- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-20
- Bylos Nr.
- eA-1056-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01630-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
- Pareiškėjas
- J. K.
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei, „Freshtravel“
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. (buvusi C.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 770,19 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėja nurodė, kad kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, organizavo turistams poilsines keliones. Į UAB „Freshtravel“ organizuotas turistines keliones buvo išvykę nemažai turistų, o kiti turistai, pirkę UAB „Freshtravel“ paslaugas, į keliones taip ir neišskrido. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla.
3. Pareiškėja nurodė, jog ji ir R. K. 2014 m. spalio 27 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą. Už kelionę iš viso buvo sumokėta 2 798 Lt (810,36 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Pasak pareiškėjos, 2015 m. kovo 20 d. ji Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) pateikė prašymą grąžinti pinigus už neįvykusią kelionę, tačiau jai 2015 m. rugsėjo 7 d. buvo grąžinta tik 40,17 Eur suma.
4. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėja dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią, jos nuomone, turi atlyginti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėja kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.
7. Atsakovo atstovas teigė, kad nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Turizmo departamentas nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, tačiau dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas. Nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 770,19 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. gegužės 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003877 dėl kelionės į Fuerteventūrą dviem asmenims už 2 798 Lt. Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė „Ergo“ į pareiškėjos sąskaitą 2015 m. rugsėjo 7 d. pervedė 40,17 Eur.
12. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jai atlyginti.
13. Teismas atsakovo atstovo teiginius, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes turizmo paslaugų teikimo sutartis nepasirašyta, be to, nėra duomenų, jog pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina apmokėjimą būtent už ginčo kelionę, vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Be to, pareiškėja UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog už ginčo kelionę sumokėta 2 798 Lt suma. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai bei papildomi dokumentai patvirtina, jog teismui pateiktas mokėjimo per „Perlas“ terminalą dokumentas bei G. K. 2014 m. spalio 25 d. mokėjimo nurodymas Nr. 717 pagrindžia pareiškėjos užsakytos kelionės dviem asmenims į Fuerteventūrą apmokėjimą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjai atlygintina 770,19 Eur turtinė žala ir priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
III.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
15. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.), nes sprendime nėra įvardytos ir kiekvienos atskirai pagrįstos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teismas priteisė turtinę žalą iš valstybės, nesant jokių motyvų dėl valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimo, kas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).
16. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nuostatas. Pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus, teismas sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo veiklą priimant šį įstatymą, nes konstatavo, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Teismas taip pat pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, nes sprendė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytų pareigų.
17. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų. Taigi šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
18. Teismas nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Teismas, teisingai nustatęs, kad turizmo paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta, nepagrįstai pripažino, jog ji buvo realiai sudaryta. Pareiškėjos pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina, kad buvo apmokėta būtent už Kelionių organizatoriaus organizuotą kelionę, juose nėra nurodyta indentifikavimui reikalingų duomenų, be to, vieną iš mokėjimų atliko ne pareiškėja, o G. K.. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „Cherry Media LT“ būtų Kelionių organizatoriaus tarpininkas (agentas), kuriuo yra nurodytas „Plius Travel“.
19. Teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėja yra pateikusi kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ir jis yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.
Atsiliepimas
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.
21. Atsiliepime pažymi, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
23. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑3707-575/2016).
26. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1841‑629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
27. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
28. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.
29. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
30. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
31. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.
32. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad buvo sumokėti pinigai už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo turistai neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003877 (I. t., b. l. 7–9) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventurą), kadangi pareiškėja per „Perlo“ terminalą (b. l. 10) ir G. K. bankiniu pavedimu (I t., b. l. 12) sumokėjo po 405,18 Eur už turistų pareiškėjos ir R. K. kelionę pagal pareiškėjos įsigytus kuponus internetinėje svetainėje Beta.lt turizmo paslaugai gauti (I t., b. l. 215, 216). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjos užsakymu turėtą suorganizuoti kelionę, nors šios sumos buvo pervestos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.
33. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.