- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-20
- Bylos Nr.
- e2-1068-302/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00810-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- B. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo B. K. (B. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eN2-2475-562/2022, kuria teismas atmetė pareiškėjo B. K. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas B. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką W. K. (W. K.), gim. (duomenys neskelbtini), (toliau – vaikas) į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtinę Karalystę.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl nepilnamečio vaiko W. K. grąžinimo į Jungtinę Karalystę.
3. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. rugpjūčio 11 d. gautas pareiškėjo prašymas priimti papildomą sprendimą: 1) dėl pareiškėjo leidimo vaikui gyventi Lietuvoje laikinai suinteresuoto asmens atostogų ir COVID-19 pandemijos metu (kaip tvirtino pareiškėjas) arba nuolat (kaip tvirtino suinteresuotas asmuo); 2) dėl pareiškėjo atstovo prašymo skirti baudą pareiškėjai ir (arba) jos atstovei pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnį dėl pareiškėjos ir (arba) jos atstovės akivaizdžiai nepagrįsto prašymo skirti baudą pareiškėjui už kreipimąsi į teismą dėl leidimo sugrąžinti vaiką į namus.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nurodė, kad davė leidimą vaikui laikinai gyventi Lietuvoje iš pradžių 2019 m. rugpjūčio mėn., vėliau šis leidimas, tėvų susitarimu, pratęstas 2019 metais prasidėjus COVID-19 pandemijai, tačiau pareiškėjas niekada neleido vaikui nuolat likti gyventi Lietuvoje, skirtingai, nei teigia suinteresuotas asmuo. Nurodo, kad teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo tariamo leidimo vaikui likti gyventi nuolat Lietuvoje. Kadangi teismas atsisakė grąžinti vaiką remdamasis 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Konvencija) 12 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio b punkto išimtimis, manytina, kad teismas pripažino, jog vaikas nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje laikomas neteisėtai, nes priešingu atveju teismas būtų pritaikęs Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimtį. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, tačiau neišsprendė pareiškėjo reikalavimo skirti baudą suinteresuotam asmeniui ir (ar) jos atstovei pagal CPK 95 straipsnį dėl jų akivaizdžiai nepagrįsto prašymo skirti baudą pareiškėjui už kreipimąsi į teismą dėl leidimo sugrąžinti vaiką į namus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atmetė pareiškėjo B. K. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.
6. Teismas konstatavo, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties 78 punkte nurodyta, jog dėl pareiškėjo neveikimo ir pasyvaus elgesio, ilgą laiką neginant savo tariamai pažeistos teisės, buvo pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas iš esmės neprieštaravo vaiko laikymui Lietuvos Respublikoje ir tai yra savarankiškas pagrindas netenkinti prašymo dėl vaiko grąžinimo į kilmės šalį. Tai reiškia, kad teismas nutartyje taikė Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimtį, todėl pareiškėjo nurodyti motyvai nėra pagrįsti.
7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo skirti baudą pareiškėjai ir (arba) jos atstovei dėl pareiškėjos ir (arba) jos atstovės akivaizdžiai nepagrįsto prašymo skirti baudą pareiškėjui už kreipimąsi į teismą dėl leidimo sugrąžinti vaiką į namus, nurodė, kad reiškiamas pareiškėjo reikalavimas nėra materialinis teisinis reikalavimas, jis priskirtinas procesinio pobūdžio reikalavimams. Vadovaujantis CPK 277 straipsniu, nagrinėjamoje situacijoje būtini pagrindai priimti papildomą sprendimą neegzistuoja, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir priimti papildomą sprendimą šiuo klausimu.
8. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjui nenurodžius nei vieno teisingo CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo priimti papildomą sprendimą, šis pareiškėjo prašymas atmestinas visa apimtimi.
I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Pareiškėjas B. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą dėl Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimtį (ne)taikymo ir baudos suinteresuotam asmeniui ir jos atstovei (ne)skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi neišsprendė klausimo dėl pareiškėjo tariamo leidimo vaikui likti gyventi nuolat Lietuvoje, kartu neišsprendė ir klausimo dėl vaiko laikymo Lietuvoje (ne)teisėtumo. Nors teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties motyvuojamoje dalyje (78 punkte) nurodė, kad dėl pareiškėjo neveikimo ir pasyvaus elgesio, ilgą laiką neginant savo tariamai pažeistos teisės, buvo pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas iš esmės neprieštaravo vaiko laikymui Lietuvos Respublikoje ir tai yra savarankiškas pagrindas netenkinti prašymo dėl vaiko grąžinimo į kilmės šalį, tačiau 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimties taikymo neišsprendė, todėl yra pagrindas priimti papildomą sprendimą dėl Konvencijos 13 straipsnio a) punkto išimties taikymo arba netaikymo.
9.2. Teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje pripažino, kad suinteresuoto asmens ir jo atstovės prašymas skirti baudą pareiškėjui buvo akivaizdžiai nepagrįstas, tačiau niekaip neišsprendė pareiškėjo prašymo teismui suinteresuotam asmeniui ir (arba) jo atstovei skirti baudą iki 5 000 Eur, kartu prašė pusę šios baudos priteisiant pareiškėjo naudai kaip kompensaciją, nors šis pareiškėjo reikalavimas dėl pusės skirtinos baudos kaip kompensacijos priteisimo iš suinteresuoto asmens akivaizdžiai buvo materialinis teisinis reikalavimas.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo I. A. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties 78 punkte nurodyta, kad dėl pareiškėjo neveikimo ir pasyvaus elgesio, ilgą laiką neginant savo tariamai pažeistos teisės, buvo pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas iš esmės neprieštaravo vaiko laikymui Lietuvos Respublikoje ir tai yra savarankiškas pagrindas netenkinti prašymo dėl vaiko grąžinimo į kilmės šalį. Taigi teismas nutartyje taikė Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimtį, tai aiškiai nurodė, todėl pareiškėjo nurodyti motyvai nėra pagrįsti.
10.2. Teismas pareiškėjo atstovo prašymo dėl baudos skyrimo pagrįstai netenkino, kadangi reiškiamas pareiškėjo reikalavimas nėra materialinis teisinis reikalavimas, jis priskirtinas procesinio pobūdžio reikalavimų, todėl šiuo atveju teismui nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir priimti papildomą procesinį sprendimą šiuo klausimu.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
12. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo
13. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalį, teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas (CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktas); teismas išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteisto sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti (CPK 277 straipsnio 1 dalies 2 punktas); teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
14. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 277 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015). Taigi papildomas procesinis sprendimas yra priimamas tik tada, kai teismo paskelbtame procesiniame sprendime nėra išspręstas kuris nors iš CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytų klausimų, nors tai turėjo būti padaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021).
15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. birželio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką W. K., gim. (duomenys neskelbtini), į jo nuolatinės gyvenamosios vietos ir pilietybės šalį – Jungtinę Karalystę. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl nepilnamečio vaiko W. K., (duomenys neskelbtini), grąžinimo į Jungtinę Karalystę. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 11 d. pateikė teismui prašymą priimti papildomą sprendimą (nutartį) dėl Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimties taikymo bei baudos suinteresuotam asmeniui ir jos atstovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodė CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų papildomam sprendimui priimti.
16. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad kadangi pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad teismas taikė Konvencijos 13 straipsnio a) punkto išimtį, nepaisant nutarties 78 punkte nurodytų aplinkybių, yra pagrindas priimti papildomą sprendimą dėl Konvencijos 13 straipsnio a punkto išimties taikymo.
17. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 10 nutartimi, konstatuoja, kad, priešingai, nei atskirajame skunde nurodė pareiškėjas, teismas, spęsdamas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, taikė Konvencijos 13 straipsnio a punktą ir įvertinęs byloje esančius duomenis padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės neprieštaravo vaiko laikymui Lietuvos Respublikoje (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 nutarties 63-78 punktai). Pažymėtina, kad teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-960-370/2022 buvo palikta nepakeista (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
18. Taip pat pažymėtina, kad CPK 291 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai teismo priimamų nutarčių turiniui. Be kita ko, nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi; teismo nutarimas (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktai). Teismo nutarimas suprantamas kaip teismo išvada dėl nagrinėjamo klausimo ir išdėstomas nutarties rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 5 dalis, 291 straipsnio 6 dalis). Teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi, išdėstomi nutarties motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi teismas neturi pareigos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyti teisės aktų, kuriais remiasi.
19. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi prašymo netenkino ir šį nutarimą (teismo išvadą dėl pareiškėjo prašymo) išdėstė nutarties rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tuo tarpu teisės aktus, kuriais teismas rėmėsi nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išdėstė nutarties motyvuojamojoje dalyje, kurio 78 punkte teismas expressis verbis (pažodžiui) nurodė, kad vadovaujasi ir Konvencijos 13 straipsnio a punktu (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
20. Dėl pareiškėjo prašymo priimti papildomą sprendimą dėl baudos skyrimo suinteresuotam asmeniui ir jos atstovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. už nepagrįsto prašymo skirti pareiškėjui baudą už pareiškimo prašymo išduoti leidimą grąžinti vaiką į jo nuolatinės kilmės šalį pareiškimą.
21. Pažymėtina, kad pagal CPK 91 straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje. Toje pačioje byloje paduoti prašymai dėl nuostolių, padarytų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Naujoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai dėl nuostolių, padarytų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo apmokestinami žyminiu mokesčiu pagal šio Kodekso 80 straipsnį. Vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus (dalyvaujantis byloje asmuo nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą), gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
22. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas teismui prašymo dėl baudos skyrimo bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui pareiškęs nebuvo, todėl teismas šio prašymo neturėjo pareigos nagrinėti ir dėl jo pasisakyti galutinėje nutartyje. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo dėl šio prašymo priimti papildomą sprendimą byloje.
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir remdamasi nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, kuria atmestas prašymas priimti papildomą sprendimą byloje, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
26. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
27. Nagrinėjamu atveju byloje gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. spalio 7 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą I. A. pagal 2022 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) valstybei byloje Nr. e2-1068-302/2022 priteistina suma sudaro 140 Eur.
28. Atmetus pareiškėjo atskirąjį skundą, iš pareiškėjo valstybei priteistina 140 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo B. K. (B. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), valstybei 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.