- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-02
- Bylos Nr.
- 2S-735-544/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-03570-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- UAB „Raginta“
- Ieškovas
- UAB „Dvirida“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-735-544/2012
2012 m. spalio 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Raginta“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4545-828/2012 pagal ieškovės UAB „Dvirida“ ieškinį atsakovei UAB „Raginta“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti 2009-10-28 tarp UAB „Dvirida“ ir UAB „Raginta“ sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 2-6).
2012-08-17 ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei UAB „Raginta“ imtis bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovės UAB „Dvirida“ teisę naudotis ir valdyti nekilnojamąjį turtą (168,68 kv. m. prekybos patalpas (unikalus numeris 4400-0693-0436), esantį adresu Klaipėdos g. 99, Panevėžys pagal 2009-10-28 sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, o taip pat uždrausti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo UAB „Raginta“ sudaryti nuomos sutartis ar kitokius sandorius dėl minėto nekilnojamojo turto prekybos patalpos (1 t., b. l. 1-3).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-08-21 nutartimi nutarė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies: iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždraudė atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovės teises pagal tarp šalių 2009-10-28 sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 09-10/10 naudoti ir valdyti sutartimi išnuomotą turtą – negyvenamąsias 168,68 kv. m. patalpas, unikalus Nr. 4400-0693-0436, esančias Klaipėdos g. 99, Panevėžyje, o likusioje dalyje prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė prašo pakartotinai pasikeitus faktinėms bylos aplinkybėms, nes 2012-08-07 ieškovei atsakovė pateikė reikalavimą – įspėjimą, kuriuo pareikalavo ieškovę iki 2012-08-30 išsikelti ir atlaisvinti minėtas patalpas. Ieškininiu reikalavimu ieškovas ginčija 2009-10-28 tarp šalių sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, prašo pripažinti šios sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Atsižvelgęs į tai teismas nusprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas pažymėjo, jog bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui bei atitikti siekiamus teisėtus tikslus, nevaržyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o nurodyta priemonė yra visiškai pakankama, kad būtų pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių tikslai šioje byloje, todėl prašymo dalyje dėl draudimo atsakovei sudaryti kitus sandorius netenkino (1 t., b. l. 29-30).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Raginta“ prašo 2012-08-21 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Mano, kad nutarties dalis, kuria tenkintas ieškovės prašymas, yra neteisėta ir nepagrįsta, išeinanti iš pareikšto reikalavimo ribų, nesusijusi su ginčo pagrindu ir dalyku, nes ieškovė nėra pateikusi reikalavimo pripažinti neteisėtu sutarties nutraukimo kitu pagrindu, dėl kurio ieškovei 2012-05-30 ir 2012-08-07 buvo surašyti du pranešimai. Šioje byloje ieškovė ieškinį pareiškė dėl sutarties nutraukimo sutarties 6.5 p. pagrindu, o vėliau priėmė sprendimą nutraukti sutartį ir 6.3 p. pagrindu. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos ne dėl ginčo, kilusio šioje civilinėje byloje, ne pagal ieškovo pareikštą reikalavimą, ir todėl jos turi būti panaikintos. Atsakovė yra susitarusi su kitu asmeniu dėl patalpų nuomos, todėl dėl ieškovės nesąžiningų veiksmų patirs žymius nuostolius. Jau anksčiau yra sumokėjusi baudą UAB „Merlangas“. Todėl laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovės teises. Ieškovė nuomos sutartimi neįgijo teisės valdyti patalpų, o gali tik jomis naudotis, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis jai suteikiama teisė valdyti patalpas. Bylose dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu šalių sutartiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka, todėl toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės nepranešus atsakovui gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Teismas suvaržė atsakovės galimybę pateikti argumentus ir motyvus sprendžiant klausimą dėl galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones (2 t., b. l. 2-4).
Ieškovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Atskirasis skundas netenkintinas, o Panevėžio miesto apylinkės 2012-08-21 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 144-146 str. nuostatas, nustatė ir įvertino visas ginčijamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 str., 145 str. 2 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Viena iš įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių yra draudimas atsakovui imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, jog UAB „Dvirida“ ir UAB Raginta“ 2009-10-28 sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta vienašaliu UAB „Raginta“ 2012-05-07 reikalavimu, sutarties nutraukimo priežastimi nurodant sutarties esminį pažeidimą iš UAB „Dvirida“ pusės. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje ieškinio reikalavimas yra nutraukti sutartį sutarties 6.5 pagrindu, tačiau atsakovas šią sutartį jau yra nutraukęs ir sutarties 6.3 p. nustatytu pagrindu, todėl laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos ne pagal ieškovo pareikštą reikalavimą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje yra taikomos ieškinio reikalavimui (dalykui) užtikrinti, nepriklausomai nuo to, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu yra reiškiamas ieškinys. Ieškovė šioje byloje pateikė ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, todėl, jeigu teismas patenkintų ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bet kokiu iš ieškinyje nurodytų pagrindų, sutartis būtų laikoma galiojančia, o ginčo šalys įgytų iš sutarties kylančias abipuses teises ir pareigas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės yra pareikštos ieškinio reikalavimui užtikrinti, neatsižvelgiant į tai, ar atsakovė sutartį nutraukė dar ir kitais pagrindais. Nagrinėjamu atveju, draudimas atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovės teises pagal nutrauktą sutartį naudoti ir valdyti sutartimi išsinuomotą turtą, yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu pripažinti sandorio nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo padaryti išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovės teises pagal nutrauktą sutartį naudoti ir valdyti sutartimi išsinuomotą turtą, egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
CK 6.477 str. apibrėžiama nuomos sutarties samprata, pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Todėl nepagrįstais pripažintini apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui suteikė teisę valdyti patalpas, nors tokia teisė jam nuomos sutartimi nesuteikta.
Vadovaujantis CPK 147 str. 1 d. teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia rašytinio proceso tvarka, o manydamas, kad tai būtina, apie prašymo nagrinėjimą praneša atsakovui. Įstatymas nebenumato teismo pareigos iš anksto pranešti apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, todėl apelianto teiginiai, kad teismas tokiu būdu pažeidė jo galimybę pateikti savo argumentus ir motyvus pripažintini nepagrįstais.
Ši nutartis neužkerta galimybės proceso šalims, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar šių priemonių panaikinimo, taip pat dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146, 147, 150 str.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.