Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-09 · Administracinė byla Nr. I-2654-644/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-09
Bylos Nr.
I-2654-644/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00322-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
N. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2654-644/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00322-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 9 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui N. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. M. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 3-4).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, kad 2016-2017 metais buvo laikomas Alytaus pataisos namų lokaliniame sektoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad dušo patalpoje jam nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi jis buvo priverstas praustis po dušu kartu su kitais asmenimis. Be to, dušo patalpoje nebuvo atskirų persirengimo kabinų. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas jautė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, kurių būtų nepatyręs, jei atsakovas jį būtų laikęs tinkamomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsikirtimu į atsiliepimą (b. l. 24-25) pareiškėjas pažymėjo, kad dušo kabinose nebuvo užuolaidų, dėl ko prausiantis po dušu nebuvo užtikrintas privatumas. Akcentavo, kad atsakovas į bylą pateikė ne 20 būrio, kuriame pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bet uždarosios zonos sanitarinio mazgo nuotraukas.

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-10) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra sudaryta galimybė nusiprausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę. Nuteistieji gali praustis po šaltu vandeniu kiekvieną dieną, tai nėra ribojama. Rūbus nuteistieji, einant į dušą, gali nusirengti persirengimo kambaryje, tualetuose arba miegamuosiuose. Alytaus pataisos namų pareigūnai nuteistųjų dušinėse ir persirengimo kambariuose nestebi. Pertvaros nuteistųjų dušinėse yra įrengtos. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose 2016-2017 metais netinkamomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2011-03-31 nutartis Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpoje. Pareiškėjas nurodo, kad praustis buvo leidžiama tik kartą per savaitę, praustis turėjo kartu su kitais asmenimis, nebuvo įrengta persirengimo kabinų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas N. M. į Alytaus pataisos namus atvyko 2015-11-25 iš Kauno tardymo izoliatoriaus, o atlikus bausmę paleistas 2018 m. balandžio 20 d. (b. l. 11). Taigi, 2016-2017 metais pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namuose.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų ir persirengimo kabinų, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pertvaros dušinėje įrengtos, o nuteistieji gali persirengti persirengimo kambaryje.

Teismas pažymi, kad nors teisės aktai nereglamentuoja pertvarų įrengimo dušo patalpose, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju pertvaros dušo patalpose įrengtos (b. l. 13, 14). Kita vertus, pareiškėjas pats sau prieštarauja teismo posėdžio metu nurodydamas, kad duše pertvarų nebuvo, o atsikirtime į atsiliepimą pažymi, kad dušo kabinos buvo be užuolaidų. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo dėl dušo patalpų įrengimo, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad dušinėje nebuvo persirengimo kabinų, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, dušo patalpose persirengimo kambarys įrengtas (b. l. 15, 16, 19, 20, 21). Kadangi teisės aktai nereglamentuoja persirengimo patalpų įrengimo kiekvienam besiprausiančiam asmeniui, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais ir nepatogumais. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis