Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2009-08-11 sprendimu ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvo tuo, kad ieškovo į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina tarp šalių buvus sudarytą draudimo sutartį, kuri įsigaliojo ir galiojo eismo įvykio momentu. Dėl to sprendė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovei. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į atsakovės pateiktus asmens dokumentus, kuriose jos parašas nėra panašus į sutartyje esantį parašą (b.l. 53-56), bei į tai, kad ieškovui, kaip verslininkui, taikytini didesni rūpestingumo reikalavimai, teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti įrodymai nėra pakankami (CPK 202 str.) ir neįrodo, jog atsakovė buvo sudariusi draudimo sutartį su ieškovu, jog draudimo sutartis, jei ji ir būtų sudaryta, įsigaliojo pagal tuo metu galiojusį Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 str. 1 d. Be to, teismas pažymėjo, jog nesant draudimo sutarties originalo, iš atsakovės atimta galimybė įrodinėti savo atsikirtimus kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tame tarpe – skiriant ekspertizę parašo tapatumui nustatyti (b.l. 124-126).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas ir paskirtis – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių objektyvaus (realaus) egzistavimo, iš kurių ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ (draudikas) ieškinyje kildino savo regreso teisę ir dėl atsakovės A. B. būtent kaip transporto priemonės draudėjos pareigos atlyginti draudimo įmonei padarytus nuostolius, atsiradusius draudikui atlyginus draudimo apsaugos laikotarpiu atsakovei nuosavybės teise priklausančia transporto priemone trečiojo asmens turtui padarytą žalą, atsakovei pažeidus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. (toliau – TPVCAPDĮ, įstatymo Nr. IX-2041 redakcija, aktuali nuo 2004-05-01 iki 2007-06-10) nuostatas, t.y. laiku nesumokėjus įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą. Išnagrinėjusi bylą ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su kvestionuojama civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, su atsakovės pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimu ar neatsiradimu, įrodinėjimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, savo išvadas pagrindė tinkamais motyvais bei argumentais (CPK 185 str.). Apeliacinio skundo motyvai teisinių prielaidų panaikinti skundžiamo teismo sprendimo nesudaro.

Byloje nustatyta, kad 2005-06-27 Ispanijoje įvykusio eismo įvykio metu susidūrė automobiliai VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir FIAT PUNTO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakingu už šio įvykio kilimą buvo pripažintas automobilio VW GOLF vairuotojas A. P. (b.l. 10-20), kuris, pasak įrašų eismo įvykio protokole, pateikė draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini) 001245, galiojantį iki 2005-07-27, apdraustasis asmuo - A. B.. Apeliantas (draudikas) išmokėjo draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiajam asmeniui remdamasis draudimo sutartimi AYAS (duomenys neskelbtini), kurioje nurodytas kitoks, nei eismo įvykio protokole, draudimo apsaugos laikotarpis, t.y. nuo 2004-11-06 iki 2005-11-05 (sutarties kopija b.l.8, originalas, apelianto teigimu, neišlikęs), pagal šią sutartį išduotu draudimo liudijimu Nr. LT/AYA 1451615 (b.l. 9) bei specialiojo įstatymo (TPVCAPDĮ) pagrindu. Pažymėtina, jog tokio pobūdžio draudimo sutartis savo esme yra nuostolių draudimo sutartis, kuria siekiama sumažinti dėl prievolės atlyginti trečiajam nukentėjusiam asmeniui žalą atsiradusius neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai, kartu apsaugoti ir nukentėjusiojo turtinius interesus.

Iš bylos medžiagos duomenų analizės matyti, jog viso proceso pirmosios instancijos teisme metu esmine šalių įrodytina aplinkybe buvo fakto konstatavimas (jo paneigimas), ar jau minėtą 2004-10-26 Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią buvo išduotas draudimo liudijimas AYA Nr. (duomenys neskelbtini), sudarė atsakovė A. B., kadangi būtent ši aplinkybė sudaro prielaidas spręsti, ar atsakovė A. B. pripažintina draudėja, kuriai kiltų nesumokėtų draudimo įmokų už teikiamą pagal minėtą draudimo sutartį draudimo apsaugą pasekmės (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.). Tuo tarpu apeliaciniame skunde pagrindiniai ieškovo argumentai susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai identifikavo juridinį ieškinio pagrindą, nes ginčas tarp šalių, apelianto manymu, kilo ne dėl draudimo teisinių santykių buvimo, o dėl žalos atlyginimo.

Vadovaujantis rungimosi principu ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle (CPK 12 str., 178 str.), kiekviena šalis privalo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą, o įrodinėjamų aplinkybių apimtis turi atitikti ieškinio reikalavimų pobūdį. Todėl galiojantys proceso įstatymai įpareigoja asmenį, inicijuojantį bylos nagrinėjimą teisme, ieškinyje aiškiai įvardinti ieškinio dalyką (materialųjį teisinį reikalavimą, lot. petitum) ir faktinį ieškinio pagrindą (lot. causa petendi), t. y. aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Kartu įstatymų leidėjas suteikia ieškovui teisę rašytiniu pareiškimu iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ieškinio dalyką arba pagrindą pakeisti (CPK 13 str., 42 str., 111 str., 141 str.). Įstatymas nedraudžia ir vėlesnio ieškinio dalyko ar pagrindo keitimo tuo atveju, jeigu šitai tapo būtina vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 7 str.), tačiau bet kokiu atveju tai gali būti atliekama tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir tik laikantis tokių pareiškimų procesinės formos.

Įstatymų leidėjas skiria dvi atsakomybės rūšis – sutartinę ir deliktinę atsakomybę (CK 6.245 str. 2 d.). Pirmuoju atveju žala atlyginama neįvykdžius kurios nors sutartinės prievolės dėl savo ar trečiųjų asmenų, pasitelktų prievolei įvykdyti, kaltės (CK 6.256 str. 2 d., 6.257 str.). Nagrinėjamoje byloje apeliantas, pateikdamas ieškinį, savo reikalavimą atsakovei - priteisti iš jos patirtą žalą (nuostolius) - kildino tiesiogiai iš draudimo teisinių santykių, susaisčiusių abi šalis tarpusavio teisėmis bei pareigomis, buvimo bei grįsdamas jį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartimi ir TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. Faktinis reikalavimo pagrindas – laiku nesumokėtos dvi iš keturių draudimo įmokos. Šis sutartinės prievolės pažeidimas ir sudarė apeliantui teisinį pagrindą reikalauti iš draudėjos (atsakovės A. B.) grąžinti sumokėtą nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmoką. Minėta norma sako, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį apdraustai transporto priemonei padarius nuostolių [...], išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumas, išmokėtas trečiajam asmeniui atlyginant žalą. Iš bylos matyti, kad viso jos nagrinėjimo metu apeliantas (ieškovas) teikė argumentus ir įrodymus, iš esmės susijusius su ieškinyje nurodytu ieškinio pagrindu, kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė, t. y. ieškinyje nurodytas pagrindas bylos nagrinėjimo metu buvo detalizuojamas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde, nekeisdamas pirminio ieškinio dalyko – priteisti patirtą žalą (nuostolius), kurios atsiradimą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis įrodinėjo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties kopija (b.l. 8), kompiuteriniais duomenimis apie įmokų pagal sutartį mokėjimą (b.l. 36), bei draudimo brokerės liudytojos D. P. parodymais (b.l. 100-101), apeliantas jau tvirtina, jog atsakovės pareiga atlyginti padarytą žalą (nuostolius) kyla kaip padidinto pavojaus šaltinio savininkei (CK 6.270 str.). Taigi apeliaciniame skunde ieškovas savo reikalavimą atsakovei kildina jau ne iš draudimo sutarties, o iš delikto (antroji civilinės atsakomybės rūšis). Tai reiškia, kad apeliantas nurodo jau visiškai kitą jam priteistinos žalos (nuostolių) pagrindą bei, remdamasis pirmosios instancijos teisme į bylą pateiktais įrodymais, išdėsto iš esmės naujus argumentus (aplinkybes) jam pagrįsti, ką bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme imperatyviai draudžia proceso teisės normos (CPK 306 str. 2 d., 312 str.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacija yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo, o tik jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 str.). Tai lemia, kad apeliacinės instancijos teismas negali nustatinėti naujų bylos aplinkybių. Byloje esantys įrodymai, kuriais apeliantas grindžia savo argumentus, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytą juridinį ieškinio pagrindą, nesudaro prielaidų kitaip nei pirmosios instancijos teismas kvalifikuoti šalių ginčą.

Kita vertus, atsakomybei pagal CK 6.270 str. svarbu nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Automobilio savininkas gali įgyvendinti nuosavybės teisę valdydamas jam priklausantį turtą, juo naudodamasis ir disponuodamas (CK 4.37 str.). Valdymas, kaip daiktinė teisė, reiškia juridiškai turėti daiktą savo žinioje, daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Iš šios valdymo apibrėžties matyti, kad automobilio savininkas, įgyvendindamas valdymo teisę, gali veikti ir kaip automobilio valdytojas, t. y. asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims, taip pat gali sudaryti sandorius dėl savo turto ir įstatymo nustatyta tvarka leisti naudotis automobiliu kitiems asmenims.

Bylos medžiagos duomenimis, atsakovė A. B. 2004-08-04, t.y. dar iki minėtos civilinės atsakomybės draudimo sutarties AYAS 01 Nr.00365499 sudarymo (2004-10-26) su prašymu kreipėsi į Vilniaus VPK VP Eismo priežiūros tarnybą dėl jos vardu įregistruoto automobilio VW GOLF sulaikymo (b.l. 51,52), šiuo savo veiksmu iš esmės patvirtindama, kad minėtas automobilis ne jos valia yra valdomas kito asmens. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad atsakovė tokioje situacijoje, kai automobilis ne jo savininkės valia yra valdomas kito asmens ir apie neteisėtą jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės valdymą ji yra pranešusi teisėsaugos institucijoms, privalo jį drausti civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, juo labiau, šiuo atveju nėra prielaidų svarstyti apie TPVCAPDĮ 4 str. 3 d. įtvirtinto draudimo leisti naudotis neapdrausta transporto priemone kitiems asmenims pažeidimus. Teisėjų kolegijos nuomone, tokioje situacijoje, kai teisėto transporto priemonės valdymo netekimas yra išviešintas, pranešant apie tai teisėsaugos institucijai, transporto priemonės draudimas neapibrėžtam terminui, nes negalima prognozuoti kiek užtruktų valdymo pažeidimas, iš esmės prieštarautų protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Be to, atsakovės teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, jog tuo metu, kai automobilį jos sutikimu valdė A. D. (2003-2004 metais), ji automobilį draudė, o tai iš dalies patvirtina ir liudytojo A. D. paaiškinimai teisme (prieš penkerius metus automobilis buvęs draustas, tačiau kieno vardu ir kur, jis neprisimena (b.l. 100,102), nesudaro kolegijai pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog atsakovė visiškai nesirūpino jai priklausančios transporto priemonės likimu ar traktuoti jos elgesį kaip priešingą teisei neveikimą, sudariusį sąlygas žalos atlyginimo institutui pagal CK 6.263 str. nuostatas taikyti. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, esant nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms, vertinti apelianto reikalavimą atlyginti padarytą žalą (nuostolius) kaip kylantį ne iš draudimo sutarties, o iš delikto, t.y. kitaip identifikuoti juridinį ieškinio pagrindą, prielaidų neturėjo.

Kaip matyti, atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme metu, ginčydama ieškinio reikalavimo pagrįstumą, nuosekliai tvirtino nesudariusi minėtos 2004-10-26 civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutarties bei nemokėjusi jokių draudimo įmokų, pateikdama į bylą įrodymus – asmens dokumentus (anksčiau ir dabar galiojančio paso bei tapatybės kortelės originalus), kuriuose jos parašas akivaizdžiai nėra panašus į draudimo sutarties kopijoje esantį parašą (b.l. 8,53,54,55) bei minėtą VPK VP Eismo priežiūros tarnybos raštą, iš kurio matyti, jog draudimo sutarties sudarymo metu jos nuosavybės teise įregistruoto automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ji de facto nevaldė, kreipėsi į policiją dėl jo sugrąžinimo iš neteisėto valdymo (b.l. 51, 52). Apelianto į bylą pateikti įrodymai – minėta civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties kopija (b.l.81), kurioje esantis parašas vizualiai nėra panašus į atsakovės parašo originalą, kompiuterinės bazės duomenys (b.l.36, 82) bei UAB „Klorana“ ataskaitų ir pinigų priėmimo kvitai (b.l.105,107,109), iš kurių nėra galimybės nustatyti, kas ieškovės vardu mokėjo draudimo įmokas, kaip teisingai, pasinaudodamas įstatymo leidėjo jam suteikta diskrecijos teise, konstatavo pirmosios instancijos teismas (CPK 202 str.), nėra pakankami įrodymai pripažinti, jog minėtą 2004-10-26 civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartį pasirašė būtent atsakovė ar jos pavedimu įgaliotas asmuo. Todėl jai TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. pagrindu pareiga atlyginti draudikui padarytą žalą (nuostolius) nekyla, nes ji nėra sutartinės prievolės šalimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl draudimo sutarties įsigaliojimo pagal TPVCAPDĮ 9 str. 1 d., kuris numatė, kad draudimo sutartis įsigalioja sudarius draudimo sutartį ir sumokėjus draudimo įmoką už draudimo liudijime nurodytą laikotarpį, priešingai negu nurodo apeliantas, yra pakankamai aiški. Apelianto pateiktų dokumentų, kurie dėl jų turinio kilus šalių ginčui net nepriskirtini leistinų įrodymų kategorijai (CPK 114 str. 2 d.), kadangi Draudimo sutarties kopiją apelianto advokatas apeliacinės instancijos teisme pripažino patvirtinęs net nematęs originalo, nepakanka identifikuoti 2004-10-26 Draudimo sutartį pasirašiusio asmens tapatybės ar nustatyti, kas 2004-11-05 ir 2004-12-05 sumokėjo dvi draudimo įmokas. Todėl atsakovė negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir jai iš aptariamos sutarties kylančios teisės bei pareigos neatsiranda. Susiklosčiusioje situacijoje teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto skundo argumentą, jog atsakovei nepareiškus reikalavimo dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ši sutartis laikytina galiojančia ir sukeliančia pasekmes jos šalims.

Čia pažymėtina ir tai, kad apeliantui kaip draudimo verslu užsiimančiai įmonei taikomi didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai, kurie apima ir bendrąją draudiko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Byloje esantys duomenys aiškiai parodo, kad apeliantas, administruojantis ir kontroliuojantis draudimo sutarčių ir atsikaitymo sistemą, nebuvo tiek apdairus ir rūpestingas, kiek privalėtų šia veiklos rūšimi užsiimantis verslininkas, iki pareikšdamas ieškinį atsakovei net neišsaugojo būtinų tokiems ginčams spręsti originalų, todėl nagrinėjamu atveju jis turi prisiimti patirtos žalos (nuostolių) riziką.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra juridiškai reikšmingi bei neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Dėl argumento, esą ieškovas kaip Nacionalinio draudikų biuro narys net ir nesant sudarytos atitinkamos draudimo sutarties turėjęs išmokėti išmoką tuo atveju, jeigu į jį kreipiasi nukentėjęs asmuo, pasakytina, kad pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl šios aplinkybės dėl įstatymų leidėjo valia nustatytų apribojimų (CPK 306 str. 2 d.) nevertina ir apeliacinės instancijos teismas.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą, šį sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai teisinių prielaidų nesudaro.

Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 8,50 Lt (b.l.145) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str., 96 str.).

Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytais kriterijais, iš apelianto priteistinos dalis -1320 Lt- atsakovės turėtų (b.l. 152,153) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų, kurios pripažintinos pagrįstomis pagal Rekomendacijų 7 p., 8.11. p., 8.18 p., 9 p. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ 1320 (vieną tūkstantį trys šimtus dvidešimt) litų teisinės pagalbos išlaidų A. B. naudai.

Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ 8 (aštuonis) litus 50 centų pašto išlaidų valstybės naudai.