- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-13
- Bylos Nr.
- N-62-570-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 47.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutarties K. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2006 m. gegužės 26 d., apie 12¹⁵ valandą, Vilniuje, Švitrigailos gatvėje esančios „Neste“ degalinės teritorijoje atlikto transporto priemonės Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu nustatyta, kad jos vairuotojas K. D. vežė ne iš anksto suformuotą keleivių grupę iš Vilniaus miesto Geležinkelio gatvės į Klaipėdą. Taip pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir KTK) 18 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Ši K. D. veika kvalifikuota atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalį.
Institucija 2006 m. birželio 5 d. nutarime konstatavo, kad K. D. protokole nurodyta veika pažeidė KTK 18 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei užsakomųjų reisų organizavimo tvarką, nes vežė ne iš anksto sudarytą bendrą kelionės tikslą turinčią 14 keleivių grupę iš gatvės ir aikštelės teritorijos, kuri ribojasi su Vilniaus autobusų stotimi, kurios ribas nustatė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Taip padarė ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, už kurį jam skirta 750 Lt bauda.
II.
K. D. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio, patikslinęs reikalavimus, prašė panaikinti 2006 m. birželio 5 d. nutarimą ir bylą grąžinti Institucijai, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Teigė, kad Institucijos nutarime yra nurodyta, jog jis pažeidė užsakomųjų reisų organizavimo tvarką, tačiau toks teiginys yra abstraktus, neatitinka ATPK 286 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes tiksliai ir konkrečiai kokią tvarką jis pažeidė nebuvo nurodyta. Dėl to jis negalėjo tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Nutarime taip pat yra nurodyta, jog jis keleivius vežė užsakomuoju reisu. Pati Institucija pripažino, jog jo vykdytas reisas buvo užsakomasis, susijęs su iš anksto suformuotos grupės vežimu (ką pagrindžia ir byloje esantys privalomi dokumentai - keleivių vežimo sutartis Nr. 711 ir keleivių vežimo lapas Nr. 100354), o administracinę atsakomybę siejo tik su ta aplinkybe, jog užsakomieji reisai buvo vykdomi iš draudžiamos teritorijos. Jis vežė iš anksto suformuotą keleivių grupę užsakomuoju reisu, o Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog KTK 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos), reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias KTK 2 straipsnio 8 dalyje esantį iš anksto sudarytos keleivių grupės apibrėžimą. Taip pat nurodė, kad jis yra traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl KTK 18 straipsnio 4 dalies pažeidimo, tačiau iki šios dienos nesant jokio teisės akto, kuris detalizuotų užsakomųjų reisų vykdymo tvarką, traukimas administracinėn atsakomybėn pagal bendro pobūdžio teisės normą, nenustatančią konkrečios vykdomos veiklos turinio, taisyklių, tvarkos ir pan., yra juridiškai negalimas. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad tąkart jis vykdė užsakomąjį reisą, nes ankstesnis užsakovas J. jam iš vakaro paskambino ir pasakė, jog sugedo jo automobilis ir paprašė perimti jo suformuotą keleivių grupę – iš Maskvos traukiniu atvykusius turistus, vykusius į Klaipėdą. Pareiškimą parašęs D. V. buvo pasiųstas specialiai, jis pats jį susirado, apsimetė, kad jam blogai su širdimi ir tiesiog įsiprašė paimamas į autobusą. Jis (K. D.) jo tiesiog pagailėjo.
K. D. atstovas palaikė skundo reikalavimus, taip pat prašė tuo atveju, jei jie nebūtų tenkinti, taikyti K. D. atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnį.
Institucija prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime pasisakė, jog keleivių grupė negali būti sudaryta prieš pat išvykimą, kaip buvo aptariamu atveju. Pažymėjo, kad K. D. yra nubaustas ne už to neva prie grupės prisijungusio atsitiktinio keleivio pavėžėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 31 d. nutartimi K. D. skundą tenkino iš dalies, Institucijos 2006 m. birželio 5 d. nutarimą pakeitė, taikė ATPK 30¹ straipsnį ir sumažino K. D. už ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą skirtą 750 Lt baudą iki 500 Lt. Teismas byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrindu nustatė, kad pareiškėjas yra UAB „Romainių kelias“, turinčios licenciją keleivių vežimui, t. y. vežėjos, direktorius-vairuotojas. Sustabdytas tikrintojams jis pateikė 2006 m. gegužės 26 d. keleivių vežimo sutartį, sudarytą tarp minėto vežėjo ir užsakovo I. J., vežti keleivių grupę pagal iš anksto sudarytą sąrašą iš Vilniaus į Klaipėdą pagal keleivių vežimo lapą Nr.100354, 2006 m. gegužės 26 d. užpildytą keleivių vežimo lapą Nr.100354, į kurį įrašytos 14 keleivių pavardės, įskaitant ir D. V., ir kuriame užsakovu nurodytas I. J., 11 keleivių grupės sąrašą, jame nurodant vardus, pavardes bei asmens dokumento numerius. Vienas iš keleivių, tai yra D. V., paaiškinime teigė, kad jam būnant Vilniuje prie autobusų stoties buvo pasiūlyta nueiti prie geležinkelio stotyje esančios kavinės, kur stovi autobusiukas MB (duomenys neskelbtini) ir kuriuo jis gali nuvažiuoti į Klaipėdą, kelionė kainuos 45 litus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas administracinio teisės pažeidimo protokole yra kaltinamas tuo, jog pažeidė kelių transporto ūkinės komercinės veiklos tvarką, o būtent, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, nustačiusį teritoriją, iš kurios draudžiama rinkti keleivius, bei KTK 18 straipsnio 4 dalį, kuria suformuluotas draudimas rinkti bei vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimi, o jų ribas pavesta nustatyti savivaldybių institucijoms. KTK 8 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama, licencija išduodama vežėjui, gi vežėjas yra įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius, krovinius, bagažą, paštą, dokumentų siuntas, smulkias siuntas (KTK 7 str. 2 d.). Bylos įrodymais yra nustatyta, kad pareiškėjas pažeidimo padarymo metu buvo vežėjo, tai yra UAB „Romainių kelias“, užsiimančios legalia keleivių pervežimo veikla, direktorius-vairuotojas. Taigi, ginčijamo pažeidimo padarymo metu pareiškėjas buvo vežėjo transporto priemonės ekipažas, nes atitinka KTK 10 straipsnio 1 dalimi duotą ekipažo definiciją (kelių transporto priemonės ekipažą sudaro vienas ar keli vairuotojai ir kiti vežėjo paskirti asmenys). Vadovaudamasis KTK 22 straipsnio 2 dalies, Susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 1.1 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadas, kad visos keleivių vežimo kelių transportu taisyklės privalomos ne tik vežėjams, bet ir jų paskirtiems vairuotojams (ekipažui), o ATPK 172 straipsnio dispozicijoje nesant nustatyto konkretaus atsakomybės subjekto, tokiu subjektu yra ir vežėjo ekipažas. Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad KTK 18 straipsnio 4 dalis (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis teismas, be kitko, pasisakė, jog minėtas KTK 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) įtvirtintas draudimas reiškia, jog užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis. Tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias KTK 2 straipsnio 8 dalyje (2002 m. kovo 19 d. redakcija) esantį iš anksto sudarytos keleivių grupės apibrėžimą (15 punktas) ir kad (...) iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių vežimas neatitiktų KTK 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) esančio sąvokos "užsakomieji reisai" apibrėžimo, užsakomųjų reisų paskirties, o keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų, ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), minėtas draudimas vertintinas kaip perteklinis; juk net jeigu toks draudimas nebūtų nustatytas expressis verbis, jis vis tiek yra įtvirtintas šiame kodekse, išplaukia iš pačios užsakomojo reiso sampratos. Kaip perteklinė įvertinta ir atitinkama savivaldybių institucijoms įtvirtinta pareiga nustatyti gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir iš kurių draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais, ribas: šios ribos iš esmės nieko nežymi, nes net ir nenustačius tokio draudimo expressis verbis, pagal KET užsakomųjų reisų vežėjai neturi teisės vežti čia pat surinktų ir iškart (neva užsakomuoju reisu) išvykstančių keleivių grupių, t. y. keleivių grupių, sudarytų nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, nesvarbu, ar tokios keleivių grupės būtų surinktos kokiose nors savivaldybių institucijų apibrėžtose su autobusų stotimis besiribojančiose gatvių ir aikštelių teritorijose, ar už jų ribų (16 punktas). Teismas nurodė, kad bylos įrodymais nustatyta, jog visi pareiškėjo tikrintojams pateikti vežimą teisinantys dokumentai sudaryti vežimo dieną, t.y. prieš pat keleivių grupės paėmimą į transporto priemonę; net ir sutartis su vežėju I. J. surašyta 2006 m. gegužės 26 d., nors pareiškėjas teisme teigė, kad I. J. jam iš vakaro pranešė, jog negalės vykdyti reiso, ir prašė perimti jo neva iš anksto suformuotą grupę, tačiau nei I. J. K. D., nei pats pareiškėjas, kuris, beje, yra vežėjo direktorius, nepateikė įrodymų, kad dėl grupės iš Maskvos traukinio paėmimo buvo kokiu nors būdu tartasi iš anksto. Teismas padarė išvadą, kad minėta grupė buvo, geriausiu atveju, suformuota čia pat geležinkelio stotyje, gal būt atvykus traukiniui iš Maskvos, tačiau tokia grupė neatitinka jai keliamų teisės aktų reikalavimų ir cituoto Konstitucinio Teismo 2008-03-05 nutarimo, kuris šioje byloje taikomas tiesiogiai. Tuo remdamasis teismas nusprendė, kad pareiškėjas pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį nubaustas pagrįstai. Tačiau, įvertinęs pažeidimo senumą bei tai, kad pareiškėjas nebuvo baustas už panašius pažeidimus, teismas nusprendė esant galimu taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir baudą sumažinti.
II.
K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartį ir grąžinti bylą tirti įgaliotai institucijai arba nagrinėti teisme iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas ginčijamoje nutartyje rėmėsi tik ATPK 172 straipsnio taikymo analize, tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo kitų jo nurodytų Institucijos nutarimo neteisėtumo pagrindų, o būtent netinkamo administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimo bei jo turinio trūkumų. Taip pažeistas teisėtų lūkesčių ir objektyvumo principai, įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalis.
2. Teismas netyrė ir nevertino jo argumento, jog Institucijos nutarime yra nurodyta, kad keleivius jis vežė užsakomuoju reisu. Iš šio nutarimo teiginio matyti netinkamas Institucijos funkcijų atlikimas ir neaiškus bei nesuprantamas kaltinimo jam formulavimas. Šio esminio neaiškumo teismas nepašalino.
3. Iš Institucijos surašytų procesinių dokumentų matyti, kad jo veiklos neteisėtumas siejamas su vieno papildomo keleivio (D. V.) paėmimu prie jau iš anksto suformuotos keleivių grupės. Nutarime nurodoma, jog jis priimtas pagal raštiškus D. V. ir kitų keleivių žodinius paaiškinimus. Institucija neapklausė kartu važiavusių iš anksto organizuotos grupės keleivių, taip nesilaikydama ATPK 260 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nutarimas yra grindžiamas prielaidomis, eliminuojančiomis jo galimybę gintis nuo pareikštų kaltinimų. Kelionė vyko prieš dvejus metus, tad jis neturėjo jokios realios galimybės pasikviesti posėdyje dalyvauti vežtus iš anksto organizuotos grupės narius. Taip pažeista Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta teisė atsakomybėn traukiamam asmeniui užduoti klausimus kaltinimo liudytojams posėdžio metu. Posėdžio metu nebuvo apklausti nei minėti asmenys, nei D. V.
4. Institucija pažeidė ir ATPK 286 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes savo kaltinimo negrindė atitinkamomis teisės normomis, kaip nustatyta 1997-04-15 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 3.10 punkte. Dėl šios priežasties jo veika galėtų būti kvalifikuojama ne kaip ne iš anksto organizuotos grupės vežimas, bet kaip papildomo keleivio, nepriklausančio iš anksto sudarytai grupei, paėmimas. Tačiau toks kaltinimas nebuvo formuluojamas nei protokole, nei nutarime. Tokiu būdu teismas išėjo iš Institucijos suformuoto kaltinimo ribų. Neaišku kuo remiantis teismas konstatavo, kad minėta grupė buvo, geriausiu atveju, suformuota čia pat, geležinkelio stotyje, galbūt atvykus traukiniui iš Maskvos, tačiau tokia grupė neatitinka jai keliamų teisės aktų reikalavimų. Toks teiginys neatitinka byloje surinktų įrodymų. Grupė buvo paimta negalėjus jos vežti pirminiam vežėjui, jis pateikė visus vežimui būtinus dokumentus.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantas, pažeisdamas KTK 18 straipsnio 4 dalies nuostatas, vežė ne iš anksto suformuotą keleivių grupę iš Geležinkelio g. į Klaipėdą. Jo tvirtinimai, kad Institucija pati pripažino, jog buvo vykdomi užsakomieji reisai ir tai neva reiškia, kad negalėjo būti vežama ne iš anksto suformuota grupė, yra niekuo nepagrįsti ir demagoginiai. Nutarime konstatuota, kad buvo vykdomas užsakomasis reisas, pažeidžiant aukščiau nurodytais teisės aktais nustatytą tokių reisų vykdymo tvarką, tai yra, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad keleivių grupė buvo formuojama ne iš anksto, ne pagal išankstinį užsakymą, o prieš pat išvykstant, ką patvirtina keleivio D. V. paaiškinimai bei pačio K. D. parodymai, duoti teismo posėdžio metu. Šis keleivis nepriklausė jokiai grupei, kuri pagal išankstinį užsakymą ir sudarytą sutartį bendru tikslu važiavo į Klaipėdą. Šį faktą pripažįsta ir K. D., bet mano, kad jokio pažeidimo nepadarė. Tačiau pagal Keleivių ir bagažo vežimo kelių transporto taisyklių, patvirtintų Susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130, 3.12 punktą, keleivius nepriklausančius iš anksto suformuotai keleivių grupei vežti draudžiama, o pagal 8.1.2 punktą K. D. turėjo teisę tokį keleivį nepriimti ar išlaipinti. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes dėl keleivių grupės formavimo ir padarė teisingas išvadas.
2. Teismas taip pat tinkamai konstatavo, kad visi vežimą teisinantys dokumentai sudaryti vežimo dieną, ką patvirtina ir D. V. pavardės buvimas keleivių vežimo lape, nors keleivių vežimo lapas pagal iš anksto pateiktą užsakymą ir sudarytą sutartį turi būti užpildytas prieš išvažiuojant transporto priemonei iš vežėjo turimos stovėjimo aikštelės, atitinkančios Kelių transporto veiklos licencijavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170. D. V. patvirtino, kad tik atvykus į stotį susirado K. D. ir susitarė dėl kelionės, ko neneigia ir K. D.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
K. D. reiškiamas kaltinimas buvo suformuluotas jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, o būtent, jame jis kaltinamas tuo, kad 2006 m. gegužės 26 d. transporto priemone Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vežė ne iš anksto suformuotą keleivių grupę iš Vilniaus miesto Geležinkelio gatvės į Klaipėdą, taip pažeisdamas KTK 18 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Būtent šiuo kaltinimu buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos ir apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju jos peržengtos nebuvo. Administracinio teisės pažeidimo protokolo nuorašas K. D. buvo įteiktas pasirašytinai, tad reiškiamas kaltinimas jam turėjo būti aiškus ir suprantamas. Tai patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo protokole jo pateikti paaiškinimai, atitinkantys jam reiškiamą kaltinimą. Apelianto teiginys, kad pati Institucija nutarime konstatavo, jog keleivius jis vežė užsakomuoju reisu, dėl ko jam kilo neaiškumų dėl jam reiškiamo kaltinimo, vertintini kaip nepagrįsti. Institucijos 2006 m. birželio 5 d. nutarime iš tiesų yra teiginys, jog 2006 m. gegužės 26 d. apie 12¹⁵ valandą, buvo patikrinta transporto priemonė Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiavusi užsakomuoju reisu maršrutu Vilnius-Klaipėda, tačiau jis buvo pateiktas tik nurodant administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotus duomenis. Nutarimo konstatuojamoje dalyje yra aiškiai nurodyta, jog K. D. traukiamas administracinėn atsakomybėn būtent už tai, kad nurodytą dieną vežė ne iš anksto sudarytą ir neturinčią bendro kelionės tikslo keleivių grupę, todėl minėtas apelianto įvardytas nutarime esantis teiginys jokių pagrįstų abejonių dėl K. D. reiškiamo kaltinimo ir dėl to, už ką jis yra patrauktas administracinėn atsakomybėn, sukelti negalėjo. Pažymėtina ir tai, kad iš K. D. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde bei patikslintame skunde nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis tinkamai suprato, už ką ginčijamu Institucijos nutarimu jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.
Vertindamas ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas) sudėties konstatavimo pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su byloje padarytomis išvadomis. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog K. D. pažeidė KTK 18 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kurie buvo aiškinami atsižvelgus ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo, nagrinėjamoje byloje tyrusio šios teisės normos atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms, pateiktą jos išaiškinimą. Byloje konstatuota, kad K. D. pažeidė minėtą KTK 18 straipsnio 4 dalį, nes nesilaikė draudimo užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti ne iš anksto sudarytą keleivių grupę. K. D. kaltę dėl šio pažeidimo neigia. Savo paaiškinimuose, duotose tiek ikiteisminio pažeidimo tyrimo metu, tiek ir teisminiame nagrinėjime, jis tvirtino vežęs iš anksto suformuotą grupę, tačiau šiuos jo paaiškinimus paneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Prieštaringais laikytini ir paties K. D. parodymai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, K. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad iš vakaro paskambinus užsakovui I. J., sutiko vežti jo (I. J.) iš anksto suformuotą keleivių grupę, kas ir buvo daroma, tačiau šie paaiškinimai prieštarauja keleivių vežimo sutartyje bei keleivių vežimo lapuose užfiksuotiems faktiniams duomenims. Pažymėtina, kad iš anksto sudarytos keleivių grupės sąvoka yra pateikiama KTK 2 straipsnio 8 punkte, pagal kurį tai grupė, su kuria pagal išankstinį užsakymą iš anksto sudaryta vežimo sutartis (kai keleiviai vyksta turizmo, verslo reikalais, į parodas, simpoziumus, konferencijas, seminarus, pasitarimus, koncertus, spektaklius, vestuves ir panašiais atvejais). Tuo tarpu keleivių vežimo sutartis Nr. 711 tarp I. J. ir uždarosios akcinės bendrovės „Romainių kelias“ direktoriaus K. D. iš anksto sudaryta nebuvo. Tiek ši sutartis, tiek ir keleivių vežimo lapai Nr. 100354 buvo sudaryti tik 2006 m. gegužės 26 d., tai yra tą pačią keleivių vežimo dieną. Be to, minėtame keleivių vežimo lape keleivis D. V. yra įrašytas antru numeriu iš keturiolikos keleivių, nors pats K. D. tvirtino, jog šis keleivis įsiprašė vežamas prieš pat išvykstant. Pats K. D. neneigia, kad šis keleivis nebuvo, jo teigimu, iš anksto suformuotos keleivių grupės sudėtyje, tačiau, nepaisant to, šis keleivis buvo vežamas. Šių įrodymų pagrindu spręstina, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrįstai konstatuota, jog K. D. vežta keleivių grupė buvo suformuota ne iš anksto, o prieš pat išvykstant, tad KTK 18 straipsnio 4 dalies pažeidimas konstatuotas teisėtai ir pagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog nagrinėjamoje byloje teismui atsisakius tenkinti K. D. atstovo prašymą apklausti liudytoją D. V. buvo pažeistos jo procesinės teisės. Pastarasis asmuo savo rašytiniame paaiškinimuose davė K. D. kaltinančius paaiškinimus, prieštaraujančius traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens nurodytoms aplinkybėms, ir jo (D. V.) paaiškinimais buvo remtasi byloje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte be kita ko yra numatyta, kad kiekvienam asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti garantuota teisė apklausti kaltinimo liudytojus. Nepaisant to, kad ši garantija pagal minėtos konvencijos nuostatas privalomai užtikrinama asmenims, kaltinamiems nusikaltimo padarymu, į šią procesinę teisę būtina atsižvelgti ir administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje. Be to, ATPK 272 straipsnis numato traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens procesines teises teikti įrodymus ir pareikšti prašymus. K. D. atstovas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą apklausti liudytojų D. V., tačiau teismas šį prašymą atmetė, net nenurodydamas jokių šio procesinio sprendimo motyvų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, padarytas procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, kuriuo remiantis galima būtų spręsti, kad nagrinėta byla išspręsta neteisingai. Ši išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad K. D. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą patvirtina kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, o būtent keleivių vežimo sutartis, keleivių vežimo lapai bei paties K. D. paaiškinimai, jog keleivis D. V. nebuvo įtrauktas į, jo teigimu, iš anksto suformuotą keleivių grupę, tačiau, nepaisant to, buvo vežamas. Atsižvelgus į tai D. V. liudijimas esminės reikšmės nagrinėjamai bylai nebūtų turėjęs.
Apelianto argumentai, jog nepaklausus kitų važiavusių keleivių buvo pažeistos jo procesinės teisės, atmestini. Kaip minėta, K. D. kaltę įrodo kiti byloje esantys jau minėti įrodymai. Prašymo apklausti liudytojais apelianto įvardytus asmenis byloje nebuvo pateikta, nors K. D. ATPK 272 straipsnyje numatytos procesinės teisės buvo išaiškintos pasirašytinai administracinio teisės pažeidimo protokole ir teisminio nagrinėjimo metu galimybė realizuoti jas pateikiant atitinkamą prašymą buvo sudaryta ne kartą.
Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nurodė, kad mažina K. D. skirtą administracinę nuobaudą taikydamas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, tačiau nutartimi buvo skirta minimali sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – 500 Lt bauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikytinos tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, tad pagrindo keisti skirtą administracinę nuobaudą nėra.
Remiantis tuo, kas pasakyta, apeliacinis skundas yra atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
K. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.