Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-493-2015

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00220-2013-2

2015 m. sausio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Albino Antanaičio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Ievai Gegieckaitei, Jūratei Vaškevičiūtei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nukentėjusiajam M. S., išteisintajam R. D., išteisintojo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, specialistei Daliai Jaučkojienei, ekspertui Sigitui Simanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Patalavičienės ir nukentėjusiojo M. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, t. y. su nukentėjusiuoju M. S. (duomenys neskelbtini), sudaręs nuomos sutartį dėl naudojimosi automobiliu „MB Sprinter 312“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu M. S., nuo 2012 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d., minėtą automobilį 2012 m. lapkričio 11 d. paėmė ir jo M. S. negrąžino, tokiu būdu jį pasisavindamas, padarė M. S. 12000 litų turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Jurgita Patalavičienė skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, kuriuo R. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam bausmę – 6 mėn. laisvės atėmimą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant per 11 (vienuolika) mėnesių atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą; nukentėjusiojo M. S. pareikštą civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš R. D. 12 000 Lt; R. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Išteisintasis R. D. ir jo gynėja advokatė A. Fominienė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Teismas nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamojo R. D. veiksmuose nėra objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jį išteisino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, tik iš dalies sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, su apeliacinių skundų argumentais toje dalyje, kurioje nagrinėjamos faktinės bylos aplinkybės, sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo susiklostę santykiai laikytini civiliniais teisiniais santykiais. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas rėmėsi iš esmės tik faktu, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo sudaryta automobilio nuomos sutartis, kurios pagrindu R. D. disponavo automobiliu, bei paties kaltinamojo parodymais, tačiau nevertino nukentėjusiojo parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Nors R. D. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, ką savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo ir nukentėjusysis. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija padarė išvadą, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, jog R. D. iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, t. y. su nukentėjusiuoju M. S. (duomenys neskelbtini), sudaręs nuomos sutartį dėl naudojimosi automobiliu „MB Sprinter 312“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu M. S., nuo 2012 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d., minėtą automobilį 2012 m. lapkričio 11 d. paėmė ir jo M. S. negrąžino, tokiu būdu jį iššvaistė ir padarė M. S. 12000 litų turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teisme R. D. parodė, jog susipažino su D. 2012-11 mėn. Įdėjo skelbimą, kad ieško darbo statybose, pasiūlė tas darbdavys, lyg D., sakė iki Klaipėdos reikės nuvažiuoti, išsinuomoti automobilį, įrankius pasiimti. Atsiskaitys savaitgaliais. 2000 Lt davė D., sakė reikės darbui automobilio, kažkiek dar davė, kaip avanso. 2000-3000 Lt davė. Atvežė į (duomenys neskelbtini) g., prie (duomenys neskelbtini) ligoninės. Dėl automobilio nuomos lyg neskambino. Sakė reikia automobilį išsinuomoti, reikės darbui, sakė toje vietoje paduok dokumentus, pinigus, susirink daiktus, lauk manęs. Sutartį pasirašė, važiavo namo, įrankius pasiėmė, patraukė link Klaipėdos. Su juo bendravo D.. Savininką vieną kartą matė. Važiavo tuo autobusiuku, iškleręs buvo, atvažiavo ne į tą vietą iš karto, sakė prie Klaipėdos turgaus. Pradėjo šaukti, kad debilas, ne į tą vietą nuvažiavo. Ilgai pralaukė, liepė į kitą vietą pervažiuoti, ten niekas jo nepasitiko. Paskui sakė prie kelto važiuoti. Prie kelto nuvažiavo, niekas jo neleido į tuos keltus. Aikštelėje niekas nepasitiko. Prie laivų buvo atvažiavęs. Ten objektas šalia, kaip suprato, sakė laukti prie kelto. Minėjo, kad kur važiuoja į Stokholmą, toje aikštelėje laukti. Nesiruošė į Stokholmą važiuoti. Sakė bus laivai, lauk toje aikštelėje. Buvau ten nuvažiavęs. Paskui nuo kelto atgal grįžo, ten negalima stovėti. Šiek tiek atgal grįžo, laukė. Miegojo tame autobusiuke, maistas baigėsi, nežinojo, ką daryti. Suprato, kad bus apgautas, pakeleivingą autobusiuką pasistabdė, aną autobusiuką paliko Klaipėdoje, nesugebėjo parvairuoti, mąstyti logiškai. Ten ilgai vaikščiojo, laukė. Automobilį paliko ir viskas, reikėjo namo grįžti, maistas, vaistai baigėsi. Neturėjo kuro, gal 2-3 litrai buvo likę. Manė pas savininką grįš, atsiras. Nesuvokė, kad galėjo dingti. Grįžo persigandęs, parsivežė magnetolą, raktą, namuose numetė, paskui motina sakė reikia nunešti. Kai išvyko iš Kauno, po paros, pusantros grįžo. Pasimetė, galvojo gal grąžins automobilį, gal patys savininkai pasiėmė, pergyveno, galvojo gal pačiam važiuoti į Klaipėdą. Su D. telefonu bendravo. Pasvalyje negalėjo būti. Jis tai iš vieno, tai iš kito Nr. paskambindavo. Jį prisimena, neaukštas, 175 cm ūgio, šviesesnių plaukų, vyresnis. Matė Kaune vieną kartą, pakalbėjo. Jis iš karto nesakė, kad reikės automobilį išnuomoti, sakė reikės darbą atlikti. Antrą kartą atvažiavo iki jo namų, sakė reikės paimti krovininį automobilį, nuvežė jo paimti, su juo nėjo, sakė neturi laiko, neis, yra žmogus, paimsi. Į Švediją nebuvo išvykęs, motinai nesakė, kad vyks į Švediją.

Įspėtas apie galimą kaltinimo pakeitimą iš BK 183 straipsnio 1 dalies į 184 straipsnio 1 dalį, R. D. paaiškino, kad automobilio piktybiškai nepaliko, į svetimas rankas jo neperdavė. Pasiėmė automobilį savo atsakomybėn, bet neturėjo planų piktybiškai paimti ir pavogti automobilį. Teigė pats nukentėjęs nuo šio įvykio ir nurodė, kad automobilis tikrai nėra tiek vertas, kiek nurodyta civiliniame ieškinyje.

Apžiūrėjęs byloje pateiktus daiktinius įrodymus – radijo dangtelį bei raktą su pakabuku, nukentėjusysis parodė, kad tokie pakabukai buvo, pagal tai sprendžia, kad tai gali būti jo mašinos raktas. Radijo dangtelio neatsimena. Šie daiktai nukentėjusiajam nereikalingi.

Liudytoja N. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad išteisintasis yra jos sūnus, turi sunkių sveikatos problemų, seniai serga šizofrenija. 2012-11-11 jo sveikatos būklė buvo bloga, atliekant ekspertizę vaistų nedavė, be vaistų jam labai pablogėja. Kitoje byloje ekspertizė buvo paskirta, prieš tai buvo grįžęs. Darbo ieškojo, rado. Sakė darbą radęs. Grįžo ir pasidėjo ant batų dėžės tuos daiktus, įmetusi į įrankių dėžę, pamiršo. Praėjus daug laiko pamatė raktelius ir magnetofoną, sakė paimk. Padavė, sakė gerai, dabar man nereikia, vis tiek nepristatė tyrėjai. Kada paskaitė apeliacinį skundą, kad yra rakteliai, jis neranda, tada pati nunešė advokatui. Grįžęs sūnus buvo susinervinęs. Kada grįžo sutrikęs, sakė suradęs darbą prieš tai. Grįžęs nieko nekalbėjo. Prieš išvažiuojant sakė radęs darbą Klaipėdoje pabaigti objektą iki Naujų metų, duoda automobilį, veš darbininkus iš Kauno. Pasiėmė įrankius ir patalynę. Sūnus Švedijoje nebuvęs, niekur, pagal sveikatos būklę negalėtų. Lietuvoje savaitę, dvi padirba, susipyksta su darbdaviais. 2000 Lt gyvenime neturėjęs. Iš pensijos atskaito baudas. Nematė nukentėjusiojo, pas ją atvykęs nebuvo. Vyras sakė, kad buvo atvažiavęs vyriškis, klausė kur R.. Sakė dėl automobilio nori pasikalbėti, daugiau nieko nežino. Namuose tuo metu buvo R.. Mano, jie nesusitiko. Pasvalyje giminių nėra. Sūnus turi vairuotojo pažymėjimą.

Specialistė Dalia Jaučkojienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad R. D. lankosi nereguliariai. Laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-01-01 apsilankė 3 kartus. Ar įmanoma, esant jo nurodytiems nusiskundimams, jo diagnozei, kad asmuo savęs nesuvoktų erdvėje, laike, tai jei kažkas tokio būtų, tai būtų užfiksuota. Jis buvo dirglesnis, irzlesnis. Sunku pasakyti, ar gali būti visiškas savęs nesuvokimas, sergant tokio pobūdžio psichine liga. Gali ir keistis. Tuo metu, kai jis lankėsi, tokių simptomų nebuvo. Vaistai negalėtų taip suveikti, kad jis pamirštų ir nesiorientuotų, kaip nurodo savo parodymuose. Su šiais vaistais žmonės mokosi ir dirba. Jis apskritai turėjęs daug streso, būdavo konfliktų, bet kad jis pamirštų, tai jis niekada to nesakė. Jo gal mąstymas yra nepakankamai nuoseklus. Jis vis tiek pamena, kur paliko tą mašiną. Tiek prikurti jis negali, kad telefonas fiksuojamas Pasvalio rajone, o jis sako, kad tuo metu buvo Klaipėdoje. Negali būti, kad jis pamirštų, kur jis yra. Jo parodymai gali būti nenuoseklūs, bet prasmę jie turi.

Ekspertas Sigitas Simanauskas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad buvo gauti visi reikiami dokumentai tam, kad pateiktų galutinę išvadą, tą išvadą tvirtina. Taip pat ekspertizės metu jis nenuosekliai pasakojo, bet čia gali būti gynybiniai elementai, nes vieną kartą jis pateikia vieną versiją, kitą kartą – kitą versiją. Ekspertizėje pažymėjo, kad jis yra ne atviras ir galima įtarti, kad ne viską pasakoja, bet jokių suvokimo sutrikimų nekonstatuota. Gali būti, kad R. D. manipuliuoja, naudojasi tuo, kad jis ligonis, ir gali sąmoningai pateikti jam gynybai reikšmingus faktus, suvokdamas, jog jis save gina, ir elementariai meluoja. Nenuoseklumas gali būti melavimas, gali būti ir kaip liga, bet visą jo nenuoseklumą turi atspindėti visas elgesys. Jis vieną kartą sako, kad nerado tos mašinos, kitą kartą – neturėjo benzino, kažkaip neužbaigia tos minties. Jei jam būtų buvusios haliucinacijos (dėl Pasvalio), tada jam turėtų būti orientacijos sutrikimai. Esant orientacijos sutrikimams, atsirastų kažkoks neadekvatus elgesys. Arba būtų neadekvatus elgesys dėl suvokimo sutrikimų. Dažniausiai tai pamato aplinkiniai ir žmonės patenka į gydymo įstaigas. Šiuo atveju jis nepateko, todėl vertina tai kritiškai, kad tokių dalykų nebuvo. Eksperto praktikoje tokių dalykų nebuvę, kad tokį ilgą laiką neprisimintų, jog buvo kažkokiame mieste, kur paliko automobilį, tai išliktų, ir nebūtų žmogui suteikta kažkokia pagalba, arba būtų nepastebėtas neadekvatus elgesys. Vis vien turėtų būti ne vien tik atminties sutrikimai, atsiranda ir kiti. Tikrai negalėjo būti, kad R. D., turėdamas tokio pobūdžio ligą, galėjo vykti į Pasvalį ir nesuprasti, kad vyksta ir vairuoja į Pasvalį.

Iš 2013-06-06 Kauno apskrities VPK Kauno m. Santakos PK KPS tyrėjo I. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 11).

Iš 2012-11-30 M. S. pareiškimo matyti, kad jis prašo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio pasisavinimo (t. 1, b. l. 9).

Iš 2012-11-14 nuomos sutarties matyti, kad ji sudaryta tarp nukentėjusiojo M. S. ir kaltinamojo R. D. (t. 1, b. l. 10).

Iš 2013-04-24 rašto, gauto iš AB „DFDS Seaways“, matyti, kad laikotarpiu 2012-11-14 – 2012-12-14 R. D. nevyko AB „DFDS Seaways“ keltais, automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo transportuojamas AB „DFDS Seaways“ keltais (t. 1, b. l. 24).

Iš R. D. naudoto mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių matyti, kad jo abonentas 2012-11-14 jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus celių, esančių adr. (duomenys neskelbtini) Kaune. 2012-11-14 22:01 val. minėtas abonentas jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus celės, esančios Pasvalio raj., Morkūnai (t. 1, b. l. 32-37).

Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013 ir kt.). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Teismų praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. D. veikoje yra visi BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Byloje esančiais duomenimis yra nustatyta, kad R. D. sudarė su nukentėjusiuoju M. S. automobilio „MB Sprinter 312“ nuomos sutartį ir šios sutarties pagrindu minėtas automobilis buvo teisėtai valdomas R. D. ir dėl jo R. D. turėjo sutartyje apibrėžtus įgaliojimus. Tačiau, pasibaigus nuomos sutarties terminui, automobilis teisėtam savininkui grąžintas nebuvo, R. D. su savininku nesusisiekė, o vykstant tyrimui ir nagrinėjant bylą teisme negalėjo paaiškinti, kur automobilis dingo, teigdamas, kad pats buvo apgautas.

Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad R. D. ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisiamajame posėdyje nuosekliai tvirtino, kad automobilį išsinuomojo kito asmens prašymu ir už jo pinigus, kad galėtų gauti darbą, teigė, kad tikslo pasisavinti automobilį neturėjo, paaiškino, kad automobilį paliko aikštelėje, o vėliau jo nerado. Teismas tokiais R. D. teiginiais motyvavo jo kaltės dėl turto pasisavinimo nebuvimą, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai laikytina R. D. gynybine pozicija. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstatuoti, jog R. D. davė nuoseklius parodymus, nėra pagrindo. Nors apklausiamas jis nuosekliai teigė, kad automobilį išsinuomojo jo būsimo darbdavio nurodymu ir už jo pinigus, tačiau aplinkybių, kurios išties svarbios R. D. kaltės nustatymui – tai yra, kur jis konkrečiai vyko išsinuomotu automobiliu, kokioje vietoje jį paliko, kokiomis aplinkybėmis prarado jo valdymą ir kaip grįžo namo, R. D. nuosekliai nurodyti negalėjo. Šias aplinkybes, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, R. D. nurodė padrikai, nelogiškai ir skirtingai. Visais atvejais jis teigė, kad su išnuomotu automobiliu važiavo į Klaipėdą, nes taip jam nurodė būsimas darbdavys D.. Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. D. teigė, kad nuvažiavęs į Klaipėdą laukė D. degalinėje, nesulaukęs susinervino ir išėjo pasivaikščioti, o grįžęs automobilio nerado. Jis taipogi teigė, kad D. nurodė jam važiuoti prie kelto, nes mašina bus reikalinga Švedijoje, tačiau jis prie kelto nenuvažiavo, nes jo nerado. Policijai bei savininkui apie tai, kad automobilis dingo, nieko nepranešė. Atkreiptinas dėmesys, kad R. D. teigė, jog yra įsitikinęs, kad autobusiuką paėmė D..

Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, R. D. įvykio aplinkybes nurodė jau kitaip – kad D. laukė keliose vietose, kad buvo nuvažiavęs prie kelto, kur jo niekas neįleido, paliko autobusiuką, nes nesugebėjo jo parvairuoti, ir pakeleivinga mašina grįžo atgal į Kauną. Nors suprato, kad tikriausiai buvo apgautas, bet pagalbos niekur nesikreipė. Šie R. D. parodymai iš dalies sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau akivaizdu, kad pats kaltinamasis, duodamas parodymus, suprato jų nenuoseklumą ir akcentavo, jog negalėjo logiškai mąstyti ir tinkamai elgtis dėl savo psichinės ligos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta R. D. gydytoja D. Jaučkojienė paaiškino, kad R. D. negalėjo pamiršti, kur jis yra, veikiausiai pamena ir kur paliko automobilį, yra gynybiškas. Teismo psichiatrijos ekspertizę atlikęs ekspertas S. Simanauskas patvirtino, kad jokių suvokimo problemų R. D. nekonstatuota, gali būti, kad jis manipuliuoja ir naudojasi tuo, kad yra ligonis, o skirtingų detalių nurodymas apie buvimą Klaipėdoje vertintinas kaip gynybiškumas.

Pažymėtina, jog byloje esantys objektyvūs duomenys – R. D. naudoto telefono abonento išklotinės – patvirtina, kad 2012-11-14 22:01 val., tai yra tuo metu, kai kaltinamojo parodymais, jis buvo Klaipėdoje, jo telefono abonentas jungėsi prie mobiliojo ryšio operatoriaus celės, esančios Pasvalio raj. Šios aplinkybės R. D. apklausiamas negalėjo paaiškinti. Nepasitvirtino ir kaltinamojo parodymai dėl telefono numerio, kuriuo jis neva bendravo su D., kadangi, bylos duomenimis, jo nurodytu telefono numeriu naudojosi vaikinas, vardu T., gyvenantis Jungtinėje Karalystėje.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo vertinti R. D. parodymus kaip nuoseklius. Priešingai, jie vertintini kaip gynybinė kaltinamojo versija, kurią paneigia tiek rašytiniai bylos duomenys, tiek nukentėjusiojo parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusiojo teigimu, sudarant nuomos sutartį su R. D., jam nekilo jokių abejonių dėl kaltinamojo psichinės būklės. R. D. sutartu laiku negrąžinus automobilio, jis pats ėmėsi jo ieškoti, buvo nuvykęs nurodytu adresu ir skambino telefonu. Kaltinamasis telefonu jam pasakė, kad iš jo išnuomotą automobilį perdavė kažkokiam savo draugui, kuris ir davė pinigus automobilio nuomai. Konkrečiai savo draugo neįvardino, pasakė tik, kad jo vardas Ds.. Vėliau nukentėjusysis bendravo su R. D. telefono numeriu, kurio abonentas Švedijoje, bet daugiau jokios informacijos apie automobilį nesužinojo.

Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, jog R. D. iššvaistė svetimą, M. S. priklausantį turtą – automobilį, kurį išsinuomojo ir valdė nuomos sutarties pagrindu. Tai, kad R. D. nepranešė, jog prarado automobilį, nei nuomotojui, nei teisėsaugos institucijoms, kol pats turto savininkas nesikreipė į policiją dėl negrąžinamo automobilio, leidžia manyti, kad kaltinamasis suprato, jog pažeidžia savininko interesus, daro jam materialinę žalą, ir sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams atsirasti, taigi veikė tiesiogine tyčia. R. D. veika negali būti kvalifikuojama kaip turto pasisavinimas, kadangi byloje nėra nustatyta, kad su svetimu turtu R. D. elgėsi kaip su savo. Tuo tarpu bylos duomenys leidžia spręsti, kad automobilis buvo perduotas kitiems asmenims, veikiausiai asmeniui, kurį R. D. įvardijo D. vardu. Viena iš kaltinamojo versijų buvo ta, kad automobilio jis nerado, nes jį pasiėmė D.. Nukentėjusysis taip pat teigė, kad susisiekus su R. D. jo nurodytu telefono numeriu, kaltinamasis sakė, jog automobilį perdavė draugui, kuris ir davė pinigus automobilio nuomai, tik įvardijo jį kaip Ds..

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nenustačius R. D. tyčios dėl automobilio pasisavinimo, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo susiklostę teisiniai santykiai laikytini civiliniais teisiniais santykiais. Iš tiesų, sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Pagal civilinę nuomos sutartį gauto turto negrąžinimas nuomininkui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veikoje yra BK numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tai gali būti susiję arba su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-549/2003, 2K-7-388/2007, 2K-208/2013, 2K-7-85/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, R. D. veiksmai padarė nuomos sutarties vykdymą neįmanomą. Galimybės sugrąžinti M. S. priklausantį turtą nėra, kadangi automobilis iki šiol nerastas, R. D. nuomos mokesčio nemokėjo, išskyrus pradinę 2000 Lt įmoką, nenurodė jokių duomenų, kurie sudarytų galimybę iššvaistytą turtą surasti. Taigi konstatuotina, kad nuomos sutarties vykdymas ir nuomotojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Nuomininkui perleidus jam patikėtą turtą tretiesiems asmenims, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija, skiriant bausmę R. D. už padarytą nusikaltimą, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. R. D. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, nedirba, serga psichikos liga. R. D. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad R. D. baustinas laisvės apribojimo bausme, švelnesne negu sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

Nukentėjusysis M. S. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl automobilio vertės, sudarančios 12000 Lt, bei negautų pajamų iš automobilio nuomos nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d., sudarančių 47250 Lt, atlyginimo. Atėmus 2000 Lt, kuriuos R. D. sumokėjo nukentėjusiajam M. S. kaip avansą, bendra ieškinio suma sudaro 57250 Lt. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nusikalstama veika padaryta turtinė ar neturtinė žala turi būti atlyginama (BPK 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nėra nuostatų, kurios neleistų iš kaltininko išieškoti dėl jo veiksmų negautą naudą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad R. D. neiššvaisčius M. S. priklausančio automobilio, šis būtų gavęs tokias pajamas, kokias nurodė civiliniame ieškinyje. Dėl šios priežasties M. S. priteistina iššvaistyto automobilio vertė (12000 Lt) bei pajamos, kurias jis būtų gavęs pagal nuomos sutartį su R. D., jeigu sutartis būtų tinkamai įvykdyta (980 Lt), atėmus 2000 Lt, kuriuos R. D. sumokėjo M. S. pasirašant sutartį (iš viso 10980 Lt / 3180 EUR).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus kai tai susiję su darbu ar mokymusi.

R. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiojo M. S. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš R. D. 3180 EUR turtinės žalos atlyginimo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, esančius prie bylos – automobilio raktelius bei radijo dangtelį – sunaikinti.