Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-05-20 · Civilinė byla Nr. 2S-542-440/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-20
Bylos Nr.
2S-542-440/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-02816-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-542-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02816-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 114.4; 121.14; 122.4; 128.11 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3825-949/2014 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant skundą dėl antstolės V. Š. veiksmų vykdomojoje byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Prioritetas“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su skundu dėl antstolės V. Š. veiksmų, prašydama sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578 iki bus išnagrinėtas skundas, panaikinti antstolės 2014-03-07 patvarkymą dėl kreditorinių - debitorinių įsiskolinimų pateikimo vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578, panaikinti 2014-03-25 turto arešto aktą Nr. 2-548-569/2013. Nurodė, kad antstolė 2014-03-07 priėmė patvarkymą dėl kreditorinių - debitorinių įsiskolinimų pateikimo vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578, kuris pažeidžia ne tik skolininko interesus, bet ir sustabdys įmonės finansinę - ūkinę veiklą. Pažymėjo, kad antstolė vykdomojoje byloje jau yra areštavusi skolininko atsiskaitomąsias sąskaitas ir yra pradėtas piniginių lėšų išieškojimas, todėl patvarkymas dėl kreditorinių - debitorinių įsiskolinimų pateikimo yra perteklinis, neteisėtas, kuris gali privesti įmonę prie bankroto. Be to, antstolė 2014-03-25 turto arešto aktu areštavo skolininko turto iš esmės daugiau nei jo reikia išieškotinai sumai, t.y. areštavo skolininko nekilnojamąjį turtą už 3833546,00 Lt, o turto arešto mastas yra 76755,35 Lt. Pareiškėja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 510 straipsnio 2 dalimi prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578 iki bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014-04-11 nutartimi pareiškėjos UAB „Prioritetas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. LR CPK 510 straipsnio 3 dalis numato, kad skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas asmens pažeistų interesų gynimo būdas, tai tik papildomo pobūdžio procesinė priemonė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad antstolės priimti patvarkymai sukeltų pareiškėjai tiesioginius padarinius, sunkintų jos ūkinę veiklą, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sustabdant vykdymo veiksmus nagrinėjamu atveju teismas atmetė.

III. Atskirojo skundo esmė

Atskiruoju skundu apeliantė UAB „Prioritetas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578 iki kol teisme bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pažeidė LR CPK 144 straipsnio 1 dalies normą. Ši įstatymo norma apibrėžia laikinųjų apsaugos priemonių tikslą - užtikrinti reiškiamą ieškovo reikalavimą. Pareikštas reikalavimas turi būti užtikrinamas tokia apimtimi, kad patenkinus ieškinį, būtų galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu būdu, skundžiama nutartimi, atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjai nebūtų užtikrinta tinkama jos pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynyba teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas turėjo išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų pareiškėjai tinkamai rengtis procesui ir jame dalyvauti, o priėmus jai palankų sprendimą - jį realiai įvykdyti.

2. Apeliantė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai motyvavo tuo, kad antstolė vykdomojoje byloje jau yra areštavusi skolininko atsiskaitomąsias sąskaitas ir jau yra pradėtas piniginių lėšų išieškojimas, todėl patvarkymas dėl kreditorinių - debitorinių įsiskolinimų pateikimo yra prieštaraujantis LR CPK 665 straipsnio 2 dalies normai, perteklinis, neteisėtas, kuris gali privesti įmonę prie bankroto. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo reikalauti duomenų apie būsimus nuostolius ar įmonei gręsiantį bankrotą, nes jo dar nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vykdomosios bylos sustabdymo, pagrįstumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio pagrįstumo, o tik aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

LR CPK 510 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per LR CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia LR CPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Kaip jau minėta, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (LR CPK 510 straipsnio 3 dalis).

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-441/2013). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekdama, kad vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje būtų sustabdyti iki tol kol bus išnagrinėtas jos skundas dėl antstolės V. Š. veiksmų, pateikė teismui skundo egzempliorių su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578 (1-2 b.l.). Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja prašo panaikinti antstolės 2014-03-07 patvarkymą dėl kreditorinių - debitorinių įsiskolinimų pateikimo vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578 bei 2014-03-25 turto arešto aktą Nr. 2-548-569/2013. Reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės pareiškėja motyvuoja tuo, kad antstolė atlikdama skundžiamus procesinius veiksmus padarė esminius įstatymo pažeidimus, o patvarkymo dėl kreditorinių - debitorinių įsiskolinimų pateikimo vykdymas gali sustabdyti įmonės finansinę – ūkinę veiklą, privesti prie bankroto. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0071/14/00578 netenkino tuo pagrindu, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Apeliantė UAB „Prioritetas“ su teismo priimta nutartimi nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo reikalauti įrodymų, o nurodyti argumentai dėl neteisėtų antstolės veiksmų yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apeliantės motyvais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašydama sustabdyti vykdomąją bylą tuo pagrindu, kad antstolės priimtas patvarkymą dėl tam tikros informacijos pateikimo trikdo įmonės veiklą ar gali ją sutrikdyti ateityje, nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio šiuos teiginius. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia pareiškėjos interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Paminėtina, kad vadovaujantis LR CPK 624 straipsnio 3 dalimi, vienu metu antstolis gali taikyti kelias priverstines priemonės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininko teises ir teisėtus interesus. Savo teises skolininkas galėtų ginti sprendžiant klausimus dėl išieškojimo nukreipimo į debitorinius įsiskolinimus pagrįstumo ir kita. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadomis, jog pareiškėja, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo išdėstytų teiginių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat pažymėtina, kad išieškojimas vykdymo procese gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio (skundo) užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojo teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas.

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad antstolės priimtas patvarkymas ir surašytas turto arešto aktas trikdo apeliantės ūkinę ir komercinę veiklą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga ir būtina taikyti apeliantės nurodytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje.

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia antstolio veiksmų teisėtumo klausimo, nenagrinėja ginčo iš esmės bei atitinkamai netiria ir nevertina skundo faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl antstolių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, atmestini ir dėl jų nepasisakytina.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl išdėstytų motyvų, nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai.

Teisėja Vilija Valantienė