Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria D. J. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pripažinta, kad D. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdama nepakaltinama. D. J. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl 108 Eur turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. J. 2017 m. gegužės 5 d., 14 val., adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ranka trenkė motinai J. V. į kairės rankos plaštaką, tuo sukeldama jai fizinį skausmą. Šiais veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, D. J. buvo kaltinama tuo, kad ji 2017 m. sausio 10 d., apie 15.40 val. vedama prie policijos tarnybinio automobilio, stovėjusio prie namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, be jokios aiškios priežasties, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, muistytis, bandė išsilaisvinti, sodinama į tarnybinį automobilį spardėsi, taip aktyviais veiksmais pasipriešino pareigas einantiems valstybės tarnautojams – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės ketvirtos kuopos trečiojo būrio vyriausiesiems patruliams D. V. ir R. K.. Šiais veiksmais D. J. buvo kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Esminis asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad jai nebūtų taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis jos stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tam pagrindo nėra.

6. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

7. Apeliaciniame skunde D. J. deklaratyviai teigia, kad smurto prieš motiną nevartojo, tačiau jokių šią versiją patvirtinančių argumentų nenurodo.

8. Kaip matyti, nuo pat tyrimo pradžios D. J. neigė sudavusi motinai, tačiau teismo ji visiškai pagrįstai pripažinta kalta padariusi inkriminuotą nusikalstamą veiką, kadangi smurto pavartojimo faktą patvirtina byloje surinktų duomenų visuma (nukentėjusiosios J. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojos pareigūnės A. L. parodymai, fotonuotraukos, liudytojos M. V. parodymai).

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje D. J. taikytos BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichologų ir psichiatrų išvados bei rekomendacijos.

10. Iš byloje esančio 2017 m. rugsėjo 28 d. - lapkričio 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2017 matyti, kad D. J. įtariamų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija. Ekspertai padarė išvadą, kad dėl D. J. nustatytos ligos nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei ekspertizės atlikimo metu ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; tuo metu ji nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jai veikų padarymo metu konstatuojamas lėtinio psichikos būklės sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos paūmėjimas; dėl psichikos būklės su D. J. negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, ji negali dalyvauti teismo posėdžiuose; įvertinus D. J. psichikos būklę jai tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas M. J. savo pateiktą teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą patvirtino.

11. Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumą, teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis, eksperto paaiškinimą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą daryti išvadą, kad darydama baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, atitinkančią nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalies, požymius, D. J. dėl psichikos sutrikimo negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų, t. y. buvo nepakaltinama. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. J. BK 98 straipsnyje nustatytos priverčiamosios medicinos priemonės pritaikytos pagrįstai.

12. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad skundžiama nutartimi jai skirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas nenustatytas, taigi priemonės taikymo vietos apylinkės teismas ne vėliau kaip po 6 mėnesių privalo, o jei tam yra pagrindas, turi teisę ir anksčiau spręsti klausimą dėl pirmiau pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnis).

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirdamas D. J. minėtą priverčiamąją medicinos priemonę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų. Apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

asmens, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, D. J. apeliacinį skundą atmesti.