- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- eAS-804-815/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02807-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Rytis Krasauskas
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM
- Pareiškėjas
- Uždaroji akcinė bendrovė „MŪSŲ LAIKAS“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų laikas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Mūsų laikas“ padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugpjūčio 4 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-502 (toliau – ir Turto arešto aktas).
Pareiškėjas pateikė raštą, kuriuo nurodė, kad atsakovas skundo reikalavimą dėl Turto arešto akto panaikinimo patenkino, todėl skundo reikalavimo nebepalaiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Mūsų laikas“ prašymą dėl skundo atsisakymo ir bylą nutraukė; taip pat priteisė pareiškėjui UAB „Mūsų laikas“ iš atsakovo VMI 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo.
Šalies argumentai
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise atsisakyti skundo ir pateikė teismui 2021 m. lapkričio 8 d. prašymą, kuriuo atsisakė skundo šioje administracinėje byloje, o priežasčių, dėl kurių teismas neturėtų priimti pareiškėjo skundo atsisakymo, nėra, skundo administracinėje byloje atsisakymas priimtinas ir byla nutrauktina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti atlyginti iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (ABTĮ 40 str. 2 d.).
Teisma pabrėžė, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant teisinį reguliavimą, pagal kurį pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pastarasis atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui, konstatuota, jog šiai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto (lot. iš tikrųjų) reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-421-502/2020).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad tik pareiškėjui padavus teismui skundą dėl VMI Turto arešto akto panaikinimo, VMI 2021 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 492-817 panaikino Turto arešto aktą. Taigi pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai jis kreipėsi į teismą, todėl šiuo atveju atsakovas VMI negali išvengti pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro tik žyminis mokestis (22,50 Eur). Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.
II.
Atsakovas VMI pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį, t. y. panaikinti skundžiamosios nutarties dalį, kuria priteistos iš VMI 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, kokiu pagrindu VMI panaikino Turto arešto aktą. Turto arešto aktas pareiškėjui buvo panaikintas tik dėl to, kad pati bendrovė savo iniciatyva 2021 m. spalio 14 d. sudarė sutartinės hipotekos sutartį su VMI. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad VMI pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) gavo 2021 m. rugpjūčio 12 d., t. y. po to, kai jau buvo priėmusi Turto arešto aktą. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė 2021 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-41427 atidėti ir išdėstyti pareiškėjo 361 913,15 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą nurodytam laikotarpiui tik tuo atveju, jei pareiškėjas įvykdys papildomas sąlygas, t. y. įkeis turtą ir tik tada bus suformuota mokestinės paskolos sutartis. Tik po 2021 m. spalio 14 d. sutartinės hipotekos sutarties sudarymo dienos VMI su pareiškėju 2021 m. spalio 19 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį. Taigi, Turto arešto aktas buvo panaikintas ne pareiškėjo skunde nurodytu pagrindu, o visai kitu pirmiau nurodytu pagrindu, t. y. pačiam pareiškėjui 2021 m. spalio 14 d. sudarius sutartinės hipotekos sutartį su VMI, po ko turto arešto akto taikymas tapo nebetikslingas, dėl ko VMI ir priėmė 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 492-817 panaikinti Turto arešto aktą. Tai reiškia, kad VMI negali būti atsakinga, kad paties pareiškėjo iniciatyva sudarius 2021 m. spalio 14 d. sutartinės hipotekos sutartį buvo panaikintas Tturto arešto aktas, dėl to VMI negali prisiimti su tuo susijusių neigiamų pasekmių, t. y. atlyginti pareiškėjui šioje byloje patirtas 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, nes jos susidarė ne dėl VMI kaltės ir ne dėl jos elgesio panaikinant Turto arešto aktą.
Pareiškėjas UAB „Mūsų laikas“ atsiliepimu prašo atsakovo VMI atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad VMI bendrovės turtinė padėtis buvo puikiai žinoma dar 2020 m. pradžioje ir jokio turto arešto net nebuvo ketinama taikyti. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas jau nuo 2020 m. kovo mėnesio buvo įtrauktas į nukentėjusių nuo Covid-19 įmonių sąrašą ir pareiškėjo atžvilgiu jau 2020 m. kovo 16 d. buvo taikomos mokestinės pagalbos priemonės. Nėra ginčo, kad atsakovui taip pat buvo žinoma, kad pareiškėjo veikla yra nekilnojamojo turto operacijos ir ši veikla nukentėjo. Tokioje situacijoje turto areštas buvo aiškiai neproporcinga mokestinės pagalbos priemonė. Todėl turto areštas nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiam mokesčių mokėtojui, kuriam jau buvo nuspręsta taikyti mokestinės pagalbos priemones, nedera su pagalbos nukentėjusiam mokesčių mokėtojui tikslais ir paskirtimi. Tai VMI įvertinusi bylos nagrinėjimo metu panaikino Turto arešto aktą. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir siekė perleisti savo turtą su tikslu išvengti atsiskaitymo su valstybe. Taip pat atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad pagal pareiškėjo turto balansą mokesčių sumokėjimui, kai taikomos mokestinės pagalbos priemonės, kilo kokia nors grėsmė. Atsakovas areštą taikė net nesulaukęs termino pabaigos, per kurį nukentėjusios įmonės gali pateikti prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo sutarties sudarymo. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas nevengė ir neatsisakė sudaryti mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo sutarties bei atsakovo pasiūlytą hipotekos sutartį. Atsakovas neginčija, kad ir patį prašymą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo bei išdėstymo pareiškėjas pateikė laiku, t. y. nepraleidęs termino. Šių aplinkybių visetas parodo, kad pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, Covid-19 aplinkybėmis buvo sąžiningas, pareigingas, savo turtine padėtimi nekėlė absoliučiai jokios grėsmės mokesčių sumokėjimui ir atitiko visus reikalavimus lengvatos bei mokestinės pagalbos priemonių taikymui. Todėl akivaizdu, kad turto areštas buvo neproporcinga priemonė, kurią atsakovas taikė iš esmės nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, atsakovui po bylos iškėlimo pačiam panaikinus Turto arešto aktą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, t. y. žyminį mokestį, atlyginti priteisė iš atsakovo. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus ir aplinkybes, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla nebaigiama nagrinėti iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Nagrinėjamu atveju skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjui UAB „Mūsų laikas“ priteista 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms, t. y. už sumokėtą žyminį mokestį, atlyginti.
Teismas skundžiama nutarties dalimi minėtas išlaidas pareiškėjui priteisė, konstatavęs, kad pareiškėjas atsisakė skundo atsakovui skundo reikalavimą tenkinus geruoju, t. y. pačiai VMI panaikinus Turto arešto aktą. VMI, nesutikdama su minėta teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį, t. y. panaikinti skundžiamosios nutarties dalį, kuria priteistos iš VMI 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad VMI Turto arešto aktą panaikino ne siekdama pareiškėjo skundą patenkinti geruoju, bet pačiam pareiškėjui atlikus veiksmus (sudarius su VMI hipotekos sutartį ir mokestinės paskolos sutartį), dėl ko taikyti turto areštą nebebuvo pagrindo.
ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualia suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, minėtai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto (lot. iš tikrųjų) reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje susiklosčiusi procesinė situacija atitinka minėtus kriterijus, t. y. VMI 2021 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 492-817 panaikino Turto arešto aktą jau po skundo dėl Turto arešto akto panaikinimo padavimo teismui (skundas buvo paduotas 2021 m. rugpjūčio 27 d.). Šių nustatytų aplinkybių pakanka išvadai, kad atsakovas VMI ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies prasme pareiškėjo skundo reikalavimą patenkino geruoju, o vidiniai motyvai (priežastys), kurie lėmė VMI sprendimą panaikinti Turto arešto aktą, šiuo atveju nėra reikšmingi. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo VMI. Kitokia išvada šioje byloje neatitiktų suformuotos nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-732-968/2020, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-54-261/2021 ir kt.), o išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo šios suformuotos praktikos šios bylos kontekste, atsakovas nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad VMI panaikino Turto arešto aktą su pareiškėju sudariusi mokestinės paskolos ir hipotekos sutartis, patvirtina, kad šiuo atveju galėjo būti panaudotos ir kitos mokesčių administravimo priemonės mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti, kurios mažiau varžo pareiškėją.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį priteisti pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Šios nutarties keisti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.