Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-190-879/2025

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-12-12
Bylos Nr.: 1A-190-879/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-06-2-00002-2024-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis: G. Š.
Nukentėjusysis: T. R.
Advokatai: Darius Staškevičius

Kategorijos

1.2.14.6.1Turto pasisavinimas (BK 183 str. 1 d.)
1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Bylos Nr. 1A-190-879/2025(S)

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00002-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 1.1.7.2.3; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujantprokurorui Arvydui Miečiui,nuteistojo G. Š. gynėjui advokatui Dariui Staškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant:

- per visą bausmės vykdymo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

-per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam T. R. padarytą 600 Eur turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d., (duomenys neskelbtini) T. R. jam patikėjus parduoti savo automobilį VW Touareg, valt. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo šio automobilio nuėmė ir pasisavino keturias automobilines padangas „265/65R17 Comforser CF3000“, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. R. 600 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir tikina, kad jis priimtas nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, vadovaujantis vien tik prielaidomis. Teigia, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

2.2. Apeliantas skunde neginčija, kad 2023-07-20 nukentėjusysis T. R. atvarė jam automobilį VW „Touareg“ su „purvo“ padangomis „265/6517 120/117 Comforser CF3000“, tačiau teigia, kad jau kitą dieną, t. y. 2023-07-21, automobilį VW „Touareg“ su „purvo“ padangomis jis perdavė potencialiam pirkėjui – M. G., kad pastarasis prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį pasibandytų šį automobilį. Anot apelianto, aptariamas automobilis jo žinioje buvo tik vieną dieną, t. y. nuo 2023-07-20 iki 2023-07-21, ir per tą laiką, jis jokių padangų nepasisavino, ką patvirtino ir liudytojas M. G., nurodydamas, kad automobilis 2023-07-21 jam buvo perduotas su purvo padangomis. Kadangi nuo 2023-07-21 T. R. automobilis VW „Touareg“ su sumontuotomis „purvo“ padangomis buvo perduotas liudytojui M. G. ir būtent jo žinioje šis automobilis buvo iki pat 2023-09-10, kuomet minėtas automobilis buvo grąžintas jau be „purvo“ padangų, todėl jis nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 str.

2.3. Apeliantui nėra suprantama, kodėl teismas nusprendė, jog jis pasisavino patikėtą turtą laikotarpiu nuo 2023-07-20 iki 2023-09-26. Apeliantas dar kartą pažymi, kad nuo 2023-07-20 iki 2023-07-21 T. R. priklausantis automobilis VW Touareg su „purvo” padangomis iš tiesų buvo jo žinioje, tačiau tame laikotarpyje jis nepasisavino „purvo” padangų, o 2023-07-21 automobilį su „purvo” padangomis perdavė liudytojui M. G.. Nuo 2023-07-21 iki 2023-09-10 automobilis VW Touareg su „purvo" padangomis buvo ne jo, o liudytojo M. G. žinioje, t. y. nuo automobilio perdavimo iki to momento, kai liudytojas M. G. automobilį VW Touareg jau be „purvo” padangų atvarė ir paliko prie jo autoserviso. Nuo 2023-09-10 iki 2023-09-26 automobilis VW Touareg be „purvo“ padangų stovėjo jo (G. Š.) kieme, t. y. nuo automobilio atvarymo prie autoserviso iki to momento, kai T. R. pats išsivežė automobilį VW Touareg be „purvo“ padangų. Taigi, visa tai, anot apelianto, patvirtina, kad T. R. priklausantis automobilis VW Touareg jo žinioje buvo tik vieną dieną ir per tą laiką jis padangų nepasisavino.

2.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusysis T. R. norėjo parduoti savo automobilį, todėl šiam tikslui pasiekti jis patikėjo savo automobilį VW Touareg su „purvo“ padangomis jam. 2023-08-01 šis tikslas pasiektas - T. R. ir UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamas direktoriaus M. G., sudarė automobilio VW Touareg pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu T. R. už 3 000 Eur pardavė savo automobilį su „purvo“ padangomis UAB (duomenys neskelbtini), o pastaroji tapo naujuoju automobilio savininku. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad 2023-08-01 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta. Apeliantas pažymi, kad ši sutartis galiojanti, ji niekada nebuvo pripažinta negaliojanti ar nutraukta. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, įregistravo nuosavybes teises į šį automobilį, juo naudojosi daugiau kaip mėnesį ir galiausiai UAB (duomenys neskelbtini) minėtą automobilį perpardavė tretiesiems asmenims. Visa tai patvirtina, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo įvykdyta. T. R. pardavė automobilį su „purvo" padangomis ir už jį gavo 3 000 Eur, todėl akivaizdu, kad T. R. jokios žalos nepatyrė. Tuo tarpu jei T. R. negavo visų ar dalies pinigų už parduotą automobilį, jis turi teisę kreiptis į teismą, dėl skolos priteisimo iš pirkėjo.

2.5. Apeliantas dar kartą nurodo, kad jis neneigia, jog jam, kaip tarpininkui, buvo patikėtas automobilis su „purvo" padangomis, tačiau tokios pačios komplektacijos automobilis 2023-07-21 buvo perduotas liudytojui M. G., kuris šiuo automobiliu nepertraukiamai naudojosi iki 2023-09-10, kuomet automobilis prie jo autoserviso buvo atvarytas ir paliktas jau su pakeista komplektacija – be purvo padangų. Kad 2023-09-10 automobilį atvarė be „purvo“ padangų patvirtino ir pats liudytojas M. G.. Nors liudytojas M. G. teisme teigė, jog „purvo“ padangas pakeitė jis (G. Š.) liudytojo M. G. prašymu, tačiau apeliantas tai neigia, nurodydamas, kad liudytojas negalėjo prisiminti ir tiksliai nurodyti, kada toks prašymas buvo išreikštas, taip pat liudytojas neprisiminė ar jis pats, ar jo darbuotojai nuvarė į autoservisą padangų keitimui ir pan. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje akcentavo 2023-09-26 vykusį konfliktą, kuomet atvykęs atsiimti automobilio, T. R. reiškė pretenzijas jam (G. Š.) dėl padangų, nes buvo uždėtos ne „purvo“, o kitos padangos. Apeliantas pažymi, kad ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra, nes 2023-09-10 liudytojas M. G. minėtą automobilį atvarė tikrai ne su „purvo" padangomis. Nors teismas atkreipė dėmesį, kad konflikto aplinkybes dėl automobilio padangų patvirtina ir byloje pateikti susirašinėjimai tarp T. R. ir jo, tačiau apeliantas pažymi, kad teismas neatskleidė kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia minėtas susirašinėjimas. Apeliantas nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, jog susirašinėjimas vyko apie liudytojos S. J. sutvarkytą automobilį FIAT ir pakeistas jo padangas, todėl pateiktas susirašinėjimas yra visiškai nesusijęs su šia byla. Anot apelianto, teismas, vertindamas nukentėjusiojo T. R., tiek ir liudytojo M. G. parodymus, turėjo atsižvelgti į jų tarpusavio konfliktiškus santykius ir galimą jų suinteresuotumą apkalbėti apeliantą, juo labiau, kad liudytojas M. G. melagingai teigė, kad apeliantas jam pardavė automobilį už 4000 Eur, tuo tarpu byloje pateiktas kasos išlaidų orderis patvirtina, kad T. R. už perkamą automobilį išmokėta 3000 Eur.

2.6. Galiausiai apeliantas nurodo, kad pats teismas nuosprendyje pripažino ir konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad konkrečiai kaltinamasis – G. Š., konkrečiai nustatytu laiku, konkrečioje vietoje, nuėmė padangas nuo automobilio. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis pasisavino T. R. priklausančias „purvo“ padangas, nėra. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, kai visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami jo naudai, apeliantas teigia, jog skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismo posėdžio metu nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

G. Š. apeliacinis skundas tenkinamas.

3. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas G. Š. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nepašalinti byloje esantys prieštaravimai, o jo kaltė grindžiama išimtinai vien tik prielaidomis, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

4. BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. Š. laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d., T. R. jam patikėjus parduoti savo automobilį VW Touareg, valt. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo šio automobilio nuėmė ir pasisavino keturias automobilines padangas „265/65R17 Comforser CF3000“, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. R. 600 Eur turtinę žalą.

6. Nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: iš dalies paties nuteistojo G. Š., nukentėjusiojo T. R., liudytojų M. G., J. U., V. R., S. J., M. A., A. G., M. S. parodymais teisme, ikiteisminio tyrimo metu, apžiūrų, savanoriško daiktų ir dokumentų pateikimo, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kita rašytine bylos medžiaga.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino jų visų bylos aplinkybių kontekste, todėl padarė bylos faktiniais duomenimis nepagrįstas išvadas dėl G. Š. veiksmų teisinio vertinimo. Byloje esančių ir teismo ištirtų faktinių duomenų visuma yra nepakankama pagrįsti, kad G. Š. padarė jam inkriminuotą veiką.

8. Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

9. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

10. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

11. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

12. Pagal galiojančią teismų praktiką BK 183 str. numatyto nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius, t. y. kai kaltininkas turto atžvilgiu turi specialius įgaliojimus. Svetimo turto pasisavinimo subjektais gali būti asmenys, kuriems tas turtas yra patikėtas arba esantis jo žinioje. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltinamasis turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.

13. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. Š.negalėjo pasisavinti svetimo turto ir jo nepasisavino, nes kaltinime nurodytu laikotarpiu nebuvo šios nusikalstamos veikos subjektu.

14. Kaip matyti, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant G. Š.padarytą nusikalstamą veiką nurodoma, kad nukentėjusysis T. R. ir nuteistasis G. Š. sudarė žodinį susitarimą, kuriuo nukentėjusysis T. R. davė G. Š. specialų pavedimą – parduoti nukentėjusiajam priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat nurodoma, kad automobilio perdavimo G. Š. metu (2023-07-20) ant automobilio buvo uždėtos padangos „265/6517 120/117 Comforser CF3000“, o automobilio grąžinimo nukentėjusiajam T. R. metu (2023-09-26) ant automobilio buvo uždėtos kitos padangos. Visos šios aplinkybės nurodomos teisingai ir jas pripažįsta pats nuteistasis G. Š.. Tačiau G. Š. tvirtina, kad jis nepasisavino jam patikėto turto, nes tas turtas nebebuvo jo žinioje.

15. Kaip matyti, nuteistasis G. Š. parodė, kad iš tiesų 2023-07-20 nukentėjusysis T. R. atvarė jam automobilį VW „Touareg“ su „purvo“ padangomis „265/6517 120/117 Comforser CF3000“, tačiau tvirtino, kad jau kitą dieną, t. y. 2023-07-21, automobilį VW „Touareg“ su „purvo“ padangomis jis perdavė potencialiam pirkėjui – M. G., kad pastarasis prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį pasibandytų šį automobilį. Taip pat tvirtino, kad jokių padangų jis nenuėmė. Tačiau nuosprendyje teismas nurodė, kad tokius G. Š.parodymus vertina kritiškai, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas tokią išvadą iš esmės motyvavo tik tuo, kad automobilio perdavimo G. Š. metu ant automobilio buvo uždėtos padangos „265/6517 120/117 Comforser CF3000“, o grąžinimo nukentėjusiajam metu, šių padangų nebebuvo. O vien tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą, kad konkrečiai G. Š., konkrečiai nustatytu laiku, konkrečioje vietoje, pats tiesiogiai nuėmė nuo automobilio padangas, savaime nepaneigia fakto, kad automobilis jam buvo patikėtas su purvinėmis padangomis „265/65R17 Comforser CF3000“, o grąžintas jau be jų. Teismas rėmėsi ir liudytojų V. R., J. U., M. S. parodymais bei rašytiniais įrodymais apie tai, kad nukentėjusiajam atvykus pas G. Š. atsiimti automobilio, tarp nukentėjusiojo T. R. ir nuteistojo G. Š. vyko konfliktas dėl automobilio padangų. Dėl to, kas buvo išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent G. Š. pasisavino jam patikėtą svetimą turtą.

16. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į akivaizdų prieštaravimą pačiame kaltinime. Čia nurodoma, kad G. Š. pasisavino keturias automobilines padangas laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d. Tuo tarpu iš nuteistojo G. Š., nukentėjusiojo T. R., liudytojo M. G. parodymų, rašytinių įrodymų nustatyta: 1) 2023-07-20 T. R. perduoda automobilį G. Š.; 2) kelių dienų laikotarpiu G. Š. perduoda automobilį M. G.; 3) 2023-08-01 tarp T. R. ir M. G. (UAB (duomenys neskelbtini)) sudaroma automobilio pirkimo-pardavimo sutartis; 4) 2023-09-26 T. R. grąžintas automobilis (be purvinių padangų). Kaip jau ir minėta, pasisavinimui būdingi ypatingi teisiškai apibrėžti kaltininko įgaliojimai jam patikėto turto ar suteiktų turtinių teisių atžvilgiu. Pasisavinamas gali būti tik toks turtas, kuris buvo kaltininko žinioje. Kadangi T. R. davė specialų vienkartinį pavedimą – surasti automobiliui pirkėją ir jį parduoti, todėl akivaizdu, kad G. Š. įgaliojimai vykdyti nurodytas funkcijas turto atžvilgiu buvo apibrėžti pirmiau minėto susitarimo ir turi būti vertinami tik tose ribose. Byloje nustatyta, kad automobilis G. Š. buvo perduotas 2023-07-20, o parduotas 2023-08-01, kas reiškia, kad susitarimo pagrindu G. Š. valdyme patikėtas turtas (automobilis VW Touareg su purvo padangomis) iš esmės buvo ne laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 26 d., kaip nurodyta kaltinime ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o nuo 2023 m. liepos 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 1 d., t. y. nuo automobilio perdavimo jam (G. Š.) iki automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (žodinio susitarimo įvykdymo), kuomet pasibaigė, jo (G. Š.), kaip tarpininko, įgaliojimai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos nepagrįstai vertino, jog ir po to, kai buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, turtas liko patikėtas G. Š. ir jo žinioje.

17. Kita vertus, vertinant ar visu aptartu laikotarpiu patikėtas turtas buvo G. Š. valdyme, pažymėtina, kad tiek pats G. Š., tiek ir liudytojas M. G. nurodė, kad prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, automobilis buvo perduotas jam (M. G.) pasibandyti. Nuteistasis G. Š. parodė, kad jis žinojo, jog M. G. ieško pirkti automobilį, todėl pasiūlė jam įsigyti šį automobilį. M. G. paprašė išbandyti automobilį prieš perkant ir automobilio savininkas - nukentėjusysis T. R., tam neprieštaravo. Nors šiuo atveju nėra tiksliai nustatyta, kada G. Š. perdavė automobilį pasibandyti pirkėjui - M. G. (G. Š. teigė, kad automobilį M. G. perdavė 2023-07-21, M. G. teigė, kad buvo 2023 m. liepos mėn. pab., automobiliu naudojosi apie savaitę laiko iki automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo - 2023-08-01), tačiau liudytojas M. G. patvirtino, kad automobilio perdavimo metu automobilis buvo su apynaujėmis purvinėmis padangomis. Taip pat liudytojas M. G. patvirtino, kad automobilį bandė apie savaitę laiko. Automobilis jam tiko, todėl 2023-08-01 pasirašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Iš to, kas aptarta, akivaizdu, kad G. Š. vykdant savo kaip tarpininko įsipareigojimus ir perdavus automobilį M. G. pasibandyti, automobilis jam (G. Š.) iki pat automobilio pardavimo sutarties sudarymo nebebuvo perduotas/grąžintas atgal. O tai reiškia, kad nuo automobilio su purvinėmis padangomis perdavimo M. G. momento, minėtas turtas nebebuvo G. Š. žinioje. Be to, kaip jau ir minėta, toks automobilio perdavimas M. G. atitiko ir nukentėjusiojo T. R. valią, t. y. jis neprieštaravo, kad automobilis būtų perduotas potencialiam pirkėjui pasibandyti.

18. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi išnagrinėtus ir jau aptartus įrodymus, konstatuoja, kad tuo laikotarpiu, kai G. Š. pagal žodinį susitarimą buvo patikėtas T. R. turtas – automobilis VW Touareg su purvinėmis padangomis „265/65R17 Comforser CF3000“, iki automobilio perdavimo M. G. pasibandyti, G. Š. šio automobilio padangų nepasisavino. Tuo tarpu po to, kai automobilis buvo perduotas M. G., iki automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuomet teisiniu požiūriu pasibaigė G. Š., kaip tarpininko įgaliojimai, T. R. priklausantis turtas nebuvo G. Š. žinioje. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino G. Š.kaltu ir nuteisė pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas.

19. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardinti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Nusikaltimai - tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyrą), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d, 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

20. Aptariamu atveju teisėjų kolegija pastebi, kad , T. R. priklausančio turto, t. y. automobilinių padangų „265/65R17 Comforser CF3000“ pasisavinimas, buvo pripažintas tų padangų G. Š. nesugrąžinus, kartu su grąžintu automobiliu VW Touareg valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau vien tai, kad tuo metu turtas (padangos) nebuvo grąžintas T. R., nepakanka padaryti išvadai dėl šio turto pasisavinimo, kaip nusikalstamos veikos pripažinimo. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, Nr. 2K-46-699/2018 ir kt.). Kaip jau nustatyta, T. R. ir G. Š. sudarė žodinį susitarimą, kad G. Š., kaip tarpininkas, padės T. R. surasti automobilio VW Touareg pirkėją ir priėmė perduotą VW Touareg automobilį su purvinėmis padangomis „265/65R17 Comforser CF3000“. Tuo tarpu po 2023-08-01 pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp T. R. ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujamos M. G., minėtam automobiliui buvo nustatyti esminiai trūkumai, todėl M. G. minėtą automobilį kaip tarpininkui grąžino G. Š., kad jis grąžintų T. R.. Visgi, automobilio savininkui - T. R., automobilis buvo grąžintas jau be purvinių padangų „265/65R17 Comforser CF3000“. Atsižvelgusi į visą susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegija neabejotinai sprendžia, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tas pačias jau išdėstytas bylos aplinkybes. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad G. Š. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, apsunkinančius galimybę kitai šaliai ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Nenustatyta ir jokių aplinkybių, dėl kurių tokių teisių įgyvendinimas būtų tapęs neįmanomu. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp G. Š. ir T. R. bei M. G. susidariusi teisinė situacija šiuo atveju turi būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 183 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

21. Dėl visų jau aptartų aplinkybių skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis, nes šiuo atveju nustatyta, kad G. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 metams, be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

G. Š. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Donatas JatužisJolanta RaščiuvienėDaina Vaidachavičienė