- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- II-35-271/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pavel Borkovski
- Pareiškėjas
- L. B.
- Advokatai
- Eligijus Vinckus
- Kategorijos
- 2.12.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski, sekretoriaujant Gražinai Osinskajai, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui ir skundo pareiškėjai L. B., jos įgaliotam atstovui advokatui Eligijui Vinckui, Vilniaus teritorinės muitinės įgaliotoms atstovėms Gretai Kaganovaitei, R. D.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo L. B. įgalioto atstovo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimo, kuriuo
buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nubausta 868 eurų bauda,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Vilniaus teritorinės muitinės viršininko pavaduotojos E. Š. 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. MD-VM00N-77865048-16 L. B. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nubausta 868 eurų bauda, konstatavus, kad:
Šių metų gegužės 12 d. UAB „Vingės Transsphere Logistika“ muitinės tarpininkė L. B. ne Sąjungos prekes, atgabentas su T1 deklaracija Nr. 16LTVR5000150866D5, įtraukė į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona, apskaitą ir Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – VTM) krovinių postui „Paneriai“ šioms prekėms eksporto procedūrai įforminti, pateikė deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06C112 (procedūros kodas 1000). Šiais veiksmais muitinės tarpininkė, pateikdama ne Sąjungos prekes eksporto procedūros įforminimui, pažeidė 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso (toliau – SMK) 269 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje numatyta, kad eksporto procedūra įforminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms.
Šalies argumentai
L. B. įgaliotas atstovas advokatas Eligijus Vinckus pateikė skundą dėl 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimo, skunde nurodydamas, kad minėtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. L. B. veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. ATPK 209¹ str. 1 d. 2 p. numatyta, kad muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas yra tada, kai laikinai saugomos prekės arba prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekės, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikiamos muitiniam tikrinimui arba jos nedeklaruojamos nustatyta tvarka. 2016-05-12 į laisvąją zoną atvykusios prekės su T1 deklaracija Nr. 16LTVR5000150866D5 buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos nustatyta tvarka, t.y. prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai pagal TIR knygelę Nr. XX78493620 bei tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 16LTVR5000150087118 ir papildomai įforminta eksporto deklaracija 16LTVR5000EK06C112. Tokiu būdu laisvojoje rinkoje laikinai saugotos prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir deklaruotos muitinei. Pažymėtina, kad VTM iki šiol nėra nustačiusi jokios laisvojoje zonoje saugomų prekių deklaravimo tvarkos, kurią būtų galima pažeisti. Nustačius, kad prekės buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir deklaruotos, akivaizdu, kad muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas, numatytas ATPK 209¹ str. 1 d. 2 p., nebuvo padarytas. L. B. suteikė muitinės įstaigai visą jos prašytą informaciją, kurios reikia prekių muitiniam tikrinimui atlikti ir deklaravo prekes tranzito procedūrai, kartu įformindama ir eksporto deklaraciją. Aplinkybė, kad buvo įforminta papildoma eksporto deklaracija Nr. 16L TVR5000EK06C112 neturi ir negali būti laikoma kaip pagrindas asmenį traukti administracinėn atsakomybėn pagal 209¹ str. 1 d. 2 p., nes prekės atgabentos į laisvąją zoną tą pačią dieną buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, deklaruojant jas muitinei. Tuo atveju, kai teisės aktai tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N62-50/2011). Nuo 2016-05-01 įsigaliojus SMK ir nesant teisės aktais nustatytos laisvosiose zonose saugojamų prekių deklaravimo tvarkos, leidžiančios laisvųjų zonų atsakingiems asmenims aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, atsakomybė už nenustatytos tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. SMK 269 str. 1 d. įtvirtintos tik bendrojo pobūdžio nuostatos dėl Sąjungos prekių eksporto, tačiau šiame straipsnyje nėra imperatyvios normos, kuri draustų laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaraciją. Pati VTM skundžiamame nutarime pasisako, „kad tinkamas prekių deklaravimas būtų, jeigu po laisvosios zonos procedūros prekės būtų išvežamos į trečiąsias šalis taikant tranzito procedūrą“. Tačiau būtent po laisvosios zonos procedūros prekės ir buvo išvežtos į trečiąsias šalis taikant tranzito procedūrą. Teigti, kad kartu su tranzito procedūra papildomai įforminus ir eksporto deklaraciją prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo. L. B. muitiniam įforminimui pateikdama papildomą eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06C112 nepasirinko priešingo teisei elgesio varianto, t. y. jos psichinis santykis su veika neatitiko nei vienos kaltės formos - tyčios ar neatsargumo. Kaltinant asmenį padarius ATPK numatytą pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, Eksporto deklaracija buvo pateikta tik kaip papildomas dokumentas prie TIR knygelės Nr. XX78493620, todėl VTM išvada, kad papildomai pateikus eksporto deklaraciją buvo pažeista deklaravimo tvarka, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad tariamo pažeidimo padarymo metu (2016-05-12) SMK nuostatų taikymas ir aiškinimas nebuvo žinomas nei VTM, nei Muitinės departamentui, taip pat nebuvo priimti jokie SMK nuostatas lydintys nacionaliniai teisės aktai, kuriuose aiškiai būtų reglamentuota laisvųjų zonų veiklos sąlygos ir jose saugomų prekių deklaravimo tvarka. L. B. 2016-05-12 laisvojoje zonoje pateikusi papildomą eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06C112 negalėjo numatyti, kad toks jos veikimo pobūdis bus pripažintas kaip priešingas teisei, juo labiau, kad dėl tokių veiksmų jokių neigiamų padarinių neatsirado. UAB „Vingės transsphere logistika“ 2016-05-01 įsigaliojus SMK ir nesant laisvųjų zonų veiklos sąlygas tikslinančių nacionalinių teisės aktų, 2016-05-23 raštu Nr. R-16.45 kreipėsi į VTM prašydama, be kita ko išaiškinti, kokias muitinės procedūras galima atlikti laisvojoje zonoje, jeigu ne Sąjungos prekės prieš tai su tranzito deklaracija įvežamos į laisvąją zoną ir atlikus komercinius sandorius išvežamos iš laisvosios zonos į trečiąsias šalis. VTM, atsakydama į minėtą UAB „Vingės transsphere logistika“ klausimą, 2016-05-26 rašte Nr. (8.1/18)-2V9060 nurodė, kad paklausimas dėl eksporto formalumų užbaigimo padedant prekes į laisvąją zoną išaiškinimo pateikimo persiustas Muitinės departamentui. Pastarasis 2016-06-06 raštu Nr. (17.3/1 )3B-6266 atsakydamas į prašymą pažymėjo, kad klausimai dėl laisvųjų zonų veiklos ir eksporto formalumų atlikimo pateikti Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generaliniam direktoratui (DG TAXUD), todėl apie Europos Komisijos atsakymą informuos vėliau. Taigi, minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2016-05-01 įsigaliojus SMK, nei VTM, nei Muitinės departamentas nežinojo, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos SMK nuostatos, reglamentuojančios laisvųjų zonų veiklos sąlygas bei eksporto formalumų atlikimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (toliau - Kioto konvencija), kurios pakeitimo protokolo II priedėlio 3.28. standarte nurodyta, kad muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, o ne mechaniškai taiko administracinę atsakomybę. VTM visiškai nevertino aplinkybės, jog papildomai pateikus eksporto deklaraciją nebuvo susiklosčiusi pavojinga situacija, kuriai sureguliuoti atsirado būtinybė taikyti administracinę atsakomybę. Atsižvelgiant į teisingumo, proporcingumo, tikslingumo ir teisėtumo principus, tokiu atveju asmuo neturėtų būti traukiamas atsakomybėn pagal ATPK 209¹ str. 1 d. 2 p. L. B., pateikusi papildomą eksporto deklaraciją, nepažeidė ir negalėjo pažeisti SMK 269 str. 1 d. nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta laisvojoje zonoje saugojamų prekių deklaravimo tvarka, o tik pateikta bendro pobūdžio norma dėl Sąjungos prekių eksporto. Nesant inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nėra pagrindo minėtos veikos kvalifikuoti pagal ATPK 209(1) str. 1 d. 2 p. Dėl nurodytų priežasčių L. B. atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turėtų būti nutraukta.
Atsiliepimas
Vilniaus teritorinė muitinė rašytiniu atsiliepimu prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Nurodė, kad nutarimas yra priimtas teisingai interpretuojant materialinės teisės normas, objektyviai ir visapusiškai ištyrus surinktus įrodymus, jis yra pagrįstas ir teisėtas. Nutarimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas surinkus pakankamai objektyvių įrodymų, juos ištyrus, nutarimas nėra deklaratyvus, paviršutiniškas, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltė įrodyta neabejotinais įrodymais, paneigus visus asmens paaiškinime nurodytus argumentus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teisingumo ir protingumo principais, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, nustačius visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus. Asmuo savo nekaltumą skunde motyvuoja tuo, kad prekės buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos nustatyta tvarka, t.y. prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai ir papildomai įforminta eksporto deklaracija. Atsakomybė, L. B. manymu, galėtų jai kilti tik tuo atveju, jeigu ji prekių iš viso nedeklaruotų. Toks apeliantės argumentas prieštarauja teisės normoms. Įstatymas įpareigoja prekes deklaruoti ne bet kaip, o tinkamai („nustatyta tvarka“). L. B. dirba deklarante, yra muitinės tarpininko atstovė, išklausiusi mokymus apie muitinės procedūras, prekių deklaravimą ir pan., išlaikiusi atitinkamus egzaminus. Deklaranto darbo specifika suponuoja tai, kad asmuo privalo žinoti, kaip turi būti deklaruojamos prekės, kokios procedūros turėjo būti taikomos, todėl deklarantė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo įsigilinti į reglamentuose nustatytas taisykles ir sąlygas. Faktas, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr.952/2013, nustatantis SMK, įsigaliojo tik 2016 m. gegužės 1 d., t.y. 11 dienų iki nagrinėjamo pažeidimo padarymo, nepanaikina asmens atsakomybės už padarytus veiksmus. Deklarantas privalo domėtis naujais teisės aktais, reglamentuojančiais su muitiniu įforminimu susijusius klausimus, jų taikymo sąlygas, kadangi tai yra jo darbo pagrindas. SMK jokių naujovių, susijusių su eksporto procedūrų taikymu, neįvedė, nes ir pagal anksčiau galiojusius teisės aktus eksporto procedūros taikymo sąlygos buvo tokios pačios. Eksporto procedūra buvo forminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms. Nesuprantamas pareiškėjos tikslas tranzitinėms prekėms „papildomai" forminti perteklinę muitinės procedūrą - eksportą. Tai daryti yra draudžiama. Tinkamas prekių deklaravimas šiuo atveju būtų buvęs, jeigu po laisvosios zonos procedūros prekės būtų išvežamos į trečiąsias šalis tiesiog įforminus tranzito procedūrą, nagrinėjamu atveju SMK numato sąlygas, kada ir kaip įforminamos atitinkamos procedūros. Deklaravimo tvarka ir sąlygos nustatytos SMK, kuris taikomas tiesiogiai. Įforminusi ne Sąjungos prekėms eksporto procedūrą, L. B. savavališkai pakeitė prekių muitinį statusą iš ne Sąjungos prekių į Sąjungos prekes. O prekių muitinio statuso pakeitimas iš trečiųjų šalių į Sąjungos galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą (SMK 5 str. 1 d. 23 p. b) įtrauka). Dirbtinai pakeitus prekių muitinį statusą atsiranda skola muitinei (SMK 79 str.). Be to, ne Sąjungos prekės neteisėtai buvo paimtos iš muitinės priežiūros, kuri pagal SMK 134 str. joms yra privaloma. Teigti, kad prekės buvo deklaruotos tinkamai, kuomet atsiranda rimtos pasekmės, yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja teisinio tikrumo principui. Muitinė taip pat nesutinka su skunde nurodytu teiginiu, kad VTM iki šiol nenustačiusi jokios laisvojoje zonoje saugomų prekių deklaravimo tvarkos, todėl bausti už prekių deklaravimą nustatyta tvarka negalima. Pažymėtina, kad nei VTM, nei Muitinės departamentas neturėjo nustatyti kokių nors papildomų tvarkų, kaip įforminamos vienos ar kitos muitinės procedūros. Muitinės procedūrų taikymo taisyklės ir sąlygos yra nustatomos tiesiogiai taikomu teisės aktu – SMK, nereikalaujančiu papildomų nacionalinių teisės aktų. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiu, kad SMK 269 str. 1 d. įtvirtintos bendrojo pobūdžio nuostatos dėl Sąjungos prekių eksporto, tačiau šiame straipsnyje nėra imperatyvios normos, kuri draustų laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaraciją. Teisės aktus reikia aiškinti sisteminiu būdu, o ne ištraukus vieną nuostatą iš konteksto. SMK 269 str. 1 d. įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, ir, priešingai nei teigia pareiškėja, šiuo atveju yra specialioji ir taikytina būtent nagrinėjamu atveju. Viešojoje teisėje, priešingai nei privačioje, galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas nurodyta. Visa kita yra draudžiama, jei nenustatyta kitaip. Tai yra imperatyvas, todėl jeigu teisės aktas nustato, kad eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, tai reiškia, kad jokioms kitoms prekėms ši procedūra negali būti taikoma. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tranzito deklaraciją įformino jau po eksporto deklaracijos įforminimo ne Sąjungos prekėms, tokiu būdu, kaip jau minėta, pakeisdama prekių muitinį statusą, kas sąlygojo tai, jog prekės į Baltarusiją išvažiavo jau kaip Europos Sąjungos prekės. Šioje byloje asmens kaltė ATPK 209¹ str. 1 d. 2 p. numatyto pažeidimo padarymu įrodyta ir ji pasireiškė neatsargumu. L. B., būdama pakankamai apdairi, turėjo žinoti, kaip ir kokiomis sąlygomis deklaruojamos prekės atitinkamai procedūrai, ji turėjo pakankamas galimybes tai žinoti, turėjo įsigilinti į SMK (kuris yra viešai skelbiamas teisės aktas) nuostatas, ir tinkamai jomis vadovautis. Ji dirba muitinės tarpininko deklarante, todėl tinkamas muitų teisės normų taikymas jai yra ypač svarbus, o įforminusi netinkamą procedūrą prekėms, ji prisiėmė visą suklydimo riziką ir atsakomybę už sukeltas pasekmes. L. B. žinojo, kad įformina eksporto procedūrą ne Sąjungoms prekėms, kadangi matė išorinio tranzito deklaraciją Tl (MRN 16LTVR5000150866D5), su kuria prekės atvažiavo į laisvąją zoną. Šios prekės neturėjo Sąjungos prekių statuso, tai patvirtina tranzito deklaracijos rūšis – T1 tranzito deklaracija, įforminama ne Sąjungos prekėms, kai jos gabenamos iš vienos ES muitų teritorijos į kitą (Sąjungos tranzitas) (SMK 226 str.). Pažymėtina, kad muitinės pareigūnas, įformindamas eksporto deklaraciją MDAS (Muitinės dokumentų apdorojimo sistemoje), negalėjo žinoti, kad eksporto procedūra įforminama prekėms, kurios neturi Sąjungos prekių statuso, kadangi Eksporto deklaracijos 40 langelyje nurodytas pirminis dokumentas, kurio pagrindu įforminama deklaracija, yra sąskaita-faktūra (kodas „380" pagal LITAR iššifruojamas kaip sąskaita-faktūra) (2004 m. balandžio 13 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 22.42 p.). Jeigu šiame langelyje būtų nurodytas laisvosios zonos apskaitos dokumentas (kodas „ZZZ"), kuris ir turėjo būti nurodytas įforminant procedūrą prekėms po laisvosios zonos procedūros, muitinės pareigūnas nebūtų forminęs eksporto deklaracijos, nes iš karto būtų kilęs klausimas, kodėl ne Sąjungoms prekėms norima įforminti eksporto procedūrą. Taigi teigti, kad muitinės pareigūnas pats patvirtino eksporto deklaracijos pateikimo teisėtumą, negalima, nes muitinės pareigūnui nebuvo pateikta pakankamai informacijos apie deklaruojamas prekes ir jų muitinį statusą. Prekių statuso pakeitimas sąlygojo ir tai, kad toms prekėms buvo taikoma visiškai kita priežiūra ir rizika, kadangi pagal dokumentus jos jau buvo laikomos Sąjungos prekėmis. Pažymėtina kad ne Sąjungos prekėms taikomi žymiai didesni priežiūros, rizikos vertinimo, procedūrų užbaigimo kontrolės standartai, todėl akivaizdu, kad toks L. B. priešingas teisei elgesys yra žalingas muitinės procedūrų kontrolės atžvilgiu. Pažymėtina, kad net Europos Teisingumo Teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendime sujungtose bylose C-430/08 ir C431/08 yra pabrėžęs, kad kai deklaracijose prekėms priskiriamas Bendrijos prekių statusas, kurio jos negali turėti, dėl to ne Bendrijos prekės išvengia muitinės priežiūros, kuri joms yra privaloma pagal Muitinės kodeksą. Tai, kad VTM, gavusi 2016-05-23 UAB „Vingės transsphere logistika“ prašymą išaiškinti teisės normų taikymą dėl laisvųjų zonų veiklos, šį raštą persiuntė Muitinės departamentui, o šis kreipėsi į Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinį direktoratą, nereiškia, kad muitinė pati nežinojo, jog nagrinėjamu atveju negalima buvo forminti eksporto deklaracijos. Įmonės rašte buvo užduota daug klausimų, o tai, kad muitinė kreipėsi į aukštesnes institucijas rodo tik norą tinkamai ir visapusiškai atsakyti į iškilusius klausimus. Pažymėtina ir tai, kad VTM į aukštesnę instituciją kreipėsi vadovaudamasi 2014 m. kovo 24 d. Muitinės departamento prie Lietuvos respublikos Finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-182 patvirtintų Asmenų konsultavimo muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos taisyklių 7 p. nuostata, kurioje numatyta, kad muitinės įstaigos, gavusios paklausimus, kurie priskirtini II lygio konsultacijoms ir į kuriuos atsakyti reikalinga patvirtinta rašytinė konsultacija, persiunčia juos Muitinės departamentui. Be to, Įmonės rašte užduoti klausimai liečia laisvųjų sandėlių veiklą, jame nebuvo užduotas klausimas, ar ne Sąjungos prekėms galima įforminti eksporto procedūrą, todėl šis raštas nagrinėjamai bylai jokios reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju nėra jokio skirtumo, ar eksporto procedūra būtų įforminta laisvojoje zonoje esančioms prekėms, ar ne, kadangi esminė taisyklė ir sąlyga eksporto procedūrai įforminti yra tai, kad ji įforminama Sąjungos prekėms, išvežamoms iš Sąjungos muitų teritorijos. Tiek pagal senąjį Bendrijos muitinės kodeksą, tiek pagal naująjį SMK, ne Sąjungos prekėms, būtų jos laisvojoje zonoje ar ne, eksporto procedūra negalėjo būti įforminama. Ne Sąjungos prekėms gali būti taikoma tik reeksporto procedūra. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Vingės transsphere logistika“, kurioje dirba L. B., dėl išaiškinimo pateikimo kreipėsi tik 2016 m. gegužės 23 d., prieš tai ne kartą netinkamai deklaravę prekes eksporto procedūrai. SMK įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., tam buvo ruošiamasi, visi muitinės procedūras įforminantys asmenys žinojo, kad įsigalios naujasis reglamentas, ir jeigu būtų kilę klausimų dėl jo taikymo, rūpestingas ir atsakingas muitinės tarpininkas turėjo išsiaiškinti prieš atlikdamas atitinkamus veiksmus, o ne po to, kai buvo padaryti pažeidimai. Pagal Tarptautinę muitinės procedūrų supaprastinimo suderinimo konvenciją, muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, tačiau nagrinėjamoje byloje nei įmonė, nei deklarantė nesikreipė dėl klaidų taisymo, kadangi laiko, kad jie savo pareigas atliko tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į visus byloje surinktus įrodymus, mano, kad 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VM00N-77865048-16, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ar procesinės teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos ATPK 301 straipsnis nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.
Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Vilniaus teritorinės muitinės įgaliotoji atstovė Raimonda Dzelzienė papildomai nurodė, kad pažeidimas nebuvo mažareikšmis, kaip mano pareiškėja ir jos atstovas. Dėl deklaravimo tvarkos pažeidimų buvo savavališkai pakeistas prekių statusas. Ne ES prekių statusą galima pakeisti į ES prekių statusą, tačiau tik įforminant jų importą ir sumokant mokesčius. Šiuo atveju šito buvo išvengta. Nesumokėjus mokesčių prekių statusas buvo pakeistas ir jos išvežtos. Prekių statusas buvo aiškus, nes T1 deklaracija taikoma tik ne ES prekėms. Jei prekės būtų turėjusios ES statusą, jos būtų atvykusios su deklaracija T2. LR ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies sudėtis yra formali ir pasekmių nereikalauja. Realios šio pažeidimo pasekmės yra tolesnio tyrimo rezultatas ir pareiškėjos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Prekės vienareikšmiškai buvo deklaruotos neteisingai.
Liudytojas D. D. parodė, kad pažeidimo padarymo metu dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje Panerių posto inspektoriumi. Nagrinėjamu atveju jam buvo pateikti prekių atvykimo ir padėjimo į laisvosios zonos sandėlį dokumentai – tranzitinė deklaracija. Buvo leista padėti prekes į laisvosios zonos sandėlį. Po kiek laiko buvo pateikta eksporto deklaracija šių prekių išvežimui. Įformino dokumentus ir prekes išleido. Neatsimena šiuo metu, kas buvo nurodyta eksporto deklaracijos 40 –ame laukelyje, mano, kad prekių sąskaita faktūra („invoisas“). Matydamas „invoisą“, jis yra įsitikinęs, kad tai yra ES statusą turinčios prekės ir jas galima eksportuoti. Jei ten būtų buvęs dokumento numeris su kodu ZZZ (laisvosios zonos apskaitos dokumentas), tada reikėtų domėtis, kaip tos prekės papuolė į laisvąją zoną. Jei paaiškėtų, kad prekės padėtos į laisvąją zoną su tranzitine deklaracija, tikrai būtų eksporto neforminęs. Jei jam visi dokumentai būtų buvę atnešti iš karto – tranzito deklaracija, apskaitos lapas, eksporto deklaracija, TIR-CARNET‘as, tai yra parodytas visas prekių judėjimas nuo įvažiavimo iki išvažiavimo, matydamas visą grandinę, jis eksporto neformintų. Tačiau jeigu iš pradžių muitinės darbuotojui pateikiami dokumentai prekių padėjimui į laisvąją zoną, o tik po kurio laiko eksporto su TIR‘u dokumentai, muitininkas visų galų nebesusies. Gavęs tik eksporto deklaraciją, jis mato tik paprastą eksportą, su kuriuo išvažiuoja tik ES prekės. TIR knygelė tik uždaro eksporto deklaraciją Lietuvos pasienyje. Prekės atvažiavo su tranzito deklaracija T1, kas reiškia, jog tai ne ES prekės. Tranzito deklaracija uždaroma apskaitos lapu padedant prekes į laisvąją zoną. Tada buvo pateikta eksporto deklaracija (b.l.28). Jos 40 langelyje įrašytas tik prekių sąskaitos faktūros (invoiso) numeris, o ne laisvosios zonos apskaitos dokumento numeris. Pirmas skaičius – 420050090 00 reiškia prekės kodą, antras skaičius – sąskaitos faktūros numerį, 1000 – eksporto procedūros kodas. Pateikus vien šią deklaraciją muitininkas negali matyti prekių ryšio su iki prekių padėjimo į laisvąją zoną buvusia prekių išorinio tranzito procedūra. Tokiu būdu jis nebemato, kad tai ne ES prekės. Tai kad su eksporto deklaracija komercinėje sąskaitoje (b.l. 29) yra nurodyta prekių kilmės šalis Kinija, nieko nereiškia, nes prekės jau gali būti sumuitintos ir jau būti įgijusios ES prekių statusą. Įforminus eksportą, jis dedamas į TIR‘ą (b.l. 40) ir su TIR knygele jau kaip eksporto tranzitas važiuoja į Medininkus. Natūralu, kad prekės negali patekti į Baltarusiją be tranzito. Problema yra ta, kad tranzitas įformintas po eksporto – lyg ES statusą turinčioms prekėms. Eksporto procedūros ne ES prekėms būti neturėjo. Ant tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio CMR (b.l. 50) žyma „išgabenti leista“ buvo uždėta ne forminant eksporto deklaraciją, o anksčiau – kai buvo atnešta tranzito deklaracija su apskaitos lapu. Tada ant CMR‘ų buvo uždėta ir „padėti leista“ (b.l.41), ir „išgabenti leista“ (b.l. 49). Bet tai buvo iki eksporto deklaracijos pateikimo.
ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta administracinė atsakomybė už laikinai saugomų prekių arba prekių, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekių, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikimą muitinės tikrinimui ar jų nedeklaravimą nustatyta tvarka.
Byloje nėra ginčo, kad ne Sąjungos prekės, atgabentos su T1 deklaracija Nr. 16LTVR50000150866D5 buvo įtrauktos į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona apskaitą ir Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postui „Paneriai“ šioms prekėms eksporto procedūrai įforminti pateikta deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06C112. Teismas nesutinka su pareiškėjos ir jos atstovo teiginiu, kad L. B. nepagrįstai kaltinama prekių nedeklaravimu, kadangi jos buvo pateiktos muitinės priežiūrai ir deklaruotos teikiant tiek tranzito dokumentus, tiek papildomą eksporto deklaraciją, taigi iš muitinės priežiūros išėjusios nebuvo. Įstatymų leidėjas numatė administracinę atsakomybę ne už prekių nedeklaravimą, o už jų „nedeklaravimą nustatyta tvarka“. Tokiu būdu paaiškėjus, kad prekės buvo deklaruotos, tačiau pažeidžiant jų deklaravimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, už jų deklaravimą atsakingas asmuo pagrįstai yra traukiamas atsakomybėn pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nepagrįstas ir pareiškėjos teiginys, kad iki šiol nėra nustatyta laisvojoje zonoje saugomų prekių deklaravimo tvarka, todėl tokios nustatytos tvarkos pareiškėja ir negalėjusi pažeisti. Muitinės procedūrų taikymo taisyklės ir sąlygos yra nustatytos SMK. Šis kodeksas taikomas vienodai visoje Sąjungos muitų teritorijoje, nedarant poveikio tarptautinei teisei bei konvencijoms ir kitų sričių Sąjungos teisės aktams (SMK 1 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas ir neturėjo nustatyti kažkokių papildomų tvarkų prekių deklaravimo procedūroms.
Tačiau SMK 269 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta specialioji (lyginat su bendrąja SMK 248 straipsnio 1 dalies norma) eksporto procedūrą reglamentuojanti norma, kuri numato, kad išvežamų iš Sąjungos muitų teritorijos Sąjungos prekių įforminimui taikoma eksporto procedūra. Vadinasi ne Sąjungos prekėms ši procedūra negalėjo būti forminama. Atitinkamai nepagrįstas manymas, kad deklarantė pagal SMK 150 straipsnio 1 dalies nuostatas galėjo savo nuožiūra pasirinkti procedūrą. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja teigė, kad ją klaidino aplinkybės, kad prekės atėjo iš ES muitinės sandėlių, jų savininkas buvo ES ūkio subjektas, prekių statusu ji atskirai nesidomėjo. Tačiau aplinkybė, ar prekės turi ar neturi Sąjungos prekių statusą yra viena iš esminių tinkamam muitinės procedūrų parinkimui ir deklarantui, kaip už muitinės procedūros įforminimą atsakingam asmeniui, privalu tokias aplinkybes žinoti. SMK 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos Sąjungos muitų teritorijoje esančios prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad jos nėra Sąjungos prekės. Vadovaujantis Komisijos Deleguotojo Reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 119 str. 1 d. c p., prielaida, kad prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą netaikoma prekėms, kurioms įforminta viena iš specialiųjų procedūrų. Prekės, kurioms įforminama specialioji laisvosios zonos procedūra, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso ir joms negalėjo būti įforminta eksporto procedūra. Be to, pagal SMK 153 straipsnio 3 dalį prekės, gautos tik Sąjungos muitų teritorijoje, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso, jeigu jos gautos iš laikinai saugomų prekių arba iš prekių, kurioms įforminta išorinio tranzito procedūra. Pareiškėja neneigė suvokusi, kad tai tranzitinės prekės. Iš bylos duomenų matyti, kad prekės su T1 deklaracija Nr. 16LTVR5000150866D5 buvo pateiktos specialiosios laisvosios zonos procedūros įforminimui, taigi neturėjo Sąjungos prekių muitinio statuso (ką beje patvirtino ir išorinio tranzito deklaracija), tačiau jų išvežimui iš muitų teritorijos buvo pritaikyta tik Sąjungos prekėms taikoma eksporto procedūra. Atsižvelgiant į tai, kad prekėms buvo taikoma laisvosios zonos įforminimo procedūra, tinkamu prekių išvežimu iš muitų teritorijos būtų laikomas išvežimas įforminant tranzito procedūrą. Pareiškėjos atstovas teigė, kad ši nuostata nebuvo pažeista, nes būtent taikant tranzitą, su TIR knygele prekės ir buvo galiausiai išvežtos į Baltarusiją. Tačiau liudytojas D. D. ir VTM atstovė paaiškino, kad tai jau buvo kitas – tik eksporto procedūrai taikomas tranzitas. Šiuo atveju konstatuotina, kad, pateikiant eksporto deklaraciją įforminant ne Sąjungos prekių išvežimą, buvo pakeistas prekių muitinis statusas iš ne Sąjungos prekių į Sąjungos prekes. Dirbtinai pakeitus prekių muitinį statusą, išvengiama mokesčių ir gali atsirasti skola muitinei (SMK 79 str.). Pagal SMK 5 straipsnio 1 dalies 23 punkto nuostatas prekių muitinio statuso pakeitimas iš trečiųjų šalių į Sąjungos galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą, tačiau nagrinėjamu atveju tokia procedūra prekėms nebuvo atlikta. Šiuo atveju konstatuotinas SMK nustatytų reikalavimų, taikomų prekių deklaravimo procedūrai, pažeidimas.
Pareiškėja teisminio nagrinėjimo metu akcentavo, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr.952/2013, nustatantis Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), įsigaliojo tik 2016 m. gegužės 1 d. ir juo nustatyta tvarka nebuvo iki galo jai aiški, tačiau tai nešalina asmens atsakomybės už deklaravimo tvarkos pažeidimus. Naujas SMK naujos tvarkos, susijusios su eksporto procedūrų taikymu, neįvedė, nes ir pagal anksčiau galiojančius teisės aktus eksporto procedūros taikymo sąlygos buvo tokios pačios - eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms tik Sąjungos prekėms (SMK 269 str. 1 d., atitinkamai senojo BMK 161 str.).
SMK 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, pateikdamas muitinės deklaraciją, prisiima atsakomybę už visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą. L. B., kaip atsakingas muitinės tarpininko pareigas vykdantis ir savo veikloje vadovaudamasis SMK asmuo, pateikdama eksporto deklaraciją ne Sąjungos prekių išvežimo įforminimui ir pažeisdama įstatyme nustatytą prekių deklaravimo tvarką, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Nuo 2017-01-01 LR ATPK neteko galios, įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui (toliau - ANK), kuriame taip pat numatyta atsakomybė už muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimą (ANK 211 straipsnio 1 dalies 2 punktas). ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1869 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Atitinkamai minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. L. B. padarytos veikos požymiai atitinka ANK 211 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nusižengimą, tačiau šios teisės normos sankcija yra griežtesnė nei analogiško pažeidimo pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sankcija, todėl pagrindo veikos perkvalifikavimui nėra. Baigiamųjų kalbų metu pareiškėjos atstovas prašė taikyti naujai įsigaliojusio ANK 12 straipsnio nuostatas ir teismui manant, kad teisės pažeidimas yra padarytas, pripažinti, kad jis mažareikšmis ir teiseną nutraukti vadovaujantis ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869 5 straipsniu. Tačiau teismas pažymi, kad pagal ANK 12 straipsnis gali būti taikomas tik veikoms, turinčioms minėtame straipsnyje išvardintų administracinių nusižengimų požymių. ANK 211 straipsnyje numatyti nusižengimai į šį sąrašą nepatenka, todėl ir taikyti ANK 12 straipsnio nuostatų nagrinėjamo pažeidimo atveju pagrindo nėra.
Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai buvo surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veika nėra perkvalifikuojama, teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
Remiantis Lietuvos Respublikos ATPK 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis skiriant nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidėjo asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes.
LR ATPK 20 straipsnio sankcija numato baudą nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų. LR ATPK 30(2) straipsnyje numatoma, baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
Tačiau Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).
Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, jog yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad L. B. administracinėn atsakomybėn už tokio pobūdžio pažeidimą traukiama pirmą kartą, byloje nėra duomenų, kad ji būtų bausta už kitų rūšių teisės pažeidimus, pažeidimas padarytas neatsargia kaltės forma, nepakankami įsigilinus į teisės aktų reikalavimus, byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, kad UAB „Vingės Transsphere Logistika“ tikrai dėjo pastangas pašalinti jiems kilusius neaiškumus dėl procedūrų pagal naujai įsigaliojusio SMK taikymo. Vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti L. B. pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrus mažesnę nuobaudą nei ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sankcijoje numatyta minimali bauda.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹, 209, 302 straipsnio 1 dalies 5 punktu,-
NUTARĖ:
L. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VM00N-77865048-16 ir L. B. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte skirti 400 (keturių šimtų) eurų baudą.
Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.