Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., 135 str. 1 d. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2003 m. liepos 20 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei ekspertizės įstaigoje ir sveikatos priežiūros įstaigoje išbūtas laikas nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. balandžio 3 d. ir nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. spalio 4 d.

Iš A. A. priteista nukentėjusiajai M. G. 1520 Lt turtinei ir 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. A. priteista Valstybinei ligonių kasai 1890 Lt M. G. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 20 d., apie 15 val. 45 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, K. B. priklausančiame bulvių lauke, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su M. G. prieš jos valią, t.y. ją išžagino, ko pasėkoje atsirado sunkūs padariniai, t. y. A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d.

A. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m.liepos 20 d., apie 15.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. B. priklausančiame bulvių lauke, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su M. G. prieš jos valią analiniu ir oraliniu būdu, tačiau savo ketinimų nebaigė dėl nepakankamos erekcijos, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., padarymu.

Taip pat A. A. buvo pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde neginčija kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y. taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas arba Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nuostatas, pripažįstant aplinkybes, nenurodytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d., jo atsakomybę lengvinančiomis. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė teisingumo principą, neatsižvelgė į tai, kad jis yra silpnos sveikatos, gydėsi psichiatrinėse įstaigose, netinkamai įvertino kitas jį charakterizuojančias aplinkybes - praeityje jis neteistas, charakterizuojamas teigiamai, po nusikalstamos veikos padarymo naujų teisės pažeidimų nepadarė, dėl ligos negali dirbti, turi du mažamečius vaikus, kuriais tik jis vienintelis gali pasirūpinti, kadangi jo žmona serga sunkiomis širdies ligomis, todėl jai pačiai reikalinga ypatinga priežiūra, be to, tiek jo, tiek jo žmonos tėvai yra neįgalūs, jis vienas šiais žmonėmis rūpinosi.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą, kuri išdėstyta Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų minėtame straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Teisingumo principas yra bendrasis, būdingas visoms teisės šakoms principas, tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

A. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. Minėto straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų. A. A. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., padarymą paskirta bausmė, artima straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, t. y. laisvės atėmimas ketveriems metams. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. A. , atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamos veikos pasekmės yra sunkios - po patirto išžaginimo nukentėjusiajai M. G. išsivystė sunkus depresinis epizodas, tokia psichinė būsena atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo laipsnį. A. A. prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Byloje nustatytos dvi A. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei dėl A. A. padarytos veikos atsirado sunkių padarinių. Svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkda­mas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi įvertinti socialinį asmenybės vaidmenį ir ryšius, vertybines orientacijas, psichologines savybes, kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu bei po nusikalstamos veikos padarymo ir kt. A. A. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, po nusikalstamos veikos padarymo naujų teisės pažeidimų neįvykdė, turi šeimą, du mažamečius vaikus. Iš byloje esančių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktų matyti, kad po nusikaltimo padarymo, prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui, pablogėjo A. A. sveikata, kaip konstatuota teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 4, A. A. pradžioje išryškėjo adaptacijos sutrikimai – užsitęsusi depresinė reakcija su suicidiniu bandymu bei mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, vėliau išsivystė laikinas psichogeninės kilmės psichikos veiklos sutrikimas – sunkus depresijos epizodas su suicidinėmis tendencijomis, dėl kurio jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu A. A. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jam konstatuojamas tendencingas elgesys su atskirų psichikos sutrikimų simptomų simuliacija, vyraujant metasimuliacijai, dėl ko jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 3, b. l. 49 – 56). Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog jo žmona serga, jis vienintelis rūpinasi savo mažamečiais vaikais bei tiek savo, tiek žmonos neįgaliais tėvais, todėl, paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam šiais asmenimis pasirūpinti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog A. A. žmona R. A. serga dviburio širdies vožtuvo sindromu, nuteistojo motina M. A. , bei žmonos tėvai A. B. ir J. B. yra antros grupės invalidai (t. 3, b. l. 106, 107, 108, 112). Tačiau, kaip nurodo pats nuteistasis A. A. , šiuo metu jis nedirba, yra registruotas darbo biržoje, todėl nepagrįsti yra nuteistojo teiginiai, kad savo neįgalią motiną bei neįgalius žmonos tėvus išlaiko, būtent, A. A. , ir, kad be jo nebus kam šių asmenų prižiūrėti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgęs į nuteistojo poziciją po nusikaltimo padarymo – A. A. , simuliuodamas ligą, kuri buvo praėjusi, trukdė teismui greitai ir teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti sprendimą, motyvuotai ir pagrįstai A. A. paskyrė bausmę, nežymiai didesnę nei straipsnio, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. A. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. A. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – A. A. rūpinasi savo šeima, mažamečiais vaikais, neįgaliais giminaičiais, teigiamai charakterizuojamas – yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų aplinkybės, kurios nėra išimtinės. Su aplinkybių, parodančių mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, nustatymu siejamas ir Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d., kurioje įtvirtinta teismo teisė pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis kitas, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. nenurodytas, aplinkybes, taikymas. Nenustačius aplinkybių, rodančių mažesnį A. A. asmenybės ar jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti A. A. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti A. A. nurodytas aplinkybes atsakomybę lengvinančiomis bei švelninti A. A. paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymas siejamas ne su padarytos nusikalstamos veikos sunkumu, o su konkrečiomis straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. Iš bylos duomenų matyti, jog taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas A. A. atžvilgiu nėra pagrindo, be to, to neprašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde prašo į jam paskirtos bausmės laiką įskaityti priverstinio ambulatorinio gydymo laiką. Lietuvos Respublikos BK 141 str. 1 d. nustatyta, jog į suėmimo laiką įskaitomas įtariamojo (kaltinamojo) buvimo ekspertizės įstaigoje laikas. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartimi A. A. buvo paskirta nauja komisijinė ambulatorinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 4, ekspertizės atlikimui A. A. į ekspertizės įstaigą nebuvo atiduotas (t. 3, b. l49 - 56). Baudžiamojo proceso įstatymas numato įtariamojo (kaltinamojo) buvimo ekspertizės įstaigoje laiko įskaitymą į suėmimo laiką, tuo tarpu asmens ambulatorinio gydymo laiko įskaitymo į suėmimo laiką įstatymas nenumato.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.