinimu (b. l. 8-9) atnaujinti terminą paduoti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Paaiškino, kad 2012 m. liepos 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus rajono skyrius) raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-5750 V. K. informuotas apie tai, kad turi kreiptis į teismą dėl termino atstatymo dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo. Susipažinę su nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. turėtą nekilnojamąjį turtą (žemė 1,98 ha) atkūrimo byla, aptiko 1996 m. birželio 26 d. Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti pasiūlymą-išvadą, kuri, išnagrinėjus esamus dokumentus, pripažino juos pakankamais nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai vykdyti. 2012 m. liepos 9 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštu Nr.48SD-(14.48.104)-5750 buvo galimai suklysta, nes paminėtas pasiūlymas-išvada patvirtina priešingai – kad nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pakanka. Nurodė, kad pareiškėjų mama M. K. (buvusio savininko J. J. dukra) įstatymo nustatytais terminais buvo padavusi prašymą nuosavybės teisėms atkurti 1994 m. Galimai ji laiku nebuvo pateikusi giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų per nustatytą terminą, todėl pareiškėjai ir prašė jį atnaujinti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį bei 10 straipsnio 1 ir 4 dalis tik tada, kai po 2003 m. gruodžio 31 d. pateikus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšius, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo. Manė, kad termino praleidimo priežastis yra svarbi, nes ji nepriklausė nuo pareiškėjų valios – apie tai, kad reikia pateikti papildomai dokumentus, pareiškėjai sužinojo neseniai. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjai papildomai paaiškino, kad apie mamos teisę į senelio žemę žinojo jau 1994 m., tačiau visi dokumentai dėl šios žemės buvo pas giminaičius, todėl dėl to ir didelio užimtumo prašymą pateikė tik 2012 m. Nurodė, kad žinojo apie kitus savo giminaičius, kurie ankščiau teikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjų prašymą (b. l. 29-32) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad J. J. iki žemės nacionalizacijos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 7,78 ha žemės. Prašymą atkurti nuosavybės teises į savininko turėtą žemę 1991 m. lapkričio 18 d. pateikė J. M., nurodydama ir kitus pretendentus atkurti nuosavybės teises – savininko dukras M. K. ir V. B. bei sūnų S. J. (S. J.). Nei (duomenys neskelbtini)mirusi M. K., nei V. B. jokių dokumentų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises, institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikusios. Tik 2012 m. gegužės 24 d. V. K. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą (registracijos Nr. 48FP-2669) su pridedamais dokumentais. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-5750 informavo V. K., kad pastarasis turėtų kreiptis į teismą dėl įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo. Pažymėjo, kad kiti pareiškėjų giminaičiai nuosavybės teisių atkūrimo procese į J. J. iki nacionalizacijos 7,78 ha valdytą žemę pasirinko kitokio elgesio variantus, buvo aktyvūs ir rūpestingi procese – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-3328-17-2006) atnaujino įstatymo nustatytą terminą Č. B. pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus. Manė, kad pareiškėjų išvardintos priežastys dėl termino atnaujinimo yra subjektyvaus pobūdžio, tai, kad patys pareiškėjai pasirinko, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą pateikti NŽT Vilniaus rajono skyriui giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 152–158) pareiškėjų prašymą atmetė.
Teismas pabrėžė, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę pareiškėjams elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą – t. y. įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus. Nurodė, kad svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymais nustatytus terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmenų valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jiems laiku realizuoti įstatymu numatytą teisę. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti terminus praleidusi šalis, šiuo atveju pareiškėjai. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas V. K. 2012 m. gegužės 24 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės sklypo savininko J. (I.) J. dukros M. K. (J.) (pareiškėjo mamos) priklausančio sklypo dalį ir prie prašymo pridėjo pareiškėjų giminystės ryšių patvirtinančius dokumentus (b. l. 41-53). NŽT Vilniaus rajono skyriaus, atsakydamas į pareiškėjo prašymą 2012 m. liepos 9 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-5750 informavo apie Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo reikia kreiptis į teismą (b. l. 13). Teismas taip pat nustatė, kad 1991 m. lapkričio 18 d. J. J. (J. (I.) J.) dukra J. M. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė ir kitus pretendentus atkurti nuosavybės teises: J. J. dukrą M. K., dukrą V. B. ir sūnų S. J. (b. l. 115-116). Byloje nėra duomenų, kad pati M. K. būtų pateikusi prašymą dėl žemės sklypo nuosavybės teisų atkūrimo. M. K. mirė (duomenys neskelbtini). (b. l. 46). 2004 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius S. J. ir J. M. informavo, kad įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymui, piliečiai, kurie iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teisės ir/ar giminystės ryšį su savininkų patvirtinančių dokumentų, turi galimybę praleistą terminą atnaujinti teismine tvarka (b. l. 118-119). J. M. taip pat kelis kartus buvo kviečiama aptarti nuosavybės susigrąžinimo klausimų (b. l. 136, 138). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad dėl pareiškėjų senelio J. J., kuris mirė (duomenys neskelbtini). (b. l. 14-15), iki 1940 m. valdyto 7,78 ha žemės sklypo, dalies nuosavybės teisių atkūrimo, jo anūkui Č. B., kuris, kaip nurodė teismo posėdžio metu pareiškėjas V. K., yra pareiškėjo pusbrolis, 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3328-17-2006 atnaujintas įstatymo nustatytas terminas pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus, nes Č. B. tik po savo motinos mirties sužinojo, kad jo senelis turėjo žemės (b. l. 82-83). Č. B. po šios teismo nutarties toliau atlikinėjo procedūras (teikė prašymus, rinko nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, kreipėsi į Seimo kontrolierių (b. l. 59-63, 75, 76,84, 87, 90), būtinas pažymai dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į sklypo dalį parengimui, bei siekiant, kad sprendimai nebūtų vilkinami. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų giminės jau nuo 1991 m. siekė atkurti nuosavybės teises į jų senelio žemę, pareiškėjo pusbrolis aktyviai veikė, rinkdamas atitinkamus dokumentus, siekdamas nustatyti juridinius faktus ir 2006 m. patys pareiškėjai teisminio posėdžio metu teigė, kad apie buvusią senelio žemę jie žinojo dar 1994 m., tačiau kodėl nuo tada nesidomėjo nuosavybės teisių į senelio iki nacionalizacijos valdytos žemės atkūrimo klausimais ir nesiėmė aktyvių veiksmų, iš esmės nepaaiškino. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje A261-553/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1290/2010) ir sprendė, jog iš aukščiau nustatytų bylos aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjai jau 1994 m. žinojo apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat, kaip patys nurodo, dėl nuosavybės nesikreipė, nes jau 1996 m. birželio 26 d. Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisija, išnagrinėjusi esamus dokumentus, pripažino juos pakankamais nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai vykdyti. Iš Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti pasiūlymo-išvados (b. l. 125-126) matyti, kad išnagrinėti žemės nuosavybės faktą liudijantys dokumentai, kurių pakanka nuosavybės teisei atkurti ir pasiūlyta parengti ir išduoti J. M., S. J. ir M. K. pažymą apie J. J. turėtos žemės plotą. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1999 m. balandžio 29 d. pasiūlyme (b. l. 124) nurodyta, kad pagal esamus dokumentus taip pat siūloma parengti pažymą J. J. turėtos žemės plotą J. M., S. J., V. B. ir M. K.. Tačiau iš skundo matyti, kad šiais dokumentai pareiškėjai pradėjo domėtis tik gavę NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštą Nr. 48SD-(14.48.104)-5750. Nors pareiškėjai teigė, kad dokumentai dėl žemės buvo pas kitus giminaičius, kurie vykdė senelio žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, todėl visų duomenų apie žemę neturėjo, tačiau tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos būdas paprastai nėra pateisinamas, todėl negali būti ir pripažįstamas svarbia termino praleidimo priežastimi, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-405/2012). Atsižvelgęs į aukščiau nustatytus duomenis, teismas pripažino, kad pareiškėjai iš esmės nenurodo ir nepagrindžia, dėl kokios priežasties iki 2012 m. jie nesiėmė jokių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjų užimtumas, santykiai su giminaičiais, pas kuriuos buvo žemės dokumentai, negali būti pripažįstami svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti. Taigi, vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėjai praleido įstatymu nustatytą terminą, yra tai, jog jie per vėlai ėmė domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažįstama svarbia, nuo pareiškėjų valios nepriklausančia aplinkybe, nes pareiškėjų nurodyta įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio ir visiškai priklausanti nuo pareiškėjų valios bei nepateisinama Atkūrimo įstatymo prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Žinodami apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, pareiškėjai turėjo galimybę pasidomėti jų senelio turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gavę 2012 m. liepos 9 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštą ir sužinoję apie tai, jog praleistą įstatymu nustatytą terminą galima atnaujinti, dar metus nesikreipė į teismą dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Tai patvirtina, jog pareiškėjai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu.
III.
Pareiškėjai V. K. (V. K.) ir L. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162-164), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų prašymą.
1. Esant Vilniaus rajono Rukainių apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos 1996 m. birželio 26 d. ir 1999 m. balandžio 29 d. sprendimams pareiškėjams nekilo abejonių, kad su dokumentais viskas tvarkoje. Kita vertus, jie nuolat lankėsi institucijoje ir jokių panašių nurodymų nebuvo gavę. Atkreipė dėmesį į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 48SS-(14.48.45)-3403 (b. 1. 72), kuriame rašoma apie tai, kad pareiškėjų motina M. K. paminėto rašto surašymo metu buvo laikoma pretendente nuosavybės teisėms atkurti. Esant tokiai situacijai, pareiškėjams nekilo abejonių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra tęsiama. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad situacija susiklostė dėl pareiškėjų pasyvių veiksmų, t. y. nesidomėjimo nuosavybės teisių atkūrimo eiga, tačiau tokių įrodymų byloje nėra pateikta.
2. Č. B. atveju yra svarbi priežastis – jo motina V. B. jam nepasakė, kad senelis turėjo žemės. Tik po motinos V. B. mirties iš archyvo duomenų jis sužinojo, kad jo senelis turėjo žemės. Nuosavybės teisės į šį turtą įstatymo nustatyta tvarka kitiems asmenims atkurtos nebuvo. Kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises nėra. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija su prašymu sutiko ir teismas jį patenkino (2006 m. rugsėjo 21 d. Vilnius apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3328-17-2006). Tačiau nežinojimas apie turimą teisę (atkurti nuosavybės teises) teismų praktikoje nelaikytinas objektyvia priežastimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartis byloje Nr. A261-505/2009).
3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pareiškė, kad žinojo apie vykstančią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, tačiau ji nebuvo užbaigta ne dėl pareiškėjų, o dėl institucijos veiksmų. Analogiškoje byloje teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dokumentus iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkanti institucija savalaikiai V. D., o po jo mirties – jo teisių perėmėją R. N., būtų informavusi, kad trūksta tam tikrų dokumentų ar būtina atlikti tam tikrus veiksmus tuo tikslu, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas vyktų sklandžiai. Vertinta, kad pareiškėjas terminą veiksmams atlikti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3659-437/2011).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 171-173) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir sprendime rėmėsi nustatytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika dėl terminų atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese.
2. Pareiškėjai net apeliaciniame skunde patvirtino aplinkybę, kad jie bylos nagrinėjimo metu žinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą į J. J. iki žemės nacionalizacijos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdytą 7,78 ha žemės.
3. Nei iš pareiškėjų motinos M. K. (pretendentės), nei iš pareiškėjų nėra iki 2003 m. gruodžio 31 d. gauta jokio dokumento, išreiškiančio norą atkurti nuosavybės teises, jokio dokumento, patvirtinančio nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku.
4. Pareiškėjai nei pareiškime, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kurios būtų neleidusios pateikti institucijai reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. apeliacinį skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas ginčo santykių kvalifikavimui bei teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartojo pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildė.
Pažymėjo, kad pareiškėjai teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo po jų motinos M. K. mirties (duomenys neskelbtini). (b. l. 46), kadangi M. K. buvo pripažinta pretendente į I. J. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad jie tikėjo, jog pakanka dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui laikyta nepagrįsta. Teismas nurodė, jog minėtais sprendimais buvo nustatyta, kad pakanka dokumentų, patvirtinančių I. J. iki nacionalizacijos žemės valdymo faktą. Tačiau nuosavybės teisių atkūrimui yra būtini ir kiti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 11 punktu nustatyta, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai. Byloje nėra duomenų, kad tokius dokumentus teikė pareiškėjai ar jų motina M. K.. Taip pat pareiškėjų motina M. K. nebuvo išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (b. l. 143), kas yra būtina, kad galima būtų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir tokių ketinimų neturėjo iki pareiškėjo V. K. 2012 m. gegužės 24 d. prašymo pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui (b. l. 41). Pareiškėjai, žinodami apie savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo galimybę susipažinti su nuosavybės atkūrimo byloje esančiais dokumentais ir iki nustatyto 2003 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos pateikti būtinus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjai praleido šį terminą ir svarbių priežasčių, būtinų termino atnaujinimui, neįrodė. Todėl pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo.
V.
Pareiškėjai 2015 m. kovo 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjų prašymą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog nepakanka duomenų, kad jų mama M. K. buvo pateikusi dokumentus ir prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tvirtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas. Mano, kad teismai nepagrįstai atsisakė vertinti aplinkybę, jog kompetentingos institucijos visą laiką tikino, kad atkūrimo procesui pakanka dokumentų. Remiasi gero viešojo administravimo principu ir tvirtina, kad NŽT turėjo pareigą įrodyti, jog M. K. nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-89-261/2015, kurioje pareiškėjai siekia atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2015 m. vasario 17 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2015 m. kovo 16 d., t. y. nepraleidus įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių termino.
Pareiškėjai iš esmės tvirtina, kad teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindai, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Pareiškėjai aplinkybe, kuria grindžia prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-89-261/2014, nurodo netinkamą įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normos, t. y. procesinės teisės normos, kurių galimas pažeidimas (jei jis nėra neaptartas kituose ABTĮ 153 str. 2 d. punktuose), negali būti pagrindu atnaujinti procesą. Atsižvelgdama, kad įstatymas nenumato galimybės atnaujinti procesą tuo pagrindu, dėl galimai netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija šią pareiškėjų prašymo dalį laiko nepagrįsta.
Pareiškėjai taip pat remiasi tuo, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-89-261/2015 buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tačiau nenurodo konkrečių procesinių sprendimų, kuriuose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad atnaujinti procesą minėtu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėjai nenurodė analogiškų bylų, kurių faktinės aplinkybės sutampa su šia byla ir kur jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. K. (V. K.) ir L. B. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015 pagal pareiškėjų V. K. ir L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir L. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl termino atnaujinimo.
Nutartis neskundžiama.