Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. laisvės atėmimu (2) dvejiems metams (6) šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta (3) trejų metų (1) vieno mėnesio laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams (11) vienuolikai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 28 d., apie 00 val. 05 min., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasikėsino pagrobti A. Z. 2000 Lt vertės automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis jį sulaikė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas nurodo, jog nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis vedęs ir turi mažametį vaiką, kuriam reikalingas tėvas, kad dirbo, prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir davė parodymus, be to, kaip pirmą kartą atliekančiam bausmę, ankstesniu nuosprendžiu jam skirta labai griežta bausmė.

Nuteistojo V. K. skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, o tai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų.

Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija primena, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turi motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat optimaliai nustatyti skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas jį nuo jos vidurkio. Šių taisyklių pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės laikėsi.

Grįžtant prie bylos faktų ir aplinkybių, kolegija konstatuoja, kad skiriant bausmę V. K. buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstama veika įvykdyta esant apsvaigusiam nuo alkoholio. V. K. įvykdė vieną apysunkį nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą, ir nors šis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, todėl pagal LR BK 21 str. 3 d. nuostatas, V. K. turi atsakyti pagal LR BK 22 str. 1 d. bei Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atitinkamą baigtą nusikaltimą, t.y., pagal LR BK 178 str. 2 d. pabrėžtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika įvykdyta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, be to, jau po šio nusikaltimo padarymo V. K. atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis. Tokiu būdu, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, V. K. pagrįstai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nes jo pasirinktas gyvenimo būdas, nusikaltimų recidyvas leido teismui padaryti tinkamą išvadą, kad jis nedaro jokių išvadų iš savo ankstesnių teistumų bei nesistengia keisti savo nusikalstamo gyvenimo būdo. V. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra artima Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, todėl paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Skundžiamu bei ankstesniu – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. - nuosprendžiais V. K. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio nuostatomis, t.y. bausmė, paskirta pastaruoju nuosprendžiu subendrinta su pirmesniuoju nuosprendžiu paskirta ir neatlikta subendrinta trejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausme ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas (3) trejiems metams (11) vienuolikai mėnesių. Taigi pridėta tik mažesnioji dalis neatliktos bausmės, todėl tokia situacija duoda pagrindo nedviprasmiškai išvadai, kad ši galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti bausmę nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo. Be to pažymėtina, kad šiuo atveju kolegija negali keisti pirmesniuoju nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės, nes nuosprendis jau įsiteisėjęs.

Kartu būtina pažymėti ir tą aplinkybę, jog tais atvejais, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, bausmes subendrina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio taisyklėmis. O taikant dalinį bausmių sudėjimą, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama tik neatliktos bausmės dalis, todėl tokiu atveju atliktas bausmės laikas pagal ankstesnį nuosprendį į bausmės atlikimo laiką neįskaitomas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs apeliantą kaltu ir paskyręs bausmę, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 64 straipsnio taisyklėmis ir prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjęs dalį ankstesniu, t.y., 2007 m. balandžio 4 d., nuosprendžiu paskirtos bausmės, bei paskyręs V. K. galutinę subendrintą bausmę, nepagrįstai į bausmės laiką įskaitė 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalį. Taigi i esmės paskyrė netgi švelnesnę galutinę bausmę, nei galėjo tai padaryti. Tačiau nuteistajam bausmė negriežtinama, nes pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro ar nukentėjusiojo skundai, o šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik nuteistasis V. K. . Be to savo galutiniu dydžiu nuteistajam paskirtoji bausmė yra iš esmės teisinga.

Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis yra vedęs, augina mažametį vaiką, kuriam reikalingas tėvas, šiuo atveju nėra lemiančios svarstant bausmės parinkimo klausimą nuteistajam. Be to, jo pasirinktas gyvenimo būdas, paneigia tokius nuteistojo argumentus, nes šios aplinkybės netrukdo jam daryti vis naujas nusikalstamas veikas.

Todėl apelianto apeliacinis skundas netenkinamas, o nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. ir 332 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinio skundo netenkinti.