Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjo – Biudžetinės įstaigos ,,Palangos miesto rinkliavų centras“ atstovui,

rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Biudžetinės įstaigos ,,Palangos miesto rinkliavų centras“ skundą atsakovui M. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo atstovas, atsakovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai ABTĮ nustatyta tvarka. Administracinėje byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ginčą iš esmės, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka pareiškėjo atstovui, atsakovui nedalyvaujant.

Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai (teismas remiasi įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis vietinės rinkliavos nemokėjimo laikotarpiu).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos mokėti Palangos savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovui skunde minimais laikotarpiais Valstybinė mokesčių inspekcija buvo išdavusi verslo liudijimus teikti gyvenamųjų patalpų nuomos paslaugas Žvejų g. 43-11, Palanga. Pareiškėjas pagrįstai pagal Nuostatų 1 priedo 16 punkte nustatytą įkainį ir VMI išduotų verslo liudijimų terminą paskaičiavo vietinės rinkliavos mokestį ir pateikė mokėjimo pranešimus atsakovui, todėl pagal Nuostatus jis yra tinkamas vietinės rinkliavos mokėtojas (asmuo vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, o ne nekilnojamojo turto savininkas). Šiuo atveju akcentuotina, kad vietinė rinkliava atsakovui buvo paskaičiuota ne kaip nekilnojamojo turto savininkui, bet kaip asmeniui, vykdančiam komercinę veiklą pagal VMI išduotą verslo liudijimą. Teismui pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovas skunde nurodytu terminu visiškai nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo paskaičiuota kaip vykdančiam veiklą pagal verslo liudijimą, todėl susidarė pareiškėjo nurodytas įsiskolinimas. Pareiškėjas, laiku negavęs privalomos vietinės rinkliavos įmokos, pagrįstai pradėjo vietinės rinkliavos (įsiskolinimo) išsiieškojimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 (ABTĮ 13 str., 20 str.) išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis, priešingai nei teigia atsakovas, nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) bei paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį, kaip pageidauja pareiškėjas. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, kad vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje ir dar kartą pabrėžė, kad aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).

Paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovas nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą atleistas.

Vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013). Nagrinėjamu atveju mokesčio dydis pagrįstas, tuo tarpu įrodymų, paneigiančių apskaičiuotą mokestį, ar patvirtinančių, kad atsakovas nėra vietinės rinkliavos mokėtojas, teismui nepateikta.

Pabrėžtina, kad ta aplinkybė, jog atsakovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs bei nuolatinai gyvena kitoje gyvenamojoje vietoje, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo M. J. pareiškėjo BĮ ,,Palangos miesto rinkliavų centras“ naudai 470,39 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt eurų 39 euro ct) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpius nuo 2013-01-02 iki 2013-12-31, nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31, 2016-01-01 iki 2016-12-31.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.