- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-18
- Bylos Nr.
- I-1443-257/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01205-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skundu prašo priteisti neturtinę žalą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas).
Pareiškėjas R. K. skunde (b. l. 2-3) ir posėdžio metu nurodė, kad 2013-05-28 Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274, 72/04-3275, 2013-05-29 Nr. 72/04-3324 ir 2013-05-30 Nr. 72/04-333, 72/04-3334 kreipėsi su prašymais – reikalavimais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, kuris atsakė į jo prašymus – reikalavimus 2013-06-19 Nr. 17/01-825. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus raštas nepagrįstas jokiais teisės aktais. Be to, Atsakovas, atsisakydamas atsakyti į jo prašymus – reikalavimus raštu bei juos atmesdamas pasielgė neteisėtai pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nes neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokiu Atsakovo neveikimu buvo pažeistos jo teisės ir interesai, neatsakant į jo raštus, be to, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 nutarimo Nr. 875 30 punto nuostatos, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 dienų nuo jų gavimo institucijoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jis 2013-07-02 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apskųsdamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-06-19 raštą Nr. 17/01-825. Kalėjimų departamentas, surinkęs dokumentinę medžiagą ir ją išanalizavęs nustatė, kad į jo prašymuose keliamus klausimus nebuvo tinkamai atsakyta ir paaiškinta, todėl jo skundas yra pagrįstas. Mano, kad Atsakovas nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos ir pažeidė jo teises tinkamai ir laiku gauti atsakymus į jo parašytus aukščiau paminėtus raštus, nors Atsakovas turėjo visas galimybes ištirti ir tinkamai įgyvendinti pareigą laiku, motyvuotai atsakyti jo raštus. To nepadaręs Atsakovas sukėlė jam tam tikrų nepatogumų, nervinę įtampą, dvasines kančias. Pareiškėjo nuomone, tarp nurodyto Atsakovo pažeidimo ir jam kilusių padarinių yra priežastinis ryšys ir Atsakovo veiksmus vertina ne tik kaip akivaizdų nenorą tinkamai spręsti jo iškeltą problemą pateiktuose prašymuose – reikalavimuose, bet ir kaip biurokratizmą. Kadangi į jo raštu pateiktus prašymus Atsakovas pastoviai atsirašinėja, šiuo atveju jis nutarė kreiptis į teismą ir užkirsti kelią tolesniems tokiems Atsakovo veiksmams. Gal 500 litų įvertinta neturtinė žala yra per didelė, galvoja, kad užtektų iš Atsakovo 1 MGL dydžio sumos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 114). Pateiktame atsiliepime (b. l. 106-110) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gauti pareiškėjo R. K. 2013-05-28 raštai Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274 ir 72/04-3275, 2013-05-29 raštas Nr. 72/04-3324 ir 2013-05-30 raštai Nr. 72/04-3333 ir 72/04-3334.
2013-05-28 raštais Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274 ir 72/04-3275 pareiškėjas kreipėsi dėstydamas nusiskundimus ir svarstymus, susijusius su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų įgyvendinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje. 2013-02-29 raštu Nr. 72/04-3324 pareiškėjas kreipėsi reikalaudamas nedelsiant reaguoti į jo raštą ir nufotografuoti jo laikymo kameros įrengimą. 2013-05-30 raštais Nr. 72/04-3333 ir 72/04-3334 pareiškėjas kreipėsi klausimais, susijusiais su asmens laikymo sąlygomis įstaigoje.
Šiaulių tardymo izoliatorius išnagrinėjo pareiškėjo 2013-05-28 raštus Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274 ir 72/04-3275, 2013-05-29 raštą Nr. 72/04-3324 ir 2013-05-30 raštus Nr. 72/04-3333 ir 72/04-3334 ir atsakė 2013-06-19 raštu Nr. 17/01-825 atsisakydamas teikti informaciją. Šiaulių tardymo izoliatorius atsisakymą teikti informaciją motyvavo tuo, kad pareiškėjo prašoma informacija jam anksčiau ne kartą yra teikta, be to, pagal pareiškėjo prašymą reikėtų išrinkti, susisteminti ir apibendrinti kelerių metų duomenis. Šiaulių tardymo izoliatorius taip pat pažymėjo, kad dalies pareiškėjo prašomos informacijos tvarkymas nesusijęs su Šiaulių tardymo izoliatoriui teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. jo netenkinusį įstaigos 2013-06-19 raštą Nr. 17/01-825 „Dėl prašymų“ 2013-07-02 skundu apskundė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui. 2013-07-10 raštu Nr. 2S-2960 „Dėl R. K. skundo nagrinėjimo“ Šiaulių tardymo izoliatorius buvo įpareigotas pakartotinai atsakyti į pareiškėjo prašymus, nurodyta, kad į nuteistojo (byloje – pareiškėjo) skundus ir klausimus nebuvo tinkamai atsakyta ir paaiškinta.
2013-07-19 Šiaulių tardymo izoliatorius parengė raštą Nr. 24/01-948 „Dėl prašymų nagrinėjimo“, kuriuo pareiškėjui išsamiai atsakė į rūpimus klausimus. Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-06-19 rašto Nr. 17/01-825 „Dėl prašymų“ parengimo motyvų. Pareiškėjas skunde Teismui nurodo, kad jo patirtą neturtinę žalą sąlygojo Šiaulių tardymo izoliatoriaus veikimas ne pagal teisės aktų reikalavimus nagrinėjant pareiškėjo 2013-05-28 raštus Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274 ir 72/04-3275, 2013-05-29 raštą Nr. 72/04-3324 ir 2013-05-30 raštus Nr. 72/04-3333 ir 72/04-3334. Pareiškėjas taip pat remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013-07-10 rašte Nr. 2S-2960 išdėstytais argumentais, kuriais pabrėžiama, jog „Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.“
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, visuomenines organizacijas bei tarptautines institucijas. Asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, o atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.
Fizinių ir juridinių asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose reglamentuoja Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1 p.). Šių Taisyklių nustatyta tvarka taip pat nagrinėjami asmenų kreipimaisi į institucijas, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų (toliau vadinama – valstybės tarnautojas), piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją (2 punktas).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti bendrieji individualaus administracinio akto reikalavimai ir pranešimo apie individualaus administracinio akto priėmimą procedūra. To paties įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Taigi individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė ir šis aktas turi būti pagrįstas inter alia teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Atsakovo nuomone, Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-06-19 raštas Nr. 17/01-825 „Dėl prašymų“ nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, nes pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių: juo nėra nei suvaržomos, nei įgyvendinamos pareiškėjo teisės ir pareigos. Raštas laikytinas informacinio pobūdžio atsakymu Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 5 punkto kontekste, kur įtvirtinta, kad atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu, raštu ar elektroniniu būdu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikta administracinė paslauga, pateikta informacija, įteikta prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kai įstaiga gali atsisakyti teikti asmeniui informaciją. Šios administracinės bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į teismui pateiktą dokumentinę medžiagą: pareiškėjo R. K. raštus Šiaulių tardymo izoliatoriui ir atsakymus į juos. Analizuojant šių raštų turinį, matyti, kad R. K. į Šiaulių tardymo izoliatorių raštais, kuriuose dėstomi nusiskundimai ir svarstymai, susiję su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų įgyvendinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kreipėsi ne kartą, atsakymai į raštus jam būdavo pateikiami, pvz. 2013-04-03 raštu Nr. 17/01-437 „Dėl prašymų“ svarstyti R. K. prašymai, be kita ko, susiję ir su remonto darbų atlikimu kamerose, lentynėlės įrengimu kameros Nr. 69 sanitariniame mazge; 2013-03-08 raštu Nr. 17/01-328 „Dėl prašymų“ svarstyti R. K. prašymai, be kita ko, susiję ir su remonto darbų atlikimu kamerose; 2013-01-30 raštu Nr. 17/01-126 „Dėl prašymų ir skundo“ svarstyti R. K. prašymai, be kita ko, susiję ir su remonto darbų atlikimu kamerose; 2012-10-22 raštu Nr. 17/01-916 „Dėl prašymų“ svarstyti R. K. prašymai, be kita ko, susiję ir su remonto darbų atlikimu kamerose; 2012012-04-17 raštu Nr. 17/01-379 „Dėl prašymų“ svarstyti R. K. prašymai, be kita ko, susiję ir su remonto darbų atlikimu kamerose, lentynėlės įrengimu kameros sanitariniame mazge; 21012-03-19 raštu Nr. 17/01-240 „Dėl prašymų“ svarstyti R. K. prašymai, be kita ko, susiję ir kamerų įrengimu. Byloje esanti dokumentinė medžiaga parodo, kad pareiškėjas reguliariai kreipiasi į įstaigą su įvairaus turinio raštais, prašydamas paaiškinimų, informacijos, susijusios su laikymo sąlygomis, dėstydamas nusiskundimus, kritiką, pasiūlymus, pageidavimus. Šiaulių tardymo izoliatorius nuolat reaguoja į pareiškėjo raštus, teikia į juos atsakymus pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Kadangi pareiškėjas R. K. 2013-05-28 raštuose Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274 ir 72/04-3275, 2013-05-29 rašte Nr. 72/04-3324 ir 2013-05-30 raštuose Nr. 72/04-3333 ir 72/04-3334 pakartotinai prašė jam jau teiktos informacijos, dėstė prašymus, pageidavimus ir kritiką, dėl kurios Šiaulių tardymo izoliatorius jau buvo ne kartą pateikęs pareiškėjui atsakymus, R. K. buvo atsakyta 2013-06-19 raštu Nr. 17/01-825 „Dėl prašymų“ atsisakant teikti informaciją. Be to, pareiškėjas taip pat prašė atlikti veiksmus ir pateikti informaciją, ko Šiaulių tardymo izoliatorius negali atlikti, nes tai nebūtų susiję su įstaigai teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu (pvz. fotografuoti patalpas ir taip fiksuoti jų būklę, išduoti asmeniui nuotraukas).
Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013-06-19 raštas Nr. 17/01-825 „Dėl prašymų“ buvo parengtas tinkamai vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis ir pagrįstai atsisakius asmeniui teikti informaciją. Tuo pačiu atsakovas pažymi, jog 2013-07-19 raštas Nr. 24/01-948 „Dėl prašymų nagrinėjimo“ buvo parengtas vykdant pareiškėjo R. K. 2013-07-02 skundą nagrinėjusios institucijos administracinį nurodymą Šiaulių tardymo izoliatoriui atsakyti į pareiškėjo raštus.
Dėl neturtinės žalos pagrįstumo nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl kad ji atsirastų, yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo ne kartą išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas teigia, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus netinkamo veikimo (neveikimo) jam buvo sukelti nepatogumai, nepasitikėjimas, nervinė įtampa, stresas, sutrikdytas protinis mąstymas, tačiau jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų nepateikė. Lakoniškai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Abstraktūs teiginiai, įprasminantys neturtinę žalą galinčius sukelti veiksnius, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą ir ją susieti su Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsisakymu asmeniui teikti informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Prašo pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką praneįta tinkamai, teismo šaukimu (b. l.115).
Pareiškėjo R. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos, Šiaulių tardymo izoliatoriui netinkamai atsakius į pareiškėjo prašymus, atlyginimo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų, kuriais buvo atsisakyta teikti informaciją į pareiškėjo pateiktus prašymus, kadangi tokia informacija jam jau buvo pateikta, kitos informacijos surinkimas būtų susijęs su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, be to, dalis prašomos informacijos nesusijusi su Atsakovui pavestų funkcijų vykdymu.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Lietuvos valstybės, atstov aujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Kaip jau buvo minėta, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.271 str.), todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti).
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pažymėtina, jog LR Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 p. numatyta, jog asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas R. K. 2013-05-28 raštais Nr. 72/04-3271, 72/04-3272, 72/04-3274 ir 72/04-3275 kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėstydamas nusiskundimus ir svarstymus, susijusius su Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų įgyvendinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje. 2013-02-29 raštu Nr. 72/04-3324 pareiškėjas kreipėsi reikalaudamas nedelsiant reaguoti į jo raštą ir nufotografuoti jo laikymo kameros įrengimą. 2013-05-30 raštais Nr. 72/04-3333 ir 72/04-3334 pareiškėjas kreipėsi klausimais, susijusiais su asmens laikymo sąlygomis įstaigoje (b. l. 20-27).
Šiaulių tardymo izoliatorius 2013-06-19 raštu Nr. 17/01-825 (b. l. 5) atsakė į pareiškėjo R. K. prašymus, atsisakydamas teikti informaciją ir motyvavo tuo, kad pareiškėjo prašoma informacija jam anksčiau ne kartą yra teikta, be to, pagal pareiškėjo prašymą reikėtų išrinkti, susisteminti ir apibendrinti kelerių metų duomenis, be to, dalies pareiškėjo prašomos informacijos tvarkymas nesusijęs su Šiaulių tardymo izoliatoriui teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu.
Pareiškėjui R. K. apskundus tokį Atsakovo atsakymą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (b. l. 18), buvo konstatuota, kad į pareiškėjo prašymuose iškeltus klausimus nebuvo tinkamai atsakyta ir paaiškinta (b. l.17), taip pat buvo nurodyta atsakyti pareiškėjui į jo rašytus prašymus. Ginčo dėl to nėra. Atsakovas pareiškėjui 2013-07-13 atsakė raštu Nr. 24/01-948 „Dėl prašymų nagrinėjimo“, kuris įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apskųstas nebuvo.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. Kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669-11). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo konstatavo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Kuo pasireiškė neturtinė žala, kokius patyrė neigiamus išgyvenimus, visų pirma, paaiškinti gali tik pats žalą patyręs asmuo. Pareiškėjas teismui skunde išvardino jo patirtus neturtinės žalos požymius (sukelti tam tikri nepatogumai, nepasitikėjimas, nervinė įtampa, stresas, sutrikdytas protinis mąstymas) ir nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą. Teismas kritiškai vertina tokius pareiškėjo R. K. nurodytus argumentus, nes administracinėje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pavirtinančių pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos pasireiškimo požymius. Be to, pareiškėjo nurodytos neigiamos emocijos, gavus jo netenkinantį atsakymą iš Atsakovo bei nepatogumai rašant skundą Kalėjimų departamentui, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nors Atsakovas nepilnai atsakė į pareiškėjo pateiktus prašymus, ką pripažino ir Kalėjimų departamentas, pareiškėjas prašomą suteikti informaciją (dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010, dėl remonto darbų atlikimo kamerose, lentynėlės įrengimo kameros sanitariniame mazge ir kt.) turėjo ir buvo gavęs pagal savo ankstesnius prašymus (b. l. 59-73, 74-79, 80-85, 86-99, 100-105).
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl Atsakovo 2013-06-19 rašto Nr. 17/01-82 jis patyrė neturtinę žalą, nes Atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio, kuris nesukūrė pareiškėjui teisių ir pareigų. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjo R. K. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.