Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Č. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2015-09-03 nutarimas Nr. 10N-37244149-15, kuriuo V. Č. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 131 str. 4 d., paliktas nepakeistas ir nubaustojo V. Č. skundas netenkintas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyriausiosios specialistės A. Š. 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 10N-37244149-15 V. Č. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis 2015-08-28 13.14 val., (duomenys neskelbtini) vairuodamas dviratį, važiuodamas šaligatviu bei artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, nesumažino važiavimo greičio, tęsė judėjimą neįsitikinęs, kad važiuoti saugu, nespėjo sustabdyti savo vairuojamos transporto priemonės ir atsitrenkė į priekyje iš kiemo išvažiavusį ir sustojusį automobilį. Eismo įvykio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 57, 59 punktus ir padarė administracinį teisės pažeidimą pagal LR ATPK 131 str. 4 d. Minėtu nutarimu už šį pažeidimą jam skirta 43 eurų bauda.

Skundžiama 2015-10-28 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė V. Č. skundą, motyvuodamas tuo, kad V. Č. padarytas pažeidimas, numatytas LR ATPK 131 str. 4 d. yra įrodytas todėl naikinti skundžiamo nutarimo nėra pagrindo. Taip pat teismas pašalino iš nutarimo aprašomosios dalies kaltinimą KET 57 punkto pažeidimu.

Dėl teismo išvados, kad eismo įvykis įvyko automobiliui stovint ant išvažiavimo į Islandijos gatvę ir laukiant galimybės į ją įsukti, apeliantas teigia, jog ji padaryta netinkamai išaiškinus Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 3 ir 86 dalių bei KET 3.7 punkto nuostatas. Taip pat teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog susidūrimo metu apeliantas važiavo Islandijos gatvės šaligatviu, o suinteresuoto asmens automobilis buvo išvažiavęs iš išvažiavimą iš namo kiemo gaubiančios namo dalies (vadinamojo „bromo“) 2,20 m, savo korpuso, t. y. didesne dalimi nei 0,5 korpuso ilgio. Tai reiškia, kad eismo įvykis įvyko Islandijos gatvėje, automobiliui į ją įvažiavus didesne jo korpuso dalimi, ant šios gatvės šaligatvio, iki šios gatvės važiuojamosios dalies likus 0,7 m. nuo automobilio priekinės dalies, bet ne laukiant galimybės į įsukti į Islandijos gatvę, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje.

Skunde nurodoma, kad niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad kliūtis važiuojamojoje dalyje jau buvo, vairuotojas buvo pradėjęs manevrą ir stovėjo vertindamas galimybę sukti į Islandijos gatvės važiuojamąją dalį. Teigia tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu paaiškinęs, kad automobilis išvažiavo prieš pat apeliantą staiga, apeliantas tik spėjo nuspausti dviračio abiejų ratų stabdžius, bet sustoti nespėjo. Automobilis išvažiavo tiek, kad apeliantas negalėjo jo apvažiuoti ir išvengti susidūrimo, automobilis į Islandijos gatvę išvažiavo daugiau kaip puse korpuso, nors tam, kad pamatyti abi šaligatvio puses, ar šaligatvis laisvas, būtų pakakę išvažiuoti žymiai mažiau, nes galimybė pamatyti abi šaligatvio puses buvo jau tuomet, kai pro namo sieną pravažiavo priekinė automobilio dalis, įskaitant priekinį jo langą ir dalį priekinių durelių. Tokiu atveju, ir jei automobilis būtų išvažiavęs judėdamas lėtai, apeliantas teigia būtų turėjęs galimybę apvažiuoti jį iš dešinės pusės. Apelianto teigimu, teismas rėmėsi prieštaringais suinteresuoto asmens V. L. paaiškinimais, kurie duoti kelių policijai ir teismo posėdžio metu iš esmės skiriasi bei prieštarauja įvykio schemos duomenims ir kelių policijos atsiliepime nurodytiems faktams. Teigia, jog priešingai, nurodytos aplinkybės patvirtina apelianto nurodytas aplinkybes, kad suinteresuoto asmens vairuojamas automobilis pažeidė KET 102 punkto reikalavimus, t.y. išvažiavo į kelią (gatvę) staiga, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, nedavė kelio apeliantui, vairuojančiam dviratį ir važiuojančiam šaligatviu, bei paneigia teismo išvadą, kad eismo įvykį lėmė KET 59 punkto pažeidimas, kurį neva įvykdė apeliantas.

Pasak apelianto, nepagrįsta objektyviais duomenimis ir teismo išvada, kad pastarasis važiavo dideliu ir nesaugiu greičiu, kadangi užlipęs ant dviračio iki susidūrimo nuvažiavo nedidelį atstumą (apie 38 metrus), o automobilis prieš pat jį išvažiavo staiga. Todėl akivaizdu, kad tokį atstumą pravažiavęs, apeliantas didesnio greičio neturėjo net galimybės išvystyti. Pasak apelianto, ne dėl didelio greičio, o dėl žymiai aukštesnio svorio centro pastarasis vertėsi ir griuvo ant variklio dangčio, o vengdamas didesnių automobilio apgadinimų, persivertė per dangtį, o ne pasiliko ant jo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, neteisingai vertino įvykio faktines aplinkybes, netinkamai taikė įstatymines normas, reglamentuojančias eismo įvykio dalyvių veiksmus susidariusioje situacijoje .

Apeliantas V. Č. pagal LR ATPK 131 str. 4 d. nubaustas už tai, kad 2015-08-28 13.14 val., (duomenys neskelbtini) vairuodamas dviratį, važiuodamas šaligatviu bei artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, nesumažino važiavimo greičio, tęsė judėjimą neįsitikinęs, kad važiuoti saugu, nespėjo sustabdyti savo vairuojamos transporto priemonės ir atsitrenkė į priekyje iš kiemo išvažiavusį ir sustojusį automobilį. Eismo įvykio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės. Teismas konstatavo, kad V. Č. pažeidė KET 59 p.

Iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad apeliantas savo kaltės nepripažino ir teigė, jog važiavo lėtai 7-8 km/h, šaligatviu, pirmumo teisę pravažiuoti šaligatviu turėjo jis, o ne automobilio , išvažiavusio iš tarpuvartės , vairuotojas V. L. , kuris išvažiavo staigiai prieš pat jį. Tokios apelianto versijos nepaneigia byloje surinkti įrodymai.

Teismas , pripažindamas apeliantą V. Č. kaltu dėl kilusio eismo įvykio, nepagrįstai traktavo, kad eismo įvykis kilo ne šaligatvyje, o važiuojamojoje kelio dalyje. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str.3 d. , Kelių eismo taisyklių 3.7 p. nuostatomis , važiuojamoji kelio dalis yra kelio dalis transporto priemonėmis važiuoti, kuri gali būti pažymėta ženklinimo linijomis arba nepažymėta išilginė kelio dalies juosta, kurios pločio pakanka automobiliams važiuoti viena eile, o šaligatvis, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 58p. nuostatomis yra kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies atskirta ar neatskirta nuo jos , skirtas pėstiesiems , kuris gali būti naudojamas ir dviračių eismui KET nustatytais atvejais . Iš bylos duomenų yra žinoma, kad teismas važiuojamąja kelio dalimi pripažino išvažiavimą iš tarpuvartės, tą motyvuodamas kitokia danga ir tą pripažinęs nustatė, kad šaligatvis, kuriuo dviračiu važiavo apeliantas, nutrūko . Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, toks važiuojamosios kelio dalies apibūdinimas neatitinka važiuojamosios kelio dalies teisinės sampratos , nes toje dalyje paprastai transporto eismas nevyksta , šaligatvio perkirtimas išvažiavimu iš tarpuvartės laikytinas šaligatvio dalimi , kuria, kaip pagrįstai teigia apeliantas , pirmumo teisę ja važiuoti turėjo jis. Tokia išvada darytina ir sistemiškai aiškinant Kelių eismo taisyklių 60 p., kuria nustatyta, kad dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.

Nagrinėjamoje situacijoje apylinkės teismas , neneigęs, kad sutinkamai su KET 60 p. paprastai dviratininkas turi pirmumo teisę kirsti išvažiavimą iš šalia kelio esančių gyvenamosios zonos, kiemo ir pan., nepagrįstai konstatavo , kad V. Č. pažeidė KET 59 p. reikalavimus , pagal kuriuos dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Visų pirma apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad dviratininkas , kirsdamas išvažiavimą iš šalia esančių teritorijų, paprastai turi pirmumo teisę, nes pagal KET 60 str. tokį pirmumą jis turi visada , tokią teisę įstatymo leidėjas išskyrė šioje normoje nustatydamas, kad tais atvejais kai dviratininkas kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka, turi pirmumą prieš kitas transporto priemones. Šiuo nagrinėjamu atveju būtent automobilio vairuotojas V. L., sutinkamai su KET 102 p. reikalavimais, įvažiuodamas iš tarpuvartės į įvažiavimą , vedantį į Islandijos g., privalėjo būti atidus, duoti kelią įvažiavimu važiuojančiam dviratininkui V. Č. .

Be to , byloje be kito eismo dalyvio –automobilio vairuotojo V. L. nėra duomenų, kurie patvirtintų apylinkės teismo išvadą, jog apeliantas V. Č. važiavo per dideliu greičiu , buvo neatidus , esant iš anksto matomai kliūčiai, tęsė judėjimą dviračiu , dėl ko atsitrenkė į išvažiavime stovėjusį automobilį ir jį apgadino . Byloje nėra nuneigta apelianto versija, kad aptariamoje situacijoje V. Č. važiuojant šaligatviu link išvažiavimo, iš tarpuvartės V. L. vairuojamas automobilis išvažiavęs iš tarpuvartės , tapo jam kliūtimi , kurios jis iš anksto negalėjo numatyti , nes jis išvažiavo prieš pat jį , dėl ko jis neturėjo galimybės šios kliūties išvengti , be to jis negalėjo numatyti, kad šio automobilio vairuotojas, išvažiuodamas iš tarpuvartės, privalėdamas jį , turinčiam pravažiavimui pirmumą , neleis pravažiuoti išvažiavimu. Apylinkės teismas, pripažinęs, kad dėl eismo įvykio yra kaltas V. Č., nesilaikęs KET 59 p. reikalavimų, tokią išvadą grindė deklaratyviais nepatvirtintais teiginiais dėl dviračio važiavimo greičio, jo neatidumo, t.y. iš esmės vadovavosi prieštaringais suinteresuoto asmens – automobilio vairuotojo V. L. paaiškinimais. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas V. Č. , važiuodamas dviračiu , atsitrenkė į stovintį V. L. vairuojamą automobilį ir tai neva patvirtina, kad jis turėjo galimybę išvengti pastarosios kliūties. Apeliantas V. Č. neginčija , kad atsitrenkė į iš tarpuvartės (bromo) išvažiavusį ir sustojusį automobilį , tačiau nurodo, kad automobilis iš tarpuvartės išvažiavo jam netikėtai ir sustojo tik tada , kai jis buvo prie pat jo ir nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo su juo. Tokia apelianto versija nėra nuneigta. Suinteresuotas asmuo V. L. skirtingai nurodo įvykio situaciją : 2015-08-28 duodamas paaiškinimą policijai, jis nurodė, kad įvykio laiku išvažiavęs iš „bromo“, pravažiavus kontrolinius vartus, jis sustabdė automobilį ir žiūrėjo, ar nėra kliūčių išvažiuoti į Islandijos gatvę ir tuo metu dviratininkas dideliu greičiu trenkėsi į automobilio dešinės pusės priekinį sparną ( b.l. 22), apklausiamas teisme jis jau nurodė papildomas sau palankias įvykio aplinkybes , kad iš kiemo per „bromą“išvažinėjo lėtai, dalis automobilio dar buvo „brome“, nes išlipant iš automobilio, durelės rėmėsi į „bromo“ sienas, automobilis stovėjo, kai dviratininkas trenkėsi į automobilį ( b.l. 39). Iš policijos atsiliepimo (b.l. 3-4), eismo įvykio vietos schemos (b.l. 20), akivaizdu, kad V. L. vairuojamas automobilis didžiaja dalimi buvo išvažiavęs iš tarpuvartės , nes automobilio 2,02m dalis buvo išvažiavime, o brome buvo likusi 2,062 m. dalis, šie duomenys patvirtina dviratininko versiją, kad V. L., išvažiavęs savo automobiliu į išvažiavimą , jo nepraleido, sudarė jam netikėtą kliūtį, kurios išvengti jis galimybės neturėjo. Apylinkės teismo išvada, kad dviratininkas V. Č. važiavo dideliu greičiu, ir kad tai sąlygojo eismo įvykį, grindžiama tik subjektyviais suinteresuoto asmens V. L. parodymais ir iš to sekančiais deklaratyviais teismo išvedžiojimais . Tai negali būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis aukščiau nurodytą aplinkybę.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų skundą nagrinėjantis teismas negali konstatuoti, kad apeliantas V. Č. pažeidė jam inkriminuojamus KET reikalavimus ir yra kaltas dėl aptariamo eismo įvykio ir jo pasekmių , todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28d. nutartis , kuria buvo atmestas jo skundas , naikintina, taip pat naikintinas Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos Administracinės veiklos skyriaus 2015 m. rugsėjo 3d. nutarimas , kuriuo V. Č. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 131 str. 4d. , administracinė byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 302 ¹² str. 1d. 2p., nuta r ė :

V. Č. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28d. nutartį , kuria buvo atmestas V. Č. skundas, panaikinti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos Administracinės veiklos skyriaus 2015 m. rugsėjo 3d. nutarimą , kuriuo V. Č. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 4d.

Administracinę bylą prieš V. Č. dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 4d., nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.