Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus valda“ (procesinių teisių perėmėjas UAB „KDS grupė“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus valda“ ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi pradinį ieškovą UAB „Vilniaus valda“ pakeitė nauju ieškovu UAB „KDS grupė“, tačiau siekiant tikslumo šio procesinio sprendimo motyvuose ieškovu bus nurodomas pradinis ieškovas - UAB „Vilniaus valda“.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti už ieškovo patiektą šilumą ir karštą vandenį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šalių sudarytos Sutarties 35 punktu, pagal kurį ši Sutartis įsigalioja nuo valstybės institucijos suteikimo ieškovui licenciją teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas dienos, ieškinį dalyje dėl priteisimo ieškovui iš atsakovo įsiskolinimą už patiektą šilumą ir kaštą vandenį laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. birželio 18 d., t.y. iki ieškovas gavo šilumos tiekimo licenciją, atmetė motyvuodamas tuo, kad minėtu laikotarpiu ieškovas tokios licencijos neturėjo, todėl Sutartis nelaikytina įsigaliojusia, o atsakovui neatsirado prievolė apmokėti už pagal šią Sutartį suteiktas paslaugas.

Apelianto teigimu, jis neturėjo šilumos tiekimo licencijos dėl to, kad valstybinės institucijos neturėjo aiškios pozicijos dėl teisės aktų taikymo šiuo klausimu: gyvenamasis namas, kuriame yra atsakovui priklausantis butas, šildomas vietiniu centriniu šildymu, iš vietinės katilinės. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė informavo, kad kadangi vietinėse katilinėse gaminama šiluma nepriskiriama centralizuotam šilumos tiekimui, ieškovui šilumos tiekimo licencijos gauti nereikia. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2009 m. birželio 1 d. raštu Nr. (7.1-09)-3-597 „Dėl bendrijų ūkinės veiklos ir aprūpinimo šiluma ir karštu vandeniu“ išaiškino, jog vietinėse katilinėse gaminama šiluma nepriskiriama centralizuotam šilumos tiekimui. Tuo tarpu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija UAB „Vilniaus valda“ skyrė ieškovo vadovui baudą už neteisėtą vertimąsi energetikos veikla.

Iš šalių 2005 m. gruodžio 29 d. sudarytos Sutarties Nr. 190 metu galiojusio Šilumos ūkio įstatymo (VŽ, 2003-05-28, Nr. 51-2254) 2 straipsnio 23 dalies matyti, kad šilumos tiekėju laikomas juridinis asmuo, valdantis šilumos perdavimo tinklą, organizuojantis šio tinklo eksploatavimą gaminant (perkant) šilumą ir tiekiant ją vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 23 dalis), jis privalo turėti šilumos tiekimo licenciją (Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 1 dalis) – dokumentą, suteikiantį licencijos turėtojui teisę verstis šilumos tiekimu apibrėžtoje teritorijoje (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 25 dalis). Pagal Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, šilumos tiekimo licencijavimo taisykles tvirtina Vyriausybė. Šilumos tiekėjui, tiekiančiam ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos, šilumos tiekimo licenciją išduoda Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o mažiau šilumos tiekiančiam tiekėjui – savivaldybė. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 24 dalis šilumos tiekimą apibrėžia kaip centralizuotai pagamintos šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymą ir perdavimą šilumos vartotojams. Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarime Nr. 982 numatyta, kad įmonė, kuri verčiasi šilumos tiekimo veikla, privalo atlikti šilumos tiekėjo funkcijas; tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį vartotojams pagal šilumos pirkimo - pardavimo sutartis; parduoti vartotojui šilumos pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kiekį, laikydamasi šalių suderinto šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo režimo; patikimai ir efektyviai eksploatuoti šilumos perdavimo tinklus; užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, iki tiekimo – vartojimo ribos ir kt. (41.1. – 41.5. punktai)

Bylos medžiaga tvirtina ieškovo teiginius, kad valdžios institucijų pozicija dėl būtinybės gauti licenciją teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas išsiskyrė. Ieškovo vienasmenį valdymo organą nubaudus administracine tvarka už šilumos tiekimą be šilumos tiekimo licencijos, ieškovas nedelsdamas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl šios licencijos gavimo, kuri jam buvo išduota 2010 m. birželio 18 d. Kolegijos nuomone, laikantis CPK nuostatų dėl įrodymų vertinimo ir tikėtinumo principo, kompleksiškai vertinant visus bylos įrodymus, iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo ir byloje esančių rašytinių įrodymų galima teigti, jog labiau tikėtina, kad ieškovas ginčo laikotarpiu nebuvo kreipęsis dėl licencijos išdavimo dėl to, kad manė, jog šalių sudarytoje Sutartyje numatytai veiklai licencija nėra reikalinga, nepaisant to, savo įsipareigojimus atsakovui, įtvirtintus Sutartyje ir nacionaliniuose teisės aktuose, pagal šią sutartį realiai vykdė: nepertraukiamai tiekė šilumą bei karštą vandenį į atsakovui priklausantį butą. Teisėjų kolegija atmeta kaip faktiniam šalių elgesiui po sutarties sudarymo prieštaraujančius atsakovo teiginius, kad neįvykdžius Sutarties 35 punkto reikalavimo, sutartis laikytina nesudaryta. Atsakovas ilgą laiką naudojosi apelianto teikiamomis paslaugomis (CK 6.173 straipsnio 3 dalis), už kurias atsiskaityti buvo įsipareigojęs pagal šalių sudarytą Sutartį, nereikalavo nutraukti šių paslaugų teikimo (CK 6.203 straipsnio 1 dalis), Sutarties 35 punkto nuostata rėmėsi tik iškilus teisminiams ginčams tarp šalių dėl atsiskaitymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog 2005 m. gruodžio 29 d. Sutartis Nr. 190 nebuvo įsigaliojusi remiantis Sutarties 35 punkto sąlyga, kuri, kolegijos nuomone, nėra susijusi su atsakovo valia sudaryti sutartį.

Konstatavus, kad 2005 m. gruodžio 29 d. Sutartis Nr. 190 tarp šalių buvo įsigaliojusi ir nėra nuginčyta, atsakovo pareiga atsiskaityti kyla iš šios sutarties nuostatų. Sutarties 1, 7 punktais atsakovas įsipareigojo šios sutarties nustatyta tvarka ir laiku sumokėti už šilumos ir kašto vandens tiekimą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis Sutarties 19 punktu, konkreti šilumos ir karšto vandens kaina nustatoma vadovaujantis šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikomis ir suderinama su Valstybine kainų ir energetikos komisija. Ieškovo teigimu, šilumos ir kašto vandens kainos atsakovui apskaičiuotos vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika. Ši aplinkybės byloje nepaneigta. Sutarties sąlyga, numatanti šilumos kainos skaičiavimą, yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl nėra pagrindo ja nesivadovauti.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius šalių sudarytos Sutarties įsigaliojimu, ir nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dalyje dėl įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki licencijos gavimo dienos (2010 m. birželio 18 d.). Todėl ieškinio reikalavimai tenkinami visa apimtimi, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai įsiskolinimą, delspinigius (dėl jų skaičiavimo laikotarpio ginčo byloje nekilo) ir procesines palūkanas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad šalių sudaryta Sutartis, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsniu ir CK 1.80 straipsniu, laikytina niekine ir negaliojančia. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1107/2002). Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Šioje byloje šalių sudaryta Sutartis negali būti pripažįstama akivaizdžiai niekine. CK 1.83 straipsnis, reglamentuojantis įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryto sandorio teisinės pasekmės, tokį sandorį priskiria prie nuginčijamų sandorių. Reikalavimo dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo naujajam ieškovui UAB „KDS grupė“ priteistinos 140,00 Lt dydžio žyminio mokesčio išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 88, 93 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pradinio ieškovo UAB „Vilniaus valda“ ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti naujajam ieškovui UAB „KDS grupė“ (juridinio asmens kodas 300570672) iš atsakovo A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 445,36 skolos (keturis šimtus keturiasdešimt penkis litus 36 cnt), 74,49 Lt delspinigių (septyniasdešimt keturis litus 49 cnt), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. lapkričio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 140,00 Lt (šimtą keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio.