Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-2636/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-29
Bylos Nr.: 2-2636/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00359-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Egidija Tamošiūnienė
Pareiškėjas: R. P.
Suinteresuotas asmuo: UAB „Vilmesta”, UAB „Vilmestos projektai”, V. R., D. R., AB „Swedbank”, UAB „Kitoks sprendimas”

Kategorijos

126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-2636/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00359-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 126.8.; 122.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties, kuria skundas atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3527-553/2013 pagal pareiškėjos R. P. skundą dėl BUAB „Naujasodžių valda” visų kreditorių susirinkimų teisėtumo, suinteresuoti asmenys UAB „Vilmesta”, UAB „Vilmestos projektai”, V. R., D. R., AB „Swedbank” ir UAB „Kitoks sprendimas”,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėja R. P. patikslintu skundu prašė teismo panaikinti visus BUAB „Naujasodžių valda” kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais remiantis realizuojami BUAB „Naujasodžių valda” nuosavybės teise valdomi gyvenamieji namai, ir įpareigoti administratorių leisti pareiškėjai dalyvauti kreditorių susirinkimuose bei teikti visą reikiamą informaciją, susijusią su bankroto bylos eiga. Pareiškėja nurodė, kad 2013-02-13 susipažinusi su bankroto bylos medžiaga teisme, nutarė pateikti skundą, nes antstolis, bet ne bankroto administratorius, privalo realizuoti fiziniam asmeniui priklausančius žemės sklypus kartu su BUAB „Naujasodžių valda” gyvenamaisiais namais, kurie yra registruoti žemės sklypų priklausiniais. Pareiškėjos teigimu, bankroto administratoriui nesuteikta teisė realizuoti gyvenamuosius namus Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, nes gyvenamieji namai nėra savarankiški daiktai. Pareiškėja nurodė, kad 2009-09-22 vykęs kreditorių susirinkimas nutarė pardavinėti BUAB „Naujasodžių valda” gyvenamųjų namų kvartalą varžytinėse be pagrindinių daiktų – žemės sklypų, tačiau varžytinės neįvyko. 2012-03-01 Vilniaus apygardos teismas nutartimi Nr. 2S-407-798/2012 nutarė priverstinai parduoti D. R. žemės sklypus, kurių priklausiniais yra UAB „Naujasodžių valda” gyvenamieji namai. Pasak pareiškėjos, kreditorių nutarimu gyvenamieji namai parduodami ne rinkos verte, pažeidžiant turto pardavimo eiliškumą, nustatytą hipotekos lakšte, lėšos nukreipiamos kitiems tikslams, bet ne kredito gražinimui. Buvo parduoti penki namai, nors parduodant įkeistus nekilnojamuosius daiktus nebuvo priimta teismo nutartis juos realizuoti. Esą bankroto administratorius UAB „Kitoks sprendimas” ir hipotekos kreditorius AB „Swedbank” slepia nuo pareiškėjos informaciją apie bankroto eigą ir neleidžia dalyvauti kreditorių susirinkimuose. Pareiškėjos vertinimu, ji turi teisę gauti visą informaciją, nes yra įkeitusi didelės vertės turtą už UAB „Naujasodžių valda” suteiktą ir negrąžintą kreditą ir į bylą yra įtraukta trečiuoju asmeniu (b. l. 1-5, 44-46, 59-64).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjos R. P. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog pagrindinis nesutikimas su kreditorių susirinkimų nutarimais yra grindžiamas tuo, kad bankrutuojančios įmonės turtą pardavinėja bankroto administratorius, kad turtas yra parduodamas pažeidžiant turto pardavimo eiliškumą, nustatytą hipotekos lakšte, kad turtas yra parduodamas už rinkos kainos neatitinkančią kainą.

Nors pareiškėja neįvardijo konkrečių kreditorių susirinkimų nutarimų, kurių teisėtumą ji ginčija, teismas bankroto byloje Nr. B2-1590-553/2013 esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad kreditorių susirinkimai vyko 2009-09-22, 2010-01-07, 2010-04-06, 2010-05-07, 2010-11-26, 2011-03-14, 2011-06-07, 2011-10-21, 2012-05-07, 2012-07-17, 2012-10-08, 2012-12-04 ir 2013-03-12. Bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto pardavimo klausimai buvo sprendžiami 2009-09-22 susirinkime (76,33 proc. balsų dauguma nutarta nekilnojamąjį turtą parduoti už 9 178 770 Lt), 2010-01-07 susirinkime (93,04 proc. balsų dauguma nutarta įpareigoti administratorių užsakyti nekilnojamojo turto vertinimą ir po to šaukti susirinkimą dėl jo pardavimo tvarkos nustatymo), 2010-11-26 susirinkime (94,82 proc. balsų dauguma nutarta pirkėjams pirkti konkrečius namus už susirinkimo metu nustatytą kainą), 2011-03-14 susirinkime (92,76 proc. balsų dauguma buvo nustatyta nekilnojamojo turto pardavimo kaina), 2011-06-07 susirinkime (balsų dauguma buvo nustatyta atskirų nekilnojamojo turto objektų pardavimo kaina), 2012-05-07 susirinkime (83,57 proc. balsų dauguma buvo nutarta jau nustatytas nekilnojamojo turto kainas sumažinti 10 procentų, o nepardavus jo – įgalioti administratorių sušaukti kitą susirinkimą turto pardavimo tvarkai ir kainų nustatymui), 2012-07-17 susirinkime (72,62 proc. balsų dauguma nutarta turto pardavimo kainą mažinti 10 proc.), 2012-10-08 susirinkime (72,55 proc. balsų dauguma buvo nutarta pakoreguoti nutarimo dėl nekilnojamojo turto pardavimo formuluotę), 2012-12-04 susirinkime (72,55 proc. balsų dauguma buvo nustatytos nekilnojamojo turto kainos, sumažinant jas 10 proc. nuo anksčiau buvusios kainos ir apie jo pardavimą skelbti interneto svetainėje). Paskutinis kreditorių susirinkimas įvyko jau po to, kai pareiškėja 2013-02-19 kreipėsi į teismą su skundu dėl visų kreditorių susirinkimų nutarimų, susijusių su nekilnojamojo turto pardavimu, todėl jo metu priimti nutarimai išeina už skundo nagrinėjimo ribų, kurias teismas pats nustatė, atsižvelgdamas į pareiškėjos suformuluoto skundo dalyko neapibrėžtumą.

Teismas konstatavo, kad iš bankroto byloje Nr. B2-1590-553/2013 esančių įrodymų – aukščiau nurodytų susirinkimų protokolų – matyti, jog visi ginčijami nutarimai buvo priimti balsų dauguma, nepažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo reikalavimų, nes Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnis teisę spręsti klausimus dėl turto pardavimo ir jo kainos suteikia kreditorių susirinkimui, todėl visi atitinkamo turinio klausimai privalo būti sprendžiami šio įstatymo 24 straipsnio nustatyta tvarka. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą suabejoti skundžiamų nutarimų pagrįstumu ir teisėtumu, vertinant juos procedūriniu aspektu. Todėl pagrindas pripažinti tokius nutarimus neteisėtais galėtų būti konstatuojamas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas imperatyvių teisės normų ar viešo intereso pažeidimas. Teismas sprendė, kad pagrindo tokiam pažeidimui konstatuoti taip pat nėra. Pareiškėjos teiginius, kad bankrutuojančios įmonės turtą privalo pardavinėti antstolis, o ne bankroto administratorius, kad turtas gali būti parduodamas tik teismui priėmus atitinkamą nutartį, teismas atmetė kaip nemotyvuotus, nurodydamas, jog pareiškėja nepagrindė skundžiamų nutarimų neteisėtumo ir prieštaravimo Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Nors pareiškėja skunde nurodė, kad bankrutuojančios įmonės turtas pardavinėjamas už per mažą kainą, tokiems savo teiginiams pagrįsti ji jokių įrodymų nepateikė ir neįvardijo, kuris konkretus nekilnojamojo turto objektas parduodamas už neprotingai mažą kainą. Teismas pažymėjo, kad klausimus dėl parduodamo turto eiliškumo bei kainos jau yra įvertinę teismai, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teismas padarė išvadą, kad skundas atmestinas ir tuo pagrindu, jog pareiškėja skundą teismui pateikė pasibaigus Įmonių bankroto įstatymo 5 dalyje numatytam 14 dienų terminui apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimus ir nėra pagrindo tokį terminą atnaujinti. Motyvavo, kad įstatymas kreditorių susirinkimo nutarimus suteikia teisę skųsti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Nors pareiškėja R. P. nėra BUAB „Naujasodžių valda” kreditorė ir jai apie kreditorių susirinkimų laiką nėra pranešama, pareiškėjai, kaip byloje dalyvaujančiam asmeniui yra suteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga teisme. Todėl ji turėjo visas objektyvias galimybes išsiaiškinti, kada ir kokie kreditorių susirinkimo nutarimai buvo priimti, o nesutikdama su atitinkamais nutarimais, juos apskųsti įstatymo nustatytu terminu. Skundą teismui pareiškėja pateikė tik 2013-02-19 ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad terminą apskųsti kreditorių susirinkimų nutarimus, priimtus nuo 2009-09-22 iki 2012-12-04, pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių.

Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad panaikinti visus BUAB „Naujasodžių valda” kreditorių susirinkimų nutarimus, kuriais buvo sprendžiami klausimai dėl bendrovės turto realizavimo, nėra pagrindo.

Teismas taip pat nurodė, kad nėra jokio įstatyminio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti administratorių leisti jai dalyvauti kreditorių susirinkimuose bei teikti visą reikiamą informaciją, susijusią su bankroto bylos eiga. Akcentavo, kad pareiškėja, būdama į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nėra bankrutuojančios įmonės kreditorė, todėl jai nesuteikta įstatyminė teisė dalyvauti kreditorių susirinkime. Pažymėjo, kad pareiškėjos teisė susipažinti su bankroto bylos eiga ir visais kreditorių susirinkimų metu priimamais nutarimais yra užtikrinta - pareiškėja, būdama į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu, turi visas galimybes susipažinti su bankroto byla, į kurią yra pateikiami visi kreditorių susirinkimų protokolai, teisme.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėja R. P. atskirajame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka. Prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymi, kad teismas rėmėsi tik kreditorių nutarimais ir Įmonių bankroto įstatymu, nesiaiškino objektyvios tiesos ir ignoravo pareiškėjos pateiktus įrodymus - VI Registrų centro nekilnojamo turto išrašus, kuriuose įregistruotas turtas: žemės sklypas su statiniu. UAB „Naujasodžių valda” nuosavybės teise registruoti gyvenamieji namai yra įregistruoti pagrindinių daiktų, žemės sklypų, priklausiniais, gyvenamieji namai yra neatsiejamai susiję su D. R. žemės sklypais, įkeisti hipotekos kreditoriui AB „Swedbank” kaip ir žemės sklypai, todėl negali būti parduodami bankrutavusios bendrovės kreditorių nustatyta tvarka kaip savarankiški nekilnojamo turto objektai. Apeliantė pažymi, kad neturėjo galimybių numatyti, jog kreditoriai susirinkimuose priims nutarimus, pažeidžiančius pareiškėjos interesus, ir nutars vykdyti varžytines bei realizuoti VĮ Registrų centre įregistruoto turto, žemės sklypo su statiniu, dalį - gyvenamąjį namą, formaliai prisidengdami Įmonių bankroto įstatymu. Kreditorių nutarimai negali būti teisėti vien dėl to, kad jie priimti balsų dauguma. Nutartis, turinti įtakos nekilnojamojo daikto, žemės sklypo su jame įregistruotu statiniu, teisiniam statusui priimta 2012-03-01 ir tik nuo 2012-03-01 hipotekos kreditorius AB „Swedbank” galėjo kreiptis dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Pažymi, kad bankroto bylos duomenimis, kreditoriai nusprendė gyvenamuosius namus realizuoti atskirai nuo žemės sklypų 2009-09-22 vykusiame kreditorių susirinkime, bet tai yra neįmanoma, nes gyvenamųjų namų nėra galimybės perkelti į kitą vietą. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad UAB „Naujasodžių valda” 2009-10-30 paskelbta bankrutavusia. Pareiškėja ir kiti išieškojimo proceso dalyviai savo pažeistas teises gina teismuose dėl antstolio veiksmų. Antstolis R. V. teigia, kad hipotekos kreditorius AB „Swedbank” pateikė informaciją, jog gyvenamuosius namus, įregistruotus D. R. priklausančiuose sklypuose, realizuos BUAB „Naujasodžių valda” bankroto administratorius. Pareiškėja, siekdama išsiaiškinti kokiu pagrindu bankroto administratorius realizuos VĮ Registrų centre įregistruoto nekilnojamo turto dalį, susipažino su bankroto byla teisme 2013-02-13 ir 2013-02-19 pateikė skundą dėl kreditorių priimtų nutarimų.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo BUAB „Naujasodžių valda” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjos R. P. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties. Nurodo, kad pareiškėja R. P. nėra BUAB „Naujasodžių valda” kreditorė. Skundžiamų kreditorių susirinkimų metu priimti visi nutarimai yra teisėti, atitinkantys Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje reglamentuotas nuostatas, nes nutarimai priimti balsų dauguma. Pareiškėjas nenurodė jokių kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų neteisėtumo požymių, todėl nėra pagrindo naikinti balsų dauguma priimtų kreditorių susirinkimų nutarimų. Pagal Įmonių bankroto įstatymą bankrutavusios įmonės turtą valdo ir pardavinėja teismo paskirtas bankroto administratorius, pagal priimtus kreditorių nutarimus. Turto pardavimo tvarka aiškiai reglamentuota Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje. Turto pardavimo kainas nustato įmonės kreditoriai priimdami nutarimus balsų dauguma. R. P. yra pateikusi ne vieną skundą dėl antstolio vykdomų veiksmų remdamasi prielaida, kad turtas pardavinėjamas pažeidžiant įkeisto turto pardavimo eiliškumą. Teismuose R. P. keliamas klausimas jau buvo išspręstas iš esmės ir visi pareiškėjos skundai buvo atmesti. Bankroto administratorius pažymi, kad R. P. nėra įmonės kreditorė, todėl, atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir kreditorių patvirtintas susirinkimų šaukimo ir informacijos teikimo tvarkas, bankroto administratorius nekviečia į bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimus ne įmonės kreditorių ir neteikia tretiesiems asmenims informacijos. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. nutartimi pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.), reiškia, jog, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir neanalizuoja teisėtumo ir pagrįstumo tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Antra, ši norma reiškia, kad apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Civilinio proceso kodekso 322 str. bei 338 str. nuostatos numato, kad apeliacinis (atskirasis) skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame (atskirajame) skunde, atsiliepime į apeliacinį (atskirąjį) skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi apeliantė, todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl ginčijamų kreditorių susirinkimų nutarimų

Įstatymo leidėjas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui pavedė spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus: vykdyti administratoriaus veiklos kontrolę; spręsti dėl įmonės likvidavimo; nustatyti parduodamo turto vertinimo tvarką; patvirtinti turto pardavimo kainą ir spręsti kitus kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus (Įmonių bankroto įstatymo 23 str.). Įstatymo leidėjas kreditorių susirinkimui, o ne pavieniams kreditoriams suteikė tokią plačią kompetenciją būtent dėl to, kad vienas pagrindinių bankroto proceso tikslų yra patenkinti ne konkretaus vieno kreditoriaus, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir teisėtus interesus. Dėl šios priežasties kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarka nėra siejama su konkretaus kreditoriaus norais ar pageidavimais, o kreditorių susirinkimo nutarimai laikomi priimtais, kai už juos atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, - kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų sumos, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo nustatytas išimtis (Įmonių bankroto įstatymo 24 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas nenumatė jokių išimčių dėl kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos tuo atveju, jei yra priimamas sprendimas dėl įkeisto turto pardavimo kainos ar pardavimo tvarkos nustatymo. Apeliantė nei skunde dėl BUAB „Naujasodžių valda” visų kreditorių susirinkimų teisėtumo, nei atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti skundžiamų nutarimų nepagrįstumą, neteisėtumą bei procedūrinius šių nutarimų priėmimo pažeidimus.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad UAB „Naujasodžių valda” nuosavybės teise registruoti gyvenamieji namai yra įregistruoti pagrindinių daiktų, žemės sklypų, priklausiniais, gyvenamieji namai yra neatsiejamai susiję su D. R. žemės sklypais, įkeisti hipotekos kreditoriui AB „Swedbank” kaip ir žemės sklypai, todėl negali būti parduodami bankrutavusios bendrovės kreditorių nustatyta tvarka kaip savarankiški nekilnojamo turto objektai.

Apeliantė neteisingai nurodo, kad ginčo gyvenamieji namai yra žemės sklypų priklausiniai ir negali būti realizuojami atskirai. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 4.19 str. nustato, jog priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Šiuo atveju gyvenamųjų namų nėra pagrindo laikyti žemės sklypų priklausiniais, kadangi įstatymai nenustato draudimo būti nekilnojamojo turto (šiuo atveju gyvenamojo namo) savininku, nebūnant žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininku. Civilinio kodekso 6.394 str. apibrėžia nekilnojamojo turto pirkėjo teisę į žemės sklypą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas parduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudotis pagal paskirtį. To pateis straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti tik esant žemės sklypo savininko sutikimui arba jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Taigi, kaip jau minėta, įstatymai iš esmės nedraudžia įsigyti nekilnojamąjį daiktą ne kartu su žemės sklypu, kuriame jis yra. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Nekilnojamojo daikto priklausinių įrašymo į nekilnojamojo turto registrą tvarką ir duomenų turinį nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Tai, kad gyvenamieji nėra žemės sklypų priklausiniai patvirtina ir duomenys Nekilnojamojo turto registre (b. l. 23-38).

Be to, susipažinus su bankroto bylos Nr. B2-1590-553/2013 medžiaga, matyti, kad UAB „Naujasodžių valda“ kreditorių susirinkimuose ne kartą buvo sprendžiami klausimai dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo ir nutarta, kad pirkėjas perkantis namą perka ir žemės sklypą/sklypo dalį, kurią pardavinėja antstolis už nustatytą vertę. Administratorius taip pat įpareigotas suderinti žemės ir pastato verčių paskirstymą su banku ir žemės sklypo savininku. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad administratorius bendradarbiauja su antstoliu, pardavinėjančiu žemės sklypus, ir siekia, kad gyvenamieji namai būtų parduoti kartu su žemės sklypais, kuriuose jie yra, tokiu būdu gaunant maksimalią naudą bankrutuojančiai bendrovei. Apeliantės argumentai, susiję su turto pardavimo iš varžytinių eiliškumo pažeidimais atmestini kaip nepagrįsti, kadangi apeliantė painioja daiktų išdėstymo eiliškumą vienoje eilėje su įkeistų daiktų pardavimo iš varžytinių eilės tvarka, nustatyta hipotekos lakšte. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju apeliantės teisės ar teisėti interesai yra kaip nors pažeidžiami.

Nepagrįsti ir apeliantės argumentai, susiję su bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarka, kadangi toks turtas pagal ĮBĮ nuostatas realizuojamas pagal specialias taisykles, o ne taikant priverstinio turto realizavimo taisykles pagal CPK. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisės valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu (lėšomis) suteikiama administratoriui (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir parduoda ar perduoda jį kreditoriams (ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktas). Turto pardavimo procedūra detalizuota Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimas Nr. 1074). Juose taip pat reglamentuota tolesnė turto realizavimo tvarka, jeigu varžytynės laikomos neįvykusiomis. Apeliantė nepateikia jokių įrodymų, kad priimant ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus minėti teisės aktai, reglamentuojantys turto realizavimo tvarka buvo pažeisti.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas, nesant procedūrinių jo priėmimo pažeidimų, naikinamas tik tuo atveju, jei jo turinys iš esmės pažeidžia kreditorių ir pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus bei savo esme prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-413/2013). Tuo tarpu apeliantės atskirajame skunde pateikiamas argumentas, kad ginčijamų kreditorių susirinkimų nutarimuose buvo nustatyta per maža parduodamo turto kaina, yra nepagrįstas, kadangi apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog turtas yra parduodamas už rinkos kainos neatitinkančią kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad turtas nebuvo realizuotas net keliose varžytinėse, todėl teigti, kad turto kaina buvo nepagrįstai maža, neesant tai paneigiančių įrodymų, šiuo atveju nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, jos pareiškėja skundą teismui pateikė pasibaigus Įmonių bankroto įstatymo 5 dalyje numatytam 14 dienų terminui apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimus ir nėra pagrindo tokį terminą atnaujinti. Įstatymas kreditorių susirinkimo nutarimus suteikia teisę skųsti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Apeliantė šiuo atveju nėra BUAB „Naujasodžių valda” kreditorė, ji į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu, todėl jai apie šaukiamų kreditorių susirinkimų laiką neprivalėjo būti pranešama. Tačiau, susipažinus su bankroto bylos Nr. B2-1590-553/2013 medžiaga, matyti, kad R. P. kartu su vyru A. P. jau nuo 2009 m. rugsėjo siekė būti įtraukti į BUAB „Naujasodžių valda“ kreditorių sąrašą, tačiau bankroto administratoriui prieštaraujant, dėl ginčijamų kreditorinių reikalavimų bylinėjosi teisme, teikė skundus bei prašymus, dalyvavo ne viename teismo paskirtame posėdyje. Taigi šiuo atveju apeliantė R. P., kaip byloje dalyvaujantis asmuo turėjo visas galimybes susipažinti su bylos medžiaga teisme, išsiaiškinti, kada ir kokie kreditorių susirinkimo nutarimai buvo priimti, o nesutikdama su atitinkamais nutarimais, juos apskųsti įstatymo nustatytu terminu. CPK 42, 47 straipsniai taip pat įpareigoja apeliantę rūpintis procesu skatinimu, sąžiningai naudotis jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Kadangi skundą teismui pareiškėja pateikė tik 2013-02-19 ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad terminą apskųsti kreditorių susirinkimų nutarimus priimtus nuo 2009-09-22 iki 2012-12-04 pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dar ir dėl šios priežasties netenkino pareiškėjos skundo.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus apeliantės R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties, nebuvo nustatyta pagrindų, įtvirtintų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Taip pat nebuvo nustatyta Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaEgidija Tamošiūnienė