- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-1427-436/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arūnas Rudzinskas (pran.), Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- A. N., A.
- Atsakovas
- R. N.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovės A. N. atstovei advokatei R. U., atsakovui R. N., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui R. N. dėl santuokinio turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė padalinti šalių (buvusių sutuoktinių) bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas 97909 paprastąsias vardines UAB „Stamen“ akcijas ir 1385 DKAB „Jiesia“ paprastąsias vardines akcijas; pripažinti šalims asmeninėn nuosavybėn po ½ dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių UAB „Statmen“ ir DKAB „Jiesia“ akcijų, t.y. priteisti ieškovei 48954 paprastąsias vardines UAB „Stamen“ akcijas ir 692 DKAB „Jiesia“ paprastąsias vardines akcijas, o atsakovui 48955 paprastąsias vardines UAB „Stamen“ akcijas ir 693 DKAB „Jiesia“ paprastąsias vardines akcijas (44-46 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai, atnaujino ieškovei A. N. praleistą ieškinio senaties terminą, padalino tarp šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas 97909 paprastąsias vardines UAB „Stamen“ akcijas ir 1385 paprastąsias vardines DKAB „Jiesia“ akcijas, pripažino šalims asmeninėn nuosavybėn po ½ dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių UAB „Statmen“ ir DKAB „Jiesia“ akcijų, t.y. priteisė ieškovei 48954 paprastąsias vardines UAB „Stamen“ akcijas ir 692 DKAB „Jiesia“ paprastąsias vardines akcijas, o atsakovui 48955 paprastąsias vardines UAB „Stamen“ akcijas ir 693 DKAB „Jiesia“ paprastąsias vardines akcijas. Teismas sprendime nurodė, kad nors šalių santuoka nutraukta ir ištuoka įregistruota 1995 m., o 2001 m. kitoje civilinėje byloje buvo padalintas santuokoje įgytas šalių turtas, tačiau santuokinio turto padalijimo byloje UAB „Stamen“ ir DKAB „Jiesia“ akcijų padalijimo klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl akcijos padalintinos šioje byloje. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovė reikalavimui dėl akcijų, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimo yra praleidusi penkerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium (CK 3.129 str. 1 d.), tačiau šis terminas atnaujintinas, nes ieškovė įrodė, kad dalijant santuokinį turtą kitoje civilinėje byloje apie santuokos metu atsakovo vardu įgytas UAB „Stamen“ akcijas ji nežinojo, apie jas sužinojo tik 2007 m. lapkričio mėnesį. Todėl teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties – nežinojimo apie savo teisės pažeidimą. Padalindamas akcijas lygiomis dalimis, teismas pažymėjo, jog byloje nėra paneigta sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija, todėl jos dalintinos lygiomis dalimis (139-143 b.l).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. N. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (145-148 b.l.).
1. Pirmosios instancijos teismas turėjo bylą dėl išsituokusių sutuoktinių turto padalijimo nutraukti, nes jau yra įsiteisėjęs 2001 m. teismo sprendimas dėl santuokinio turto padalijimo, priimtas kitoje byloje dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
2. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią bei nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Neteisingas teismo išvadas ieškinio senaties termino klausimu lėmė netinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas.
3. Pirmosios instancijos teismas, dalindamas buvusių sutuoktinių turtą, netinkamai taikė sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcijos principą. Teismas neįvertino, kad ieškovė visiškai neprisidėjo prie UAB „Stamen“ akcijų vertės kilimo, nes, kaip pati teigia, nieko nežinojusi apie UAB „Stamen“ akcijas iki 2007 m. lapkričio mėnesio. Tuo tarpu atsakovas yra šios bendrovės vadovas, savo darbu 15 metų tiesioginiai didinęs bendrovės akcijų vertę. Šios aplinkybės leido teismui ženkliai nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, tačiau teismas to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės atstovė advokatė R. U. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais (156-159 b.l.).
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kauno rajono apylinkės teismo 2001 m. kovo 30 d. sprendimu UAB „Statmen“ akcijos tarp šalių nebuvo padalintos. Toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas, kadangi atsakovas nuslėpė faktą apie šių akcijų įsigijimą santuokos metu. Taigi, nesutampa ankstesnės bylos ir dabar nagrinėjamos bylos dalykas ir pagrindas.
2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pagal Santuokos ir šeimos kodeksą išsituokusių sutuoktinių turto dalybų byloje ginčo dalykas yra ne konkretus turtas, o viso santuokoje įgyto turto padalijimas.
3. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje nustatytas aplinkybes, teisingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą bei pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcijos principą. Visų pirma, pats atsakovas nepateikė prašymo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo bei įrodymų, kurie būtų pagrindas nukrypti nuo šio principo. Antra, atsakovas neįrodė, kad prisidėjo prie UAB „Statmen“ akcijų vertės kilimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Ieškovės atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis tenkintinas.
CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, jeigu nustatomos šio Kodekso 293 straipsnyje išvardytos aplinkybės. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, t.y. dėl to, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas kitoje byloje dėl ginčo tarp tų pačių asmenų, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Vertindama ar šie apeliacinio skundo argumentai pagrįsti, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nutraukimas šiuo pagrindu reiškia tai, jog galutinai baigta bylinėtis ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami. Taigi būtina nustatyti ieškinio tapatumą ankstesnėje byloje išnagrinėtam ieškiniui. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: 1) šalys; 2) ieškinio dalykas; 3) ieškinio faktinis pagrindas. Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotino ieškinio tam pačiam atsakovui. Ieškinio dalyku laikomas ieškovo reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas. Tapataus reikalavimo tenkinimas reikštų ne ką kitą, o jau įsiteisėjusio teismo sprendimo revizavimą ar net jo pakeitimą. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.
Dabar nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir šalys to neginčija, kad 1995 m. lapkričio 24 d. jų santuoka nutraukta ir įregistruota ištuoka, tačiau bendrosios jungtinės nuosavybės turto padalijimo klausimas santuokos nutraukimo metu išspręstas nebuvo. Santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimas tarp šalių buvo sprendžiamas kitoje civilinėje byloje, nagrinėtoje 2001 m., kurioje Kauno rajono apylinkės teismo 2001 m. kovo 30 d. sprendimu (9-12 b.l), iš dalies pakeistu Kauno apygardos teismo 2001 m. birželio 21 d. nutartimi (13-15 b.l.), santuokinis turtas buvo padalytas, tačiau toje byloje akcijos, dėl kurių padalijimo yra užvesta dabar nagrinėjama byla, ankstesnėje byloje nebuvo dalijamos (civ. byla Nr.2-34-03/01). Iš anksčiau tarp šalių nagrinėtoje buvusių sutuoktinių santuokinio turto padalijimo byloje priimtų teismų procesinių sprendimų datų matyti, kad santuokinis turtas tarp šalių buvo padalintas iki Naujojo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., t.y. galiojant Santuokos ir Šeimos kodeksui. Todėl sprendžiant ar buvusių sutuoktinių turtas gali būti dalijamas keliose atskirose civilinėse bylose, būtina teisingai aiškinti ir taikyti Santuokos ir šeimos kodekso normas, reglamentuojančias ištuoktų sutuoktinių santuokinio turto (bendrosios jungtinės nuosavybės) padalijimą.
SŠK 23 straipsnio 4 dalis numatė reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, trejų metų ieškininės senaties terminą. Ieškinio senaties termino nustatymas reikšmingas keliais aspektais. Viena vertus, tai reiškia, kad ištuoktų sutuoktinių turtas gali būti padalijamas ne santuokos nutraukimo byloje, o kitoje byloje, užvestoje po santuokos nutraukimo. Tačiau kaip teisingai nurodė apeliantas, tai nereiškia, kad po santuokos nutraukimo ištuokti sutuoktiniai gali bendrąją jungtinę nuosavybę dalintis keliose skirtingose civilinėse bylose, t.y. tik dalį santuokinio turto vienoje byloje, o kitą dalį kitoje. Tokia išvada išplaukia iš Santuokos ir šeimos kodekso 23-24 straipsnių sisteminio aiškinimo. Šio kodekso 24 straipsnis numato, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į dalijamo turto vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte. Kiekvieno iš sutuoktinių dalis bendrame turte pagal Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnį paprastai laikoma lygi, tačiau dėl sutuoktinio sveikatos būklės, jo turtinės padėties, ar kitų svarbių aplinkybių sutuoktiniui gali būti nustatyta kitokia nuosavybės dalis. Iš šių straipsnių prasmės seka, kad, parenkant turto padalijimo būdą, turi būti atsižvelgiama ne tik į natūra dalijamo turto vertę, bet ir į kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte. Kiekvieno sutuoktinio dalis bendrame turte tinkamai gali būti nustatyta tik žinant visą dalintino turto masę. Todėl akivaizdu, kad ištuoktų sutuoktinių turtą teisingai ir laikantis visų Santuokos ir šeimos kodekse nustatytų taisyklių galima padalinti tik vienoje civilinėje byloje. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek 2001 m. nagrinėtoje byloje dėl ištuoktų sutuoktinių santuokinių turto padalijimo, tiek dabar nagrinėjamoje byloje dalyvauja tos pačios šalys, ginčo faktinis pagrindas yra tas pats – nustatyti tarpusavio teises į bendrą turtą, o ginčo dalykas abiejuose bylose yra vienodas – santuokoje įgyto turto padalijimas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ištuoktų sutuoktinių santuokinio turto padalijimo byloje ginčo dalykas yra konkretus turtas (daiktas), o ne santuokoje įgyto turto padalijimas. Jeigu ištuoktų sutuoktinių santuokinio turto padalijimo byloje ginčo dalykas būtų konkretus turtas (daiktas), tai teismas, nagrinėdamas kelias atskiras civilines bylas dėl konkretaus turto padalijimo, negalėtų tinkamai taikyti Santuokos ir šeimos kodekso 23-24 straipsniuose nustatytų turto padalijimo principų ir taisyklių.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, jog ištuoktų sutuoktinių santuokinis turtas buvo padalytas 2001 m. išnagrinėtoje civilinėje byloje, naujai užvestą civilinę bylą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau dėl kito konkretaus turto (daikto), turėjo nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 5 punktu, sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla nutrauktina.
Bylą nutraukus, kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ieškovė mano, kad atsakovas nuslėpė nuo jos aplinkybę, jog santuokos metu buvo įgijęs turto, kuris nebuvo dalijamas sutuoktinių turto padalijimo byloje, tai nurodomas faktas galėtų būti pagrindu prašyti dėl naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma ieškovei bylos nagrinėjimo metu, atnaujinti procesą 2001 m. išnagrinėtoje ištuoktų sutuoktinių turto dalybų byloje (CPK 366 str. 1 d. 2 p.) ar ginti savo turtines teises kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 str.).
Apeliacinį skundą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir bylą nutraukus, iš naujo spręstinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
CPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidas, priklauso civilinio proceso bendrųjų nuostatų kategorijai (CPK I dalies VIII skyrius), todėl, nesant įstatyme nustatytų išimčių, taikytinos visose civilinio proceso stadijose. CPK 302 straipsnyje įtvirtinta bendroji proceso taisyklių apeliacinės instancijos teisme norma, pagal kurią apeliaciniam procesui taikomos šio Kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK XVI skyriuje (,,Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“) nurodytoms taisyklėms; ši procesinės teisės normų taikymo ir konkurencijos taisyklė taikytina ir dėl bylinėjimosi išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidas sudaro dvi savarankiškos išlaidų grupės (rūšys): žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Šios bylinėjimosi išlaidų rūšys skirtingos savo prigimtimi ir atliekamomis funkcijomis. Žyminis mokestis (CK 80 straipsnis), kaip bylinėjimosi išlaidų rūšis, savo prigimtimi yra atlyginimas valstybei už jos institucijos vykdomą veiklą – teismo darbą vykdant teisingumą konkrečioje byloje (ginčų ar prašymų ypatingosios teisenos tvarka sprendimą). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra tokios, kurias realiai patiria teismas ar proceso dalyviai dėl bylos nagrinėjimo procesui reikalingų veiksmų (CPK 93 straipsnis).
Skirtinga bylinėjimosi išlaidų prigimtis ir funkcijos lemia atitinkamus, tarp jų – šių išlaidų paskirstymo (atlyginimo) – teisinio reglamentavimo skirtumus. Principinė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad jų atlyginimo našta tenka bylą pralaimėjusiai, neteisiajai, taigi kaltai dėl išlaidų atsiradimo šaliai. Ši taisyklė įtvirtinta CPK 93 straipsnio normose: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; ši taisyklė taikoma ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymui apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnio 3, 4 dalys). Pagal CPK 93 straipsnio normas paskirstomos visos bylinėjimosi išlaidos, taigi ir žyminis mokestis, kai byla yra užbaigiama priimant procesinį sprendimą iš esmės.
Minėta, kad žyminis mokestis yra mokestis valstybei už teismo darbą konkrečioje byloje vykdant teisingumo funkcijas. Dėl to įstatyme įtvirtinta žyminio mokesčio grąžinimo galimybė tam tikrais atvejais, kai jo sumokėta per daug arba teismas neišsprendžia bylos iš esmės ir savo sprendimu nesureguliuoja bylos materialinių teisinių santykių (CPK 87 straipsnis). Įstatyme numatyta žyminio mokesčio grąžinimo galimybė yra teisingumo principo išraiška. CPK nereglamentuoja situacijos kaip turi būti sprendžiamas žyminio mokesčio klausimas jei byla nutraukiama nepriėmus sprendimo byloje dėl, jog kitoje byloje yra įsiteisėjęs sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju turėtų būti taikoma CPK 3 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog nesant įstatymo, reglamentuojančio procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Vienas žyminio mokesčio grąžinimo atvejų nurodytas CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte – kai civilinė byla yra nutraukiama dėl to, kad ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir negalima šia tvarka pasinaudoti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymas yra pagrindas atsisakyti ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kuris gali ir turi būti teismo konstatuojamas ieškinio priėmimo stadijoje; tuo atveju, kai teismas šio procesinio įstatymo nepagrįstai nepritaiko, dėl proceso baigties vėlesnėse stadijose negali būti laikomas atsakingu vien bylą inicijavęs asmuo. Iš esmės analogiškos procesinės pasekmės kyla ir tuo atveju, jei teismas laiku nekonstatuoja, kad ieškinys turėjo būti nepriimtas ar byla nutraukta dėl to, jog kitoje byloje yra įsiteisėjęs sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Principinės žyminio mokesčio grąžinimo prielaidos (ginčo materialiniai santykiai bylai pasibaigus lieka nesureguliuoti; dėl to yra kaltas ne tik bylą pradėjęs asmuo) egzistuoja nepriklausomai nuo to, kokioje proceso stadijoje byla aptariamu pagrindu nutraukiama. CPK XVI skyriaus normos specialiai nereglamentuoja žyminio mokesčio paskirstymo klausimo apeliacinės instancijos teismui civilinę bylą nutraukus dėl to, jog kitoje byloje yra įsiteisėjęs sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Sisteminio nurodytų civilinės procesinės teisės normų aiškinimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nutraukia civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pagal analogiją yra taikoma CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkto teisės norma ir žyminis mokestis jį sumokėjusiam asmeniui grąžinamas iš valstybės biudžeto. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas normos aiškinimas ir taikymas atitinka teisingumo principą.
Motyvuojamoji dalis
Todėl ieškovės sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį jai grąžintinas (1 b.l.), o atsakovui grąžintinas žyminis mokestis, kurį jis sumokėjo už apeliacinį skundą (144 b.l.).
CPK 93 straipsnio normos nereglamentuoja kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai civilinė byla yra nutraukiama dėl to, jog kitoje byloje yra įsiteisėjęs sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl kitos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos tenka kiekvienai iš jų.
Apeliacinį skundą patenkinęs ir bylą nutraukęs, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad panaikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartimi (16 b.l.), taip pat panaikintinas jų pagrindu UAB „Statmen“ akcininkų knygoje padarytas antstolio įrašas apie akcijų areštą (91-92 b.l.) (CPK 150 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 5 punktu,
nutaria:
Patenkinti R. N. apeliacinį skundą.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą ir bylą nutraukti.
Grąžinti ieškovei A. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 1468,62 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 62 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2008 vasario 6 d. mokėjimo kvitu į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą LT90 7300 0100 0223 1764.
Grąžinti atsakovui R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 1469,- Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt devynių litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2009 m. Liepos 7 d. mokėjimo kvitu į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300.
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo R. N. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 97909 paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės “Statmen” (į/k 134114595) areštą ir draudimą areštuotu turtu disponuoti.
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutarties pagrindu uždarosios akcinės bendrovės „Statmen“ akcininkų knygoje padarytą antstolio įrašą apie akcijų areštą.
Nutartį siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Nutarties dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.