Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-12 · Administracinė byla Nr. I-630-815/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-12
Bylos Nr.
I-630-815/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04420-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Turto valdymo
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-630-815/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04420-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjai J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja J. M. su 2013 m. rugsėjo 30 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų nuo (duomenys neskelbtini) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – (duomenys neskelbtini) Lt (b. l. 1–4).

Paaiškino, kad Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) direktoriaus 2004 m. liepos 6 d. įsakyme Nr. 8TE-51 pareiškėja paskirta (duomenys neskelbtini) (karjeros valstybės tarnautoja, B lygis, 8 kategorija), 2004 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 8TE-91 pareiškėjai suteikta 2 kvalifikacinė klasė, 2007 m. sausio 5 d. įsakyme Nr. 8TE-4 „Dėl kvalifikacinių klasių“ suteikta 1 kvalifikacinė klasė, o 2011 m. birželio 27 d. įsakyme Nr. 8TE-122 pareiškėja perkelta į (duomenys neskelbtini) pareigas (karjeros valstybės tarnautojos, B lygio 9 kategorijos; 1 kvalifikacinė klasė). Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. pakartotinai priėmus VTĮ pakeitimus nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarime pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis – (duomenys neskelbtini) Lt.

2. Atsakovas Departamentas, atstovaujantis ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjos skundo netenkinti, patenkinus skundą, nustatyti pareiškėjai priteistinos sumos dydį ir kompensavimą pagal įstatymo leidėjo nustatytą tvarką ir sąlygas, teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 m. arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per 1 m. (b. l. 19–24). Atsakovas nurodė, kad mokėdamas pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais; kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, atsakovas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

II

Teismo posėdyje pareiškėja J. M. prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt (apskaičiavimo lentelė (b. l. 8–9)). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis