Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-135/2009

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorija:

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. nuteistas pagal LR BK 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems (1) metams keturiems (4) mėnesiams bausmės vykdymą atidedant vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams (LR BK 75 str.1 d., 2 d.) ir įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, taip pat mokytis (studijuoti), arba dirbti, arba registruotis darbo biržoje. Taip pat nuosprendžiu nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL , t.y. 650 Lt (šešių šimtų penkiasdešimt) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis (6) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis LR BK 72 str. 2 d. 2 p. buvo konfiskuoti iš nuteistojo nusikalstamai veiklai panaudoti pinigai 230 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. buvo nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d., apie 19.43 val., Šiauliuose, M.K. Č. gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), policijos tarnybiniame automobilyje „Fiat Dukato“, v.n. (duomenys neskelbtini) siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, t.y. kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už kelių eismo taisyklių pažeidimus - transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam ir leistino greičio viršijimą, Šiaulių apskrities VPK pareigūnams R. M. ir A. M. tiesiogiai davė 230 Lt kyšį, numesdamas šiuos pinigus ant policijos tarnybinio automobilio grindų.

Teismo posėdyje nuteistasis T. A. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus bei juos įvertinęs, padarė teisingas išvadas ir jų pagrindu pagrįstai T. A. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo T. A. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. pagrįstai, nes nuteistasis policijos pareigūnams davė kyšį, numesdamas pinigus ant policijos automobilio grindų, už tokį policijos pareigūnų elgesį ­– neteisėtą neveikimą - administracinės teisės pažeidimo protokolo nesurašymą už KE taisyklių pažeidimus, ko padaryti vykdydami savo tarnybinius įgaliojimus pareigūnai neturėjo teisės. Baudžiamojoje byloje tai įrodyta policijos pareigūnų A. M., R. M., A. L. parodymais, įvykio apžiūros protokolu, kuriais teismui netikėti nebuvo pagrindo.

Teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Atmetamas apelianto skundo argumentas, kad teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi tik vienpusiškais pareigūnų parodymais, o atmetė R. V. ir L. S. parodymus. Tai, kad nusikalstamos veikos vykdymo metu įvykio vietoje buvo tik nuteistasis ir policijos darbuotojai, kurie ir nurodė įvykio aplinkybes, negali būti vertinama, kaip vienpusišku aplinkybių ištyrimu. Teisminio tyrimo metu buvo vertinami ir paties nuteistojo parodymai, tačiau, juos susiejus su visomis nustatytomis aplinkybėmis, buvo pagrįstai padaryta išvada, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi teisiamajame posėdyje nuteistasis nurodydavo skirtingai, kurioje rankoje – dešinėje ar kairėje - jis laikė piniginę ir pinigus, painiojosi nurodydamas, kuria ranka traukė pinigus ir telefoną, nelogiški yra nuteistojo teiginiai, kad su ta pačia ranka tuo pat metu galėjo laikyti piniginę ir su ta pačia ranka tuo pat metu galėjo traukti pinigus iš jos (b.l. 138-139). Vertindamas L. S. parodymus apie neva tai jos paimtą nuteistojo piniginę iš pareigūnų automobilio, teismas pagrįstai konstatavo, kad jie prieštarauja liudytojų A. M., R. M. bei A. L. parodymams ir gali būti vertinami kaip liudytojos noras padėti nuteistajam išvengti atsakomybės. A. M. ir R. M. parodė, kad iki pat operatyvinės grupės atvykimo prie tarnybinio automobilio jokių pašalinių asmenų neprileido ir nuteistasis iki to momento buvo automobilyje (b.l.141,144). A. L. parodė, kad tik prieš vykstant į policijos komisariatą, T. A. pats perdavė piniginę L. S. (b.l.58, 151). Ir pats kaltinamasis pirminėje apklausoje teigė, kad nuo pareigūno smūgio per ranką automobilyje ant grindų nukrito tik pinigai, bet piniginės neminėjo (b.l.73).

Teismas pagrįstai atmetė nuteistojo gynybinę versiją, kad pinigai ant automobilio grindų atsirado tik todėl, kad jie iškrito jam iš rankų sudavus pareigūnui smūgį per nuteistojo ranką, kada jis traukė telefoną iš piniginės, o pinigus laikė rankoje, kad būtų patogiau tą padaryti, o nesiekė papirkti pareigūnus, kad jie nevykdytų savo tiesioginių pareigų, nes nustatytos įvykio aplinkybės šią versiją paneigė.

LR BK 67 str. numato baudžiamojo poveikio priemonių rūšis, kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Jas skiria teismas asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų, apysunkį ar sunkų nusikaltimą ar atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (LR BK 67 str. 2 d.) T. A. buvo prižintas kaltu padarius apysunkį nusikaltimą (LR BK 11 str. 4 d.) ir buvo atleistas nuo bausmės, jos vykdymą atidedant. Įstatymas suteikia teismui teisę pačiam parinkti, kurią (ar kurias) iš įstatymo numatytų baudžiamojo poveikio priemonių taikyti asmeniui ir nenustato, kokios konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės turėtų būti taikomos už vienos ar kitos rūšies nusikaltimams. Teismas, spręsdamas ar įstatymas leidžia skirti baudžiamojo poveikio priemones, atsižvelgia tik į tai, ar yra įstatyme numatyti baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindai, o taip pat atsižvelgiama į nusikaltimo laipsnį ir pobūdį.

Įstatymas nenumato, kad įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą turi būti skiriama tik tokiu atveju, kada nusikalstama veika buvo padaryta žala nukentėjusiajam. Apie šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, siekiant surasti geriausią poveikio priemonę kaltininkui, įstatymas palieka teisę spręsti teismui. Pinigai, kurie buvo daromos nusikalstamos veikos priemonė, buvo konfiskuoti pagrįstai ir teisėtai, kadangi tą numato LR BK 72 str. 2 d. 2 p.

Ištyrusi bylos aplinkybes ir išnagrinėjusi pirmos instancijos teismo nuosprendį, teisėju kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio aprašomoje dalyje, kurioje yra išdėstyti bausmės ir baudžiamojo poveikio skyrimo motyvai, LR BK 56 str. yra nurodytas dėl techninės klaidos. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą, privalėjo nurodyti, kad vadovaujasi LR BK 55 str., kadangi toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą ir dėl to yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Ši techninė klaida neturėjo įtakos bausmės griežtumui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai pripažino T. A. kaltu pagal LR BK 227 str. 2 d., teisingai paskyrė bausmę, todėl naikinti 2009-02-21 Šiaulių miesto apylinkės nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria:

Nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmesti.