- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-22
- Bylos Nr.
- N-662-1429-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 47.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas V. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2009 m. balandžio 28 d., 17.15 val., dirbdama D. V. įmonės parduotuvėje „Mini market“, nepilnamečiui G. J. pardavė 2,3 l plastikinį butelį alkoholinio alaus „Tauras pilsneris“, 4,6 tūrio alkoholio stiprumo. Tuo V. K. pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. nutarimu V. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskyrė 70 litų baudą su 2,3 l alaus „Tauras pilsneris“ konfiskavimu. Nurodė, kad V. K. kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų parodymais, poėmio protokolu, kita surinkta medžiaga. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.
II.
V. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. N18-1650/2007 ir pažymi, jog pirkimo čekiai rodo, kad alus 2009 m. balandžio 28 d., 17.15 val., niekam nebuvo parduotas. Teigia, kad nepilnamečiams pardavė kramtomąją gumą, visąlaik kasos čekius atiduoda pirkėjams, nėra bausta už tai, jog nefiksuotų pardavimų, jos darbo užmokestis nepriklauso nuo apyvartos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. N16-692/2007 ir pažymi, kad pareigūnai apklausė neblaivius nepilnamečius, todėl jų parodymais negalima remtis. Be to, nepilnamečiai prisipažino, kad į parduotuvę atėjo būdami neblaivūs. Atkreipia dėmesį, kad policininkai nurodė, jog nepilnamečius pastebėjo einančius į parduotuvę 17.10 val., o T. M. teismo posėdyje nurodė, jog su draugais prie parduotuvės susitiko apie 16.30 val., o apie 16.40 val. nuėjo į parduotuvę. Nesupranta, kodėl teismas nesirėmė J. S. parodymais.
Atsiliepimas
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto antrojo policijos komisariato Pietinė policijos nuovada atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad alaus pirkimo čekis nebuvo spausdintas, pardavėja pirkimo fakto nefiksavo, tai patvirtino G. J.. Teigia, kad pažeidimo sudėčiai nustatyti nėra reikalingas kito teisės pažeidimo fiksavimas, todėl mano, kad argumentai dėl prekės pardavimo apskaitos fiksavimo galimų pažeidimų neištyrimo byloje neturi reikšmės. Paaiškina, kad nepilnamečiams nustatytas neblaivumo laipsnis buvo sąlyginai mažas, apklausoje dalyvavę jų atstovai neprieštaravo apklausai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
III.
V. K. administracinėn atsakomybėn patraukta už pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Šioje teisės normoje numatyta atsakomybė už prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbuotojų padarytą kitų prekybos alkoholiniais gėrimais (įskaitant alų) taisyklių pažeidimą.
Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholinius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 18 metų.
ATPK 257 straipsnis nustato, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš esmės analogiška įrodymų vertinimo taisyklė įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas - tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, iškėlus ir ištyrus visas galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9-1711/2006).
Pirmosios instancijos teismas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui paskyrė nuobaudą už pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pabrėžta, kad jie matė, jog įeidami į parduotuvę jaunuoliai nei rankose, nei užsikišę už rūbų nieko neturėjo, o išėję iš parduotuvės vienas iš jų nešėsi pakelį traškučių, o kitas buvo kažką užsikišęs už megztinio, kaip patikrinus paaiškėjo, 2,3 l talpos plastikinį alaus butelį (b. l. 4, 5). Policijos pareigūnai S. P. bei A. B. teismo posėdyje taip pat parodė, kad išėję iš parduotuvės vienas vaikas nešėsi rankoje traškučių maišelį, o kitas buvo kažką užsikišęs už marškinėlių, priėjus ir paklausus ką nešasi, paaiškėjo, kad tai buvo alus (b. l. 42-43). G. J. paaiškinime Institucijai (b. l. 11) patvirtino, kad pardavėja, neklaususi jo amžiaus, pardavė alų, pasakė, kad greičiau eitų iš parduotuvės ir gertų alų kuo toliau nuo parduotuvės (b. l. 11). G. Č. paaiškinime Institucijai (b. l. 15) patvirtino, kad pardavėja, neklaususi kiek G. J. metų, pardavė jam alų, nurodė užsikišęs alų už megztinio, kad niekas nematytų. T. M. paaiškinime Institucijai (b. l. 20) patvirtino, kad draugai parduotuvėje nupirko alaus. Šias aplinkybes minėti jaunuoliai nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 41-43). G. J., G. Č. bei T. M. paaiškinimai bei parodymai dėl alaus pirkimo fakto vertintini kaip nuoseklūs, neprieštaringi policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir apylinkės teisme teiktuose parodymuose nurodytoms aplinkybėms. Apeliantės teiginys, kad nepilnamečių neblaivumas trukdė jiems teikti paaiškinimus, nagrinėjamu atveju atmestinas, kadangi dviems iš jų buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (G. J. – 0,31 promilės (b. l. 12), G. Č. 0,23 promilės (b. l. 17), T. Meškauskui 0,00 promilės (b. l. 21)), iš bylos medžiagos matyti, kad nepilnamečių apklausoje Institucijoje dalyvavo jų mamos, byloje nėra duomenų, kad G. J. ir G. Č. išgerto alkoholio poveikis būtų įtakojęs jų apklausos metu Institucijoje pateiktų duomenų teisingumą.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti V. K. administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Todėl aplinkybė, kad iš byloje esančių parduotuvės čekių nematyti, jog administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu metu buvo pirktas 1 butelis alaus, nepaneigia V. K. inkriminuoto pažeidimo padarymo. Tai, kad ji nebuvo bausta už prekių pardavimo apskaitos fiksavimo pažeidimus, taip pat apeliantės nurodyta aplinkybė, kad jos darbo užmokestis nepriklauso nuo apyvartos, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nebuvo padarytas ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytas pažeidimas. Kaip teisingai pastebi Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą, ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėčiai nustatyti nėra reikalingas kito teisės pažeidimo fiksavimas ir konstatavimas.
Liudytojos J. S. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 43) pagrįstai vertinti kritiškai, kadangi jos parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymų, o teiginys, kad iš apylinkės teismo posėdyje apklaustų vaikų „vienas, atrodo, buvo atėjęs“ į parduotuvę, kelia abejones dėl to, ar ši liudytoja išvis buvo protokole nurodyto įvykio metu parduotuvėje.
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nesutampa policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas laikas ir nepilnamečių liudytojų nurodytas laikas, kada buvo lankomasi parduotuvėje. Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 4, 5) pažymėjo, kad apie 17.10 val. link parduotuvės nuėjo trys jaunuoliai, prie parduotuvės sustojo, pasikalbėjo, du iš jų įėjo į vidų ir maždaug po 5 minučių išėjo. V. K. 2009 m. balandžio 28 d. paaiškinime Institucijai nurodė, kad jaunuoliai į parduotuvę įėjo apie 17.15 val. (b. l. 8), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad vaikai į parduotuvę atėjo apie 17 val. (b. l. 41). G. J., G. Č. 2009 m. balandžio 28 d. paaiškinimuose Institucijai nurodė, kad prie parduotuvės buvo apie 17.15 val. (b. l. 11; 15), T. M. nurodė, kad nuėjo į parduotuvę apie 17.30 val. (b. l. 20). Pastarasis pirmosios instancijos teismo posėdyje iš tikrųjų nurodė, kad į parduotuvę nuėjo apie 16.40 val., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis liudytojas parodymus teikė 2009 m. birželio 5 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoto įvykio dienos, be to, iš pradžių nurodė, kad nežino, kiek buvo valandų, kai ėjo pirkti alaus, net ir teikiant pirminius parodymus Institucijai jo nurodytas įvykio laikas šiek tiek skyrėsi nuo policijos pareigūnų, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir kitų nepilnamečių nurodyto įvykio laiko. Todėl teigtina, kad T. M. pats tiksliai nežinojo, kada atėjo prie parduotuvės, jo nurodyto atėjimo prie parduotuvės laiko neatitikimai nevertintini kaip tyčinis siekis nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, atmestinas apeliantės teiginys dėl laiko, kada nepilnamečiai nuėjo į parduotuvę, nesutapimo, tuo pačiu atmetant jos keliamą versiją dėl policijos pareigūnų atlikto tyrimo neišsamumo.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.