Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad tyrimo nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 229,166 gramų psichotropinės medžiagos, vartoti draudžiamos medicinos tikslams – amfetamino, esančios 499,448 gramų miltelių pavidalo medžiagoje, kurią visą neteisėtai nenustatytoje vietoje laikė ir gabeno automobiliu „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) iki 2004 m. lapkričio 11 d., 6 val., kol prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir visa neteisėtai įgyta, laikyta bei gabenta medžiaga – 229,166 gramų amfetamino - iš jo buvo paimta, t. y. S. V. savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d.

Apeliantas neneigia, jog sulaikymo metu kiek susinervino, kadangi suprato nebegalėsiąs nuvykti į Vilnių, o pareigūnams iš po sėdynės paėmus paketą tik juokaudamas pasakė, kad jame yra „bomba“. Teigia teisme paaiškinęs, kad nuoplovose nuo rankų galėjo likti psichotropinės medžiagos pėdsakų, kadangi jis iš po automobilio sėdynės ištraukė magnetolą, kartu paliesdamas ir ten padėtą paketą. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje neaptarė liudytojo G. R., kuris kartu su juo buvo automobilyje, parodymų bei pabrėžia, jog būtent G. R. patvirtino, kaip jis (apeliantas) paketą perdavusio asmens klausė, ar nebus jame kokių „nesąmonių“, t. y. jis suprato, jog klausiama apie narkotines bei kitas vartoti draudžiamas medžiagas.

Apelianto įsitikinimu, apygardos teismas iš esmės nukrypo nuo tokios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos, taip pat nesilaikė baudžiamąjį procesą reglamentuojančio įstatymo nuostatų. Tvirtina, jog teismas privalėjo paneigti jo versiją ir nuosprendyje motyvuotai išdėstyti, kad jis, turėdamas tikslą platinti, žinojo, jog įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė nusikaltimo objektyviųjų požymių nustatymui bei inkriminavimui, tačiau nepakankamai aptarė duomenis, patvirtinančius jo kaltę. Pažymi, kad vien jo teiginiai, jog jis ketino paimtą paketą perduoti, dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., taip pat būtina įrodyti jo tiesioginę tyčią (kaltę, tikslą, motyvą) atlikus tokius veiksmus. Be to, teigia, kad teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 3 p., nuosprendyje nenurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo išvados, nors jame ir yra dėstomi kvalifikavimo motyvai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo skundą patenkinti.

Nuteistojo S. V. skundas tenkinamas ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kadangi neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., jo kaltę grindė liudytojo V. P. parodymais, paties S. V. elgesiu jį sulaikius, taip pat liudytojų I. L. , N. K. , D. G. ir T. G. parodymais. Teismas nuosprendyje įvertinęs šių liudytojų nurodytas aplinkybes, liudytojo V. P. parodymus bei S. V. pripažinimą, kad automobilyje rastą paketą jis ketino perduoti kitam asmeniui, padarė išvadą, kad apeliantas neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, bei veikė tiesiogine tyčia. Su tokia apygardos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutikti negali ir dėsto argumentus, rodančius, jog nebuvo pakankamo pagrindo padaryti tokią išvadą.

Iš tiesų 2004 m. lapkričio 11 d., apie 6 val., sustabdžius nuteistojo S. V. vairuojamą automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) jame, po vairuotojo sėdyne, buvo rastas tamsiai pilkos spalvos, izoliacine juosta apsuktas paketas su nenustatytos kilmės medžiaga. Vėliau specialisto išvadoje Nr. 7781 buvo nustatyta, jog minėtame pakete yra psichotropinė medžiaga amfetaminas, kurio masė – 229,166 gramai (t. 1, b. l. 24-25). Nuteistasis S. V. nuo pat paketo suradimo momento savo kaltę kategoriškai neigė. Viso baudžiamojo proceso metu jis tvirtino buvęs įsitikinęs, kad rastame pakete yra sintetiniai papildai gyvuliams. Pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis jis parodė šį paketą paprašytas, pažįstamo Vacio (kaip vėliau nurodė - Viačeslavo, o jo mobiliojo ryšio telefone įvardyto Ven bei Venio vardais), paėmęs iš vyriškių, su kuriais susitiko prie kavinės (duomenys neskelbtini). Dar 2004 m. lapkričio 8 d. jis vežė Viačeslavą prie minėtos kavinės susitikti su draugais iš Latvijos, t. y. dviem vyriškiais, atvykusiais 3 klasės „VW Golf“ automobiliu su latviškais numeriais. Su tais vyriškiais bendravo Viačeslavas, o jis liko sėdėti automobilyje ir jų pokalbyje nedalyvavo. Po to atėjęs Viačeslavas paklausė, ar jis trečiadienį, t. y. 2004 m. lapkričio 10 d., galės atvažiuoti į tą pačią vietą, prie kavinės (duomenys neskelbtini), ir iš tų vyriškių paimti paketą. Viačeslavas jam pasakė, kad tą paketą jie turėjo atvežti tą dieną, tačiau atveš tik trečiadienį, pakete bus sintetiniai papildai gyvuliams. Nurodytą dieną, apie 21 val. 30 min., jis nuvažiavo į minėtą vietą, kur atvykę tie patys vyriškiai jam perdavė paketą, kurį jis padėjo ant automobilio grindų, už vairuotojo sėdynės (t. 1, b. l. 76-80). Analogiškas paketo atsiradimo jo mašinoje aplinkybes apeliantas nurodė ir kitų apklausų metu, taip pat duodamas parodymus teisme, tą patį jis pabrėžia ir apeliaciniame skunde.

Tačiau apygardos teismas tokiomis S. V. nurodytomis aplinkybėmis nepatikėjo ir jo parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos būdą. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti S. V. parodymus ir, remiantis anksčiau išvardytų liudytojų parodymais, pripažinti jį kaltu įgijus, laikius bei gabenus psichotropinę medžiagą amfetaminą yra nepagrįstas.

Apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai I. L. , D. G. , T. G. ir N. K., kurių parodymais grindžiama S. V. kaltė, tik patvirtino tą faktą, jog sustabdžius apelianto vairuojamą automobilį jame buvo rastas lipnia juosta apvyniotas paketas. Liudytojai taip pat parodė, kad sustabdžius automobilį S. V. buvo lyg ir pasimetęs, neramus, klausė, kodėl jį sustabdė, o, kaip nurodė N. K., vežamas į policijos komisariatą keikė save, kad pakliuvo. Visgi tokia apelianto reakcija, anksti ryte sustabdžius automobilį, o vėliau nusprendus transporto priemonę ir apžiūrėti, neįrodo jį žinojus vežant psichotropinę medžiagą. Teismas nuosprendyje S. V. kaltę žinojus vežamo paketo turinį grindžia ir to paketo gabenimo vieta, ir jo įpakavimu, t. y. kad paketas buvo padėtas po vairuotojo sėdyne, tamsiai pilkos spalvos, apsuktas izoliacija, bekvapis. Tačiau neaiškūs teismo motyvai, kodėl šios aplinkybės buvo įvertintos kaip įrodančios, jog S. V. suprato, kad pakete yra psichotropinė medžiaga. Tai, kad paketas buvo padėtas po sėdyne ir apsuktas izoliacine medžiaga, nepaneigia S. V. versijos, kad jame buvo papildai gyvuliams. Paketas nebuvo paslėptas sunkiai prieinamoje automobilio vietoje, neskleidė jokio kvapo, jo įpakavimui nebuvo panaudotos specialios priemonės ar technologijos.

Teismas nuosprendyje teigdamas, jog S. V. kaltę patvirtina ir liudytojo V. P. parodymai, nenurodo motyvų, kurių pagrindu buvo prieita prie tokios išvados. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ yra nustatyta, kad, išdėstant liudytojų parodymus, būtina aprašyti tą jų dalį, kuri patvirtina ar paneigia vieną ar kelias nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas ar kitas svarbias aplinkybes. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje yra tiesiog išdėstyti liudytojo V. P. parodymai, tačiau nenurodyta, kokios aplinkybės patvirtina nuteistojo S. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš nuosprendyje aprašytų parodymų matyti, jog V. P. nenurodė, kad asmuo, turėjęs atvežti narkotikus, buvo S. V., jis nežinojo, nei kas, nei iš kur turėjo atvežti psichotropinę medžiagą, jis dėl to su apeliantu nesitarė, nors ir nurodė, kad V. G. paskutinėmis dienomis prieš S. V. sulaikymą gana dažnai telefonu bendravo su juo, tačiau negalėjo įvardyti, kas buvo kalbama tų pokalbių metu. Taigi lieka neaišku, kaip šie parodymai patvirtina S. V. kaltę.

Teismas atmetė liudytojo V. G. parodymus, įvardydamas juos kaip bandymą patvirtinti S. V. versiją, kad jis nežinojo, koks yra gabento paketo turinys. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog V. G. parodymus paneigia V. P. duoti parodymai, taip pat V. G. ir S. V. naudotų telefonų išklotinių duomenys. Tačiau V. G. niekuomet neneigė, jog nors asmeniškai S. V. ir nepažinojo, tačiau telefonu su juo ne kartą bendravo, kadangi norėjo išsiaiškinti reikalus, susijusius su brolio A. G. parduota mašina S. V. Remiantis liudytojo V. G. parodymais, būtent V. P. iniciatyva jie laukė žmogaus, turėjusio atvežti trąšas, jiems belaukiant, V. P. kažkam skambino telefonu. Jis taip pat parodė, jog iš jo mobiliojo ryšio telefono kartais skambindavo ir V. P. Nors teismas nuosprendyje ir nenurodo, tačiau tos aplinkybės, kad buvo atvejų, kai iš V. G. priklausančio mobiliojo ryšio telefono skambindavo ir V. P., apklausiamas teisme V. P. nepaneigė (t. 1, b. l. 257-259). Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas S. K., kuris parodė, jog 2004 m. lapkričio 11 d. V. P. buvo atvykęs į Vilnių, kur atvežė jo draugą A. G., turėjusį išskristi į Vokietiją. Jis (S. K. ) vežė A. G. į oro uostą, tad buvo susitikęs ir su V. P. Liudytojo S. K. teigimu, V. P. minėjo, kad jam turi atvežti trąšų, dėl jų jis turi su kažkuo susitikti Kryžkalnyje, taip pat prašė parduoti narkotinių medžiagų (t. 2, b. l. 74-75).

Esant tokiems prieštaringiems parodymams teismas vieno liudytojo parodymus atmetė, o kito, t. y. V. P., parodymais patikėjo ir nors konkrečiai neįvardijo, kurios parodymų metu išdėstytos aplinkybės yra reikšmingos, tais parodymais grindė apelianto kaltę.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į nuteistojo S. V. parodymus, kurių metu jis visąlaik tvirtino, kad paketą jam 2004 m. lapkričio 10 d., apie 21 val. 30 min., prie kavinės (duomenys neskelbtini) perdavė du vyriškiai. Tai padaryti prieš porą dienų paprašė jo pažįstamas, paaiškindamas, kad pakete bus papildai gyvuliams. Tokią S. V. versiją teismas atmetė remdamasis Panevėžio m. VPK ONTT pateikta informacija, jog atlikus S. V. mobiliojo ryšio telefonų numerių išklotinių analizę matyti, kad nurodytu laiku prie kavinės (duomenys neskelbtini) jo nebuvo, kadangi tuo metu jo naudojami telefonai veikė pietrytinėje, pietinėje, vakarinėje Panevėžio miesto dalyse, o kavinė yra gana smarkiai nutolusi į šiaurę nuo Panevėžio miesto ribų (t. 1, b. l. 86). Tačiau S. V. kategoriškai laikantis savo ankstesnių parodymų, taip pat atsižvelgiant į liudytojo G. R. parodymus, kurių metu jis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino kartu su S. V. ir dar vienu jam nepažįstamu asmeniu 2004 m. lapkričio 10 d. vakare, apie 20 – 21 val., važiavęs prie kavinės (duomenys neskelbtini), iš telekomunikacijos tinklų buvo išreikalauta informacija, galinti patvirtinti arba paneigti S. V. versiją. Taip pat pažymėtina ir tai, kad anksčiau paminėti Panevėžio m. VPK ONTT pateikti duomenys negali būti pripažinti įrodymais ir jų pagrindu grindžiamas asmens kaltumas, kol tų duomenų nepatvirtina telekomunikacijos paslaugas teikiančių įstaigų pateikta oficiali informacija.

Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, jog nurodytos dienos vakare apelianto mobiliojo ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo celių PAN05B, PAN12A, PAN14A, PAN15A ir PAN07B veikimo zonose (t. 1, b. l. 34-35; t. 2, b. l. 22-25). Telekomunikacijos paslaugas teikianti bendrovė UAB „Bitė Lietuva“ informavo, jog Panevėžio rajone esantis (duomenys neskelbtini) kaimas (kur ir yra įsikūrusi minėta kavinė) į celių PAN12A, PAN05C, PAN05B veikimo zonas nepatenka. Tuo tarpu celių PAN14A, PAN15A techninių duomenų bendrovė pateikti negalėjo, kadangi bazinės stotys buvo demontuotos (t. 2, b. l. 40). Ir nors Panevėžio m. VPK ONTT pateikė informaciją, jog celė PAN14A yra Projektuotojų gatvėje, o celė PAN15A – Nemuno gatvėje, tačiau telekomunikacijos bendrovė dėl anksčiau minėtų priežasčių duomenų, susijusių su nurodytų celių veikimo zonomis, pateikti negalėjo. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas specialistas D. R., kuris, susipažinęs su telefoninių pokalbių išklotinėmis, parodė, jog mažai tikėtina, kad prisijungimas galėjo būti ne centre, tačiau taip pat pažymėjo, kad GSM technologija nėra mobiliojo ryšio vietos nustatymo technologija ir esant (duomenys neskelbtini) kaime įsikūrusioje kavinėje būtų sunku prisijungti prie kitos stoties, tačiau tokios galimybės neatmetė (t. 2, b. l. 94).

Taigi ankščiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog apygardos teismui nepavyko pašalinti daugelio abejonių. Nepaneigta liko apelianto versija, kad paketą jis paėmė paprašytas savo pažįstamo iš dviejų vyriškių, su kuriais 2004 m. lapkričio 10 d. vakare buvo susitikęs prie kavinės (duomenys neskelbtini). Nepaneigta, jog jis iš tiesų buvo įsitikinęs, kad pakete yra gyvuliams skirti papildai, juo labiau, kad tokius S. V. parodymus patvirtino ir liudytojas G. R., parodęs, kad girdėjo, kaip buvo kalbama apie pašarus ar papildus. Be to, S. V. dar pasiteiravo, ar nebus jokių nesusipratimų, ir jam (S. V. ) buvo patvirtinta, kad nesusipratimų tikrai nebus (t. 2, b. l. 74). Teismas patikėjo liudytojo V. P. parodymais ir jais grindė apelianto kaltę, nors iš minėto liudytojo parodymų taip ir neaišku, kaip jie įrodo apeliantą žinojus apie pakete esamą psichotropinę medžiagą. Tuo tarpu liudytojo V. G. parodymai, remiantis telefono numerių išklotinėmis ir V. P. parodymais, buvo atmesti, nors, kaip matyti iš ankščiau išdėstytų aplinkybių, prieštaravimai taip ir liko nepašalinti. Apygardos teismas nuosprendyje akcentuoja policijos pareigūnų parodymus bei nuteistojo S. V. elgesį sustabdžius jo automobilį ir vėliau jį patį sulaikius, tačiau tokios aplinkybės tikrai negali būti pakankamas pagrindas priimti išvadą, jog S. V. žinojo, kad įgijo, laikė bei gabeno psichotropinę medžiagą.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir anksčiau minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų visumos įrodymų vertinimu. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistojo apeliaciniu skundu, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gauta informacija, daro išvadą, jog įrodymai, kuriais grindžiama S. V. kaltė, neleidžia daryti patikimų išvadų apie jo kaltumą. Kolegija išdėstė aplinkybes, kurios, jos manymu, rodo, kad apygardos teismo nuosprendyje prieita išvada dėl S. V. kaltės nepakankamai pagrįsta įrodymais arba tie įrodymai sukelia abejonių, kurios taip ir liko nepašalintos. Negalima daryti kategoriškos išvados, kad S. V. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 4 d. nuosprendį S. V. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

S. V. kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti ir paskelbus nuosprendį paleisti teismo salėje.

Daiktinius įrodymus – psichotropinę medžiagą - amfetaminą, perduotą saugoti Panevėžio m. VPK pagal kvitą B Nr. 001599, sunaikinti, S. V. vairuotojo pažymėjimą bei du mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, išimtus 2004 m. lapkričio 11 d. įvykio vietos apžiūros metu, grąžinti S. V., o vaizdajuostę ir garso juostą palikti prie baudžiamosios bylos.

Laikiną R. G. nuosavybės teisės į automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) apribojimą panaikinti.