Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-01-05 iki 2018-05-17.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro patalpose. Atsakovės atstovas taip pat pripažįsta, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, teigdamas, jog tokia teisė nenumatyta teisės aktuose.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnyje, kuris numato, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 – 75 straipsniai nustato skirtingą pasivaikščiojimų trukmę nuteistiesiems, kurie laikomi lengvosios, paprastosios arba drausmės grupės sąlygomis. Paprastosios grupės nuteistiesiems leidžiama pasivaikščioti tris valandas per dieną, lengvosios grupės nuteistiesiems – keturias valandas, o drausmės grupei priklauso dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimas. BVK 145 straipsnyje numatyta, kad net ir nuobaudą atliekantys nuteistieji kamerų tipo patalpose turi teisę vieną valandą, o esant išimtinėms aplinkybėms – dvi valandas pasivaikščioti. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, skirtingos pasivaikščiojimo sąlygos numatomos tuberkulioze ar kitokiomis užkrečiamomis ligomis sergantiems nuteistiesiems, tačiau jiems taip pat suteikiama teisė pasivaikščioti.

Atlikus minėtų nuostatų analizę, darytina išvada, kad nuteistiesiems, nepaisant to, kokioje įkalinimo įstaigoje ar kokiose patalpose jie laikomi, turi būti suteikiamas pasivaikščiojimas. Įstatymas numato tik skirtingą pasivaikščiojimo trukmę bei sąlygas, priklausomai nuo grupės, kuriai priskirtas nuteistasis, arba esant kitoms išimtinėms aplinkybėms, tačiau pataisos įstaigoms yra numatyta pareiga nuteistiesiems šią teisę suteikti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog Pravieniškių PN, nesuteikdami pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore ginčo laikotarpiu neveikė taip, kaip numato teisės aktai ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teises.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad stacionare apgyvendinti nuteistieji yra kontroliuojami, kad nerūkytų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į pareigūnus ar pataisos namų administraciją dėl to, jog kiti asmenys galimai rūko jo gyvenamosiose patalpose (b. l. 19). Be to, nėra duomenų, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis jam būtų kilusios sunkios psichologinės ar fizinės pasekmės. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl tabako dūmų patirdavo (duomenys neskelbtini), dėl to į medikus nei karto nesikreipė (b. l. 20).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).

Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl kitų asmenų rūkymo nei karto nesiskundė, neprašė jo atskirti nuo galimai rūkančių asmenų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, nesuteikiant pareiškėjui teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teismas neabejoja, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Pareiškėjas savo patirtą žalą įvertino 4000 Eur suma. Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei. Atsižvelgtina, kad pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl patirtų išgyvenimų (b. l. 11). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą. Be to, pažeidimas iš viso truko keturis mėnesius, taigi, sąlyginai neilgą ir laiko tarpą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjui buvo padaryta esminė didelio mąsto neturtinė žala.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei metams nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau nei metus nuo pareiškėjo nurodomo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovės veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018-01-05 iki 2018-05-17, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.