- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-19
- Bylos Nr.
- I-1242-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00195-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskrities VPK), priteisti neturtinės žalos atlyginimą po 100,00 Eur už kiekvieną jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato (toliau – ir Ignalinos r. PK) areštinėje parą skirtingais laikotarpiais nuo 2007 m. iki 2010 m. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant nepilnamečiu (iki 2007 m. lapkričio 2 d.) jis buvo laikomas Ignalinos r. PK areštinėje kartu su pilnamečiais asmenimis. Teigė, jog ir sukakus pilnametystei, pareiškėją sulaikius kaip įtariamąjį, jis priverstinai buvo laikomas kartu su nuteistaisiais, tokiu būdu pareiškėjui sukeliant psichologinį ir fizinį smurtą, siekiant išgauti jo prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pareiškėjas nurodė, kad Ignalinos r. PK areštinės kamerų plotas ir asmenų skaičius jose neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl perpildytų kamerų pareiškėjas daug kartų kreipėsi į areštinės budinčius pareigūnus, tačiau jam buvo grasinama karceriu. Paaiškino, jog tualetai buvo be klozetų; į dušą būdavo vedama tik vieną kartą per savaitę; pasivaikščioti gryname ore nebuvo leidžiama; kameroje nebuvo gryno oro, sienos buvo drėgnos, buvo pelėsių, dėl to pareiškėjas užsikrėtė infekcinėmis ligomis ; čiužiniai ir pagalvės buvo purvinos, nebuvo lango ir elektros lizdų. Dėl nurodytų laikymo sąlygų, pareiškėjo teigimu, jis iki šiol yra nestabilus ir nesavas. Nurodė, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokių kreipimosi į teismą terminų, atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo jo skundą išnagrinėti ir jį patenkinti.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos apskrities VPK atsiliepimu (b. l. 16-18) su pareiškėjo skunde išvardintomis aplinkybėmis ir reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutiko, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK areštinės pareigūnai ginčo laikotarpiu veikė vadovaudamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-365 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ bei vėlesniais jo pakeitimais. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su pareiškėjo kalinimu Ignalinos r. PK areštinėje, atsakovo atstovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir LR CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Taip pat pažymėjo, kad visi teisės aktai yra skelbiami viešai ir pareiškėjas turėjo visas galimybes laisvai susipažinti su areštinės veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, be to, šia teise pareiškėjas galėjo pasinaudoti įgyvendindamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytą teisę turėti gynėją. Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos apskrities VPK atsiliepime akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų sąlygų Ignalinos r. PK areštinėje pareiškėjas susirgo, patyrė traumą. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis galiojančio Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 5-V-959/V-98 „Dėl policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ nuostatomis, visa areštinės informacija turi būti saugoma trejus metus, todėl atsakovo atstovas negali pateikti rašytinių duomenų, kadangi vadovaujantis minėtojo teisės akto nuostatomis, jie yra sunaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų policijos institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK areštinėje laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2010 m., atlyginimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas LR CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra tai, jog civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Toks subjekto ypatumas lemia, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (LR CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (LR CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (LR CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios LR CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos apskrities VPK atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti LR CK 125 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų ieškinio senatį. Taigi, sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities VPK, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais LR CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 straipsnis). LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkamomis jo laikymo sąlygomis Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK areštinėje laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2010 m. (b. l. 2), tačiau skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė tik 2016 m. gegužės 6 d., t. y. apytiksliai praėjus šešeriems metams po to, kai baigėsi jo kalinimas Ignalinos r. PK areštinėje (7 b. l.). Remiantis LR CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis LR CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Ignalinos r. PK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tokią praktiką dėl senaties terminą reguliuojančių teisės normų taikymo yra suformulavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Pagal LR CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat siejo su aplinkybe, jog Ignalinos r. PK areštinės kameroje jis būdamas nepilnamečiu iki 2007 m. lapkričio 2 d., buvo laikomas kartu su pilnamečiais asmenimis. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Ignalinos r. PK areštinėje jis buvo laikomas neilgais laikotarpiais nuo 2007 m. iki 2010 m., vadinasi, tuo atveju, jei pareiškėjo nuomone, jis negalėjo tinkamai pasinaudoti teisine gynyba dėl to, kad buvo nepilnametis, siekdamas apginti galimai pažeistas teises iki 2007 m. lapkričio 2 d., jis tai galėjo padaryti vos tik sulaukus pilnametystės, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. gegužės 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 9 metams. Teismas pažymi, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs LR CK užtikrino asmeniui galimybę, remiantis LR CK 6.271 straipsniu, ginti savo pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 31 d.) numatė, kad tuo atveju jeigu proceso šalis yra nepilnametis, jo interesams turi teisę atstovauti jo atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti jo galimai pažeistų teisių gynyba pasitelkdamas tėvų, o jiems nesant – įtėvių, rūpintojų pagalbą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokių terminų. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pasisakęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-858/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje A2183-662/2015 ir kt.).
Atsižvelgdamas į skunde išdėstytus reikalavimus bei nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog 2007 m. – 2010 m. laikotarpiu, kai, pareiškėjo nuomone, Ignalinos r. PK areštinės pareigūnai neužtikrino jam tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą ar tai, kad suvokdamas, jog jo teisės yra pažeidžiamos, siekė jas apginti tiesiogiai ar pasitelkdamas atstovus, tačiau to padaryti objektyviai negalėjo. Nenustačius, kad pareiškėjas praleido LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą dėl svarbių, t. y. nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2399, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 puntu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.