- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-11-03
- Bylos Nr.
- 2T-36
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vincas Verseckas, Donatas Šernas (pran.)
- Pareiškėjas
- Kipre registruotos įmonės Duke Investement Limited
- Ieškovas
- Kipre registruotos įmonės Duke Investment Limited
- Atsakovas
- Kaliningrado
- Kategorijos
- 130.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. Kęstučiui Švirinui, adv. pad. Giedriui Murauskui, Oleg Šamansky,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Kipre registruotos įmonės Duke Investement Limited pareiškimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrų 2004 m. spalio 1 d. sprendimą byloje pagal ieškovo Kipre registruotos įmonės Duke Investment Limited ieškinį atsakovams Kaliningrado sričiai, atstovaujamai Kaliningrado srities administracijos ir Regioniniam Kaliningrado srities vystymo fondui dėl avansinio mokėjimo ir palūkanų išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Londono tarptautinio arbitražo teismas 2004 m. spalio 1 d. sprendimu byloje pagal ieškovo Kipre registruotos įmonės Duke Investment Limited ieškinį atsakovams Kaliningrado sričiai, atstovaujamai Kaliningrado srities administracijos ir Regioniniam Kaliningrado srities vystymo fondui nusprendė išieškoti iš atsakovo Kaliningrado srities, atstovaujamos Kaliningrado srities administracijos, ieškovo naudai 10 000 000 JAV dolerių dydžio avansinį mokėjimą pagal 1997 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartį, 9 560 545,32 JAV dolerių dydžio palūkanas ir palūkanas dėl įsipareigojimų nevykdymo, o taip pat 14,75 procento metinių palūkanų nuo 10 000 000 JAV dolerių ir 8 857 402,52 JAV dolerių sumų nuo sprendimo priėmimo datos iki visiško sprendimo įvykdymo, 423 573,25 JAV dolerių ir 120 000 svarų sterlingų arbitražo išlaidų. Be to, teismas priteisė iš atsakovo Regioninio Kaliningrado srities vystymo fondo ieškovo naudai 30 000 JAV dolerių arbitražo išlaidų.
Pareiškėjas Kipre registruota įmonė Duke Investment Limited 2004 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono tarptautinio arbitražo teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimą dėl avansinio mokėjimo ir palūkanų išieškojimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad 1997 m. lapkričio 18 d. tarp atsakovų ir Vokietijoje registruoto banko Dresdner Bank AG buvo sudaryta 30 mln. JAV dolerių vertės Kredito sutartis, pagal kurią buvo suteiktas finansavimas Kaliningrado srities regioninio vystymo fondo veiklai. 1998 m. šalys pasirašė paskolos sutartį detalizuojantį susitarimą, pagal kurį Kaliningrado srities administracijai buvo suteikta 10 mln. JAV dolerių paskola. Atsakovams nevykdant prievolės grąžinti paskolą, paskolos davėjas Dresdner Bank AG 2003 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi visus savo turtinius reikalavimus, kylančius iš minėtos paskolos sutarties ir papildomų susitarimų, perleido bendrovei Dresdner Kleinwort Wasserstein Limited, o pastaroji 2003 m. vasario 11 d. dar kartą perleido įsigytą reikalavimą ieškovui Duke Investment Limited, kuris atsakovams nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, 2003 m. spalio 9 d. perdavė ginčą Londono tarptautiniam arbitražo teismui, kaip numatė 1997 m. lapkričio 18 d. sutarties 27.3 punkte įtvirtina arbitražinė išlyga. 2004 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas.
Atsakovas Kaliningrado srities Regioninis Kaliningrado srities vystymo fondas atsiliepimo į pareiškėjo įmonės Duke Investment Limited prašymą nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovas Kaliningrado sritis, atstovaujama Kaliningrado srities administracijos, atsiliepimu į pareiškėjo įmonės Duke Ivestement Limited prašymą prašo šį prašymą atmesti.
Nurodo, kad pripažinus ir leidus vykdyti arbitražo teismo sprendimą, bus pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta viešoji tvarka, kadangi 1997 m. lapkričio 18 d. kreditinis susitarimas, kurio pagrindu priimtas prašomas pripažinti arbitražo teismo sprendimas, yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Be to, Kaliningrado sritis negavusi paskolos, kadangi pinigai buvo pervesti į Kaliningrado srities vystymo fondo sąskaitą. Prašymas pripažinti arbitražo teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje negali būti tenkinamas ir todėl, kad Londono arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė Niujorko konvencijos 5 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą teisės būti išklausytam principą, nes spręsdamas arbitrų paskyrimo klausimą, nepasiūlė ieškovui kreiptis į Nuolatinio trečiųjų teismo Hagoje Generalinį sekretorių dėl kompetetingo organo skyrimo, kad šis paskirtų antrąjį arbitrą. Tokiu būdu arbitražo teismas pažeidė ir Arbitražinio Reglamento UNICITRAL 7 straipsnio 2 punkto b dalies, 12 skyriaus 9,10 punktų reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – Komercinio arbitražo įstatymo) 39 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje - Niujorko 1958 metų konvencijos ,,Dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo” (toliau – Niujorko konvencija) dalyvėje, Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio bei Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio ir minėtos Niujorko konvencijos nuostatas. Didžioji Britanija yra Niujorko konvencijos signatarė ir dalyvė nuo konvencijos įsigaliojimo momento, todėl Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrų 2004 m. spalio 1 d. sprendimo pripažinimui ir vykdymui Lietuvos Respublikoje taikytini Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo 39 ir 40 straipsniai bei Niujorko konvencijos nuostatos.
Sprendžiant dėl užsienio komercinio arbitražo sprendimo pripažinimo, byla nėra nagrinėjama iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis minėtomis teisės normomis, privalo patikrinti vien tai, ar nėra pagrindų atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Pagrindus atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą nustato Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio pirmoji ir antroji dalys. Šie pagrindai yra identiški Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytiems pagrindams.
Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio pirmoji dalis (Niujorko konvencijos V str. 1 d.) nustato, kad atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą galima, jeigu ginčo šalis, prieš kurią sprendimas nukreiptas, pateikia įrodymus, kad: 1) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo tam tikru mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal taikomąjį įstatymą, kurį ginčo šalys numatė savo sutartyje, o jei tokio nurodymo nėra - pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinio teismo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši šalis negalėjo pateikti savo paaiškinimų; arba 3) arbitražinio teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje. Jeigu nuostatos tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo arba jei tokio susitarimo nėra - tos valstybės, kurioje vyko arbitražas, įstatymų; arba 5) sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo priimtas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Pagal nusistovėjusią Komercinio arbitražo įstatymo ir Niujorko konvencijos taikymo praktiką aukščiau nurodytų pagrindų buvimą teismas tikrina tik ginčo šalies, prieš kurią arbitražo sprendimas yra nukreiptas, reikalavimu.
Ex officio (savo iniciatyva) Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl užsienio arbitražo pripažinimo, turi patikrinti tik tai, ar nėra Komercinio arbitražo 40 straipsnio antrojoje dalyje (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų: 1) ar ginčo objektas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas ir 2) ar užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas neprieštaraus Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.
Atsakovas Kaliningrado sritis, atstovaujama Kaliningrado srities administracijos, atsiliepime į pareiškėjo Duke Investement Limited prašymą nurodo, jog pripažinus ir leidus vykdyti arbitražo teismo sprendimą bus pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta viešoji tvarka, kadangi 1997 m. lapkričio 18 d. kreditinis susitarimas, kurio pagrindu priimtas arbitražo teismo sprendimas, yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija atmeta šį atsakovo argumentą, kaip nepagrįstą, nes iš bylos medžiagos matyti, jog būtent dėl 1997 m. lapkričio 18 d. kreditinio susitarimo galiojimo atsakovas Kaliningrado sritis buvo inicijavęs procesą Rusijos Federacijoje, kur Kaliningrado srities arbitražo teismas 2005 m. sausio 20 d. nutarimu paliko ieškinį nenagrinėtą (t.2, b.l. 25-42), Tryliktasis arbitražo apeliacinis teismas 2005 m. birželio 23 d. nutarimu paliko pirmosios instancijos teismo nutarimą nepakeistą (t.2, b.l.60-78). Tokį patį sprendimą priėmė ir Federalinis Šiaurės vakarų apygardos arbitražinis teismas 2005 m. rugsėjo 23 d. nutarimu (t.2, b.l. 141-151). Taigi 1997 m. lapkričio 18 d. kreditavimo sutartis, kurios pagrindu Londono tarptautinio arbitražo teismas priėmė prašomą pripažinti sprendimą, nėra nuginčyta, todėl tebėra galiojanti.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo Kaliningrado srities, atstovaujamos Kaliningrado srities administracijos, teiginio, jog paskolą gavo Kaliningrado srities vystymo fondas, o ne Kaliningrado sritis, kadangi dėl šis klausimas buvo išspręstas Londono tarptautinio arbitražo teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimu, kur nurodyta, jog remiantis 1997 m. lapkričio 18 d. kreditavimo sutarties 4 dalimi, paskolą grąžinti įsipareigojo Kaliningrado sritis. Taigi būtent jos atžvilgiu buvo priimtas ir prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono tarptautinio arbitražo teismo 2004 m. spalio 1 d. sprendimas (t.1, b.l. 57, 239).
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atsakovo argumentą, jog Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrai, priimdami sprendimą, pažeidė Niujorko konvencijos 5 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą teisės būti išklausytam principą, nes spręsdamas arbitrų paskyrimo klausimą, nepasiūlė ieškovui kreiptis į Nuolatinio trečiųjų teismo Hagoje Generalinį sekretorių, dėl kompetetingo organo skyrimo, kad šis paskirtų antrąjį arbitrą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. spalio 9 d. pranešimas apie inicijuotą arbitražo procesą buvo įteiktas abiem atsakovams (t.1, b.l. 237). Londono tarptautinio arbitražo teismas 2003 m. lapkričio 19 d. pakartotinai priminė atsakovams teisę skirti arbitrą (t. 1, b.l.275), tačiau jokio atsakymo negavo. Tuomet ieškovo prašymu antruoju arbitru buvo paskirtas Andrew Berkeley. Londono tarptautinis arbitražo teismas 2004 m. spalio 1 d. sprendime konstatavo, jog šalys norėjo, kad LCIA veiktų kaip jų pasirinkta skiriančioji institucija ir jų ketinimas būtų akivaizdus generaliniam sekretoriui, jei ieškovas būtų prašęs jo paskirti arbitrą, ir nėra pagrindo manyti, jog rezultatai būtų kitokie. Arbitrai padarė išvadą, kad antrojo ir trečiojo arbitrų skyrimas buvo galiojantis (t.1, b.l.272-277). Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų skundę arbitražo sprendimą kompetetingoms institucijoms. Be to, Kaliningrado sritis savanoriškai sudarė arbitražinį susitarimą, aktyviai dalyvavo arbitražo procedūrų metu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad arbitražo teismas neišklausė atsakovo, arba kad egzistuoja kokie nors kiti Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio pirmojoje dalyje (Niujorko konvencijos V str. 1 d.) nustatyti atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrų 2004 m. spalio 1 d. sprendimą pagrindai. Teisėjų kolegija, spręsdama Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrų 2004 m. spalio 1 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimą, nenustatė ir Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo 40 straipsnio antrojoje dalyje bei Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje nustatytų atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo sprendimą pagrindų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrų 2004 m. spalio 1 d. sprendimą, nenustatyta.
Pareiškėjo Duke Investement Limited atstovas advokatas K.Švirinas teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Kaliningrado srities, atstovaujamos Kaliningrado srities administracijos, 142 600,64 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant prašymą dėl užsienio valstybės arbitražo institucijos sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.
CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antros šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Įstatymas imperatyviai nustato, kad išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pagal tris PVM sąskaitas-faktūras (2005 m. sausio 5 d. PVM sąskaita-faktūra ADG Nr.0000704, 2004 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra UUU Nr.143, 2005 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaita-faktūra UUU Nr.141) (t.2, b.l.165,166,168), buvo atlikti du mokėjimai, kurie patvirtinti išrašais iš advokatų profesinės bendrijos Baublys ir partneriai banko sąskaitos (2005 m. sausio 28 d. ir 2004 m. gruodžio 14 d.) (t.2, b.l.167,169). Iš minėtų dokumentų matyti, jog už teisinę pagalbą buvo sumokėta 142 600,64 Lt.
Pagal CPK 98 straipsnio antrąją dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas. Taigi, atsižvelgiant į pareiškimo dėl užsienio arbitražo institucijos sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti turinį ir pobūdį, šios bylos nagrinėjimo trukmę, procesinių dokumentų užsienyje įteikimo kaštus, būtinų specialiųjų žinių reikalingumą ir teisinės pagalbos kompleksiškumo laipsnį, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo atstovo prašoma priteisti 142 600,64 Lt bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcinga minėtiems faktoriams, todėl pareiškėjo atstovo prašoma priteisti suma mažintina ir iš atsakovo Kaliningrado srities, atstovaujamos Kaliningrado srities administracijos, priteistina 10 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, į šią sumą įskaitant ir išlaidas procesinių dokumentų vertimui (CPK 88 str. 1 d. 8 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 93 straipsnio pirma dalimi, 98 straipsnio pirma ir antra dalimis, 812, 813 straipsniais,
nutaria:
Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitrų 2004 m. spalio 1 d. sprendimą byloje pagal ieškovo Kipre registruotos įmonės Duke Investement Limited ieškinį atsakovams Kaliningrado sričiai, atstovaujamai Kaliningrado srities administracijos, ir Kaliningrado srities vystymo fondui dėl avansinio mokėjimo ir palūkanų išieškojimo.
Priteisti iš atsakovo Kaliningrado srities, atstovaujamos Kaliningrado srities administracijos, 10 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui Duke Investement Limited.