- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-10
- Bylos Nr.
- I-649-561/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-08537-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- O. V.
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Henriko Sadausko,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovėms Elinai Petrauskaitei ir Radvilei Bajelytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2016-05-25 sprendimą Nr. (15/5-9-8A-195) 10K-20780 (toliau – Sprendimas).
Paaiškino, kad Departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama įvažiuoti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo (toliau – Sąrašas). Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu, kadangi tarptautiniai bei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys vizų, išduotų Šengeno susitarimo valstybių, naudojimą nenustato apribojimų ieškant darbo šiose šalyse. Taip pat pagrindinis pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslas buvo turizmas. Ukrainos ambasada priima pareiškėjų, siekiančių gauti vizas, dokumentus iš tarpininkaujančios bendrovės „Vizų centras“. Tuo tarpu pareiškėjas kreipėsi per tarpininkaujančią įmonė „Vizų centras Nr. 1“ (toliau – Tarpininkas), kuri yra atsakinga už spaudų klastojimus pareiškėjo vizoje. Dėl minėtos įmonės veiksmų klastojant dokumentus yra pradėtas baudžiamasis procesas pagal O. V. pareiškimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjas nėra minėtų nusikalstamų veikų bendrininkas. Pareiškėjas į Šengeno ambasadas dėl vizos išdavimo asmeniškai nesikreipė. Visada buvo naudojamasi tarpininkų paslaugomis, kas nėra draudžiama teisės aktais.
Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas suteikė tarpininkui diskrecinius įgaliojimus. Įgaliojimai atlikti neteisėtus veiksmus negali būti suteikti, kadangi tarpininkų veiksmai yra ribojami teisės aktais. Įgaliojantis asmuo negali priimti atsakomybės už neteisėtus įgaliotinio veiksmus. Pareiškėjas pateikė Tarpininkui visus vizos išdavimui reikalingus dokumentus.
Departamentas neištyrė visų pažeidimo konstatavimui svarbių aplinkybių ir įrodymų, neatsižvelgė į atsakomybę švelninančias aplinkybes: į tai, kad vizų rėžimo pažeidimų pareiškėjas nepadarė; kad nėra įrodyta, jog spaudus suklastojo paso savininkas, turėdamas tikslą, kuris keltų grėsmę Lietuvos saugumui. Skiriant sankciją, nebuvo nustatyta teisės pažeidimo subjektyviųjų požymių (kaltės, motyvo, tikslo). Be to, Departamentas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę netaikyti sankcijos, jeigu užsienietis laisva valia grįžo į valstybę, kurioje turi teisę gyventi.
Pareiškėjas neturėjo galimybės dalyvauti Tarpininko vykdytose procedūrose, negalėjo prisidėti prie dokumentų klastojimo, kadangi visus reikiamus dokumentus teikė ir gavo paštu. Atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės, o rėmėsi tik prielaidomis, ignoruodamas pareiškėjo pateiktus įrodymus. Taip buvo nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos principo.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas išbraukti jį iš Sąrašo buvo išnagrinėtas vadovaujantis Įstatymu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka).
Gavęs užsieniečio prašymą išbraukti jo duomenis iš Sąrašo, Departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu. Priimant sprendimą dėl užsieniečio išbraukimo iš Sąrašo arba draudimo atvykti laikotarpio sutrumpinimo atsižvelgiama į prašyme nurodytas išbraukimo priežastis ir motyvus, į uždraudimo atvykti motyvus, kitas aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka. Ginčijamo rašto turinys patvirtina, kad Departamentas atsižvelgė į visus nurodytus kriterijus ir susijusias aplinkybes. Priimant sprendimą buvo atsižvelgiama į Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – Vilniaus rinktinė) 2016-05-03 rašte pateiktą vertinimą ir siūlymą neišbraukti pareiškėjo duomenų iš Sąrašo.
Šalies argumentai
Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjui vizos buvo išduotos tik turizmo tikslais, tačiau pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad norėjo atvykti kaip turistas ir ieškoti darbo Šengeno šalyse. Be to, pareiškėjas nesirūpino dokumentų pateikimu vizai gauti, o kreipėsi į tarpininkavimo paslaugas teikiančią agentūrą. Kadangi pareiškėjas ne pirmą kartą kreipėsi dėl vizos gavimo, jis turėjo žinoti vizos išdavimo sąlygas, tačiau neatsakingai pasitikėjo Tarpininko diskrecijos teise. Sulaikytas pareiškėjas nurodė, kad gavo vizą su uždėtais antspaudais. Pareiškėjas neginčijo, kad minėti spaudai neatitinka jo sienų kirtimo istorijos, tačiau teikdamas prašymą keitė savo parodymus, tvirtindamas, kad atsiimant pasą iš Tarpininko, vizos tikrumas jam nesukėlė abejonių, o į kitus puslapius nežiūrėjo. Tokie prieštaringi parodymai vertintini kaip siekis paneigti savo kaltę. Atsakomybė už tinkamą naudojimąsi viza ir pasu tenka ne Tarpininkui, o pareiškėjui.
Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir nustatytus faktus, galima teigti, kad užsieniečio tikrieji vykimo į Šengeno erdvę tikslai buvo ne tie, kurie buvo deklaruoti kreipiantis dėl turistinės Šengeno vizos išdavimo. Pareiškėjas taip pat nesilaikė kreipimęsi dėl vizos nurodyto maršruto, t. y. pirma kirto ne Lietuvos Respublikos, o Lenkijos Respublikos, sieną.
Todėl galima daryti prielaidą, kad pareiškėjui reikėjo suklastotų Lietuvos sienos kirtimo spaudų tam, kad galėtų pagrįsti legalų buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl Šengeno vizos būtent į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas, konstatuotina, kad pagrindinė valstybė, į kurią pareiškėjas turėjo vykti, buvo Lietuvos Respublika ir į Šengeno erdvę pareiškėjas turėjo atvykti būtent per Lietuvos Respublikos išorės sieną.
Patikrinus informaciją apie pareiškėjo sienos kirtimus Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Šengeno zoną niekada nebuvo atvykęs per Lietuvos Respublikos sieną, o visi surinkti duomenys patvirtina, kad, gavęs Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą, į Šengeno erdvę pareiškėjas atvyko per Lenkijos Respublikos išorės sieną. Visi pareiškėjo paaiškinimai taip pat liudija apie tai, kad pagrindinė valstybė, į kurią jis ketino vykti, buvo Lenkijos Respublika, o ne Lietuvos Respublika. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad pats pareiškėjas buvo suinteresuotas dėl Lietuvos Respublikos sienos kirtimo spaudų suklastojimo, siekiant pateisinti išduotos Lietuvos Respublikos Šengeno vizos gavimo pagrindą.
Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra administracinė procedūra, taikoma vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, tai nėra administracinių teisės pažeidimų byla. Pareiškėjui viza buvo panaikinta dėl jos rėžimo pažeidimo, t. y. turistinė viza buvo naudojama darbo paieškoms, joje buvo suklastoti spaudai. Taigi, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai neatitiko vizos išdavimo sąlygų. Lietuvos Respublikos praktika, kai nacionaliniai perspėjimai įvedami į Šengeno informacinę sistemą, pripažįstama kaip gerosios praktikos pavyzdys ir skatinama Europos Komisijos. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas maksimalus draudimo atvykti terminas (5 metai), todėl pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-05-25 sprendimo Nr. (15/5-9-8A-195) 10K-20780 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2015-11-01 pareiškėjas buvo sulaikytas išvykstant iš Lietuvos Respublikos teritorijos, įtarus, kad pateiktame pase bei vizoje Nr. 002100845 (galiojusi nuo 2015-03-07 iki 2015-09-06) suklastoti Vilniaus oro uosto išvykimo ir atvykimo spaudai (b. l. 82). Pareiškėjas taip pat pateikė vizą Nr. 002223063 (galiojusią nuo 2015-09-07 iki 2016-03-06). Atsižvelgiant į nustatytą spaudų klastojimą, į tai, kad abi vizos buvo išduotos turizmo tikslais ir į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis siekė atvykti į Lietuvos Respubliką kaip turistas ir ieškoti darbo Šengeno valstybėse, buvo padaryta išvada, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima. 2015-11-01 sprendimu Nr. 201-55 (b. l. 117) viza Nr. 002223063 buvo panaikinta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo įpareigotas per 7 dienas grįžti į Ukrainą (b. l. 83).
Vilniaus rinktinė pateikė Departamentui 2015-11-09 teikimą dėl užsieniečio įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą Nr. (21/20)-12-4991 (b. l. 80–81). Vilniaus rinktinė atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis gavo vizą su uždėtais antspaudais. Nustačiusi, kad antspaudai yra suklastoti, t. y. neatitiko nustatyto pavyzdžio, kontrolinio skaičiaus, spaudos būdų (b. l. 85), Vilniaus rinktinė nutarė prašyti Departamentą įtraukti pareiškėją į Sąrašą trejiems metams, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Departamentas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, 2015-11-19 sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-693 nusprendė uždrausti Ukrainos piliečiui O. V. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-11-19, įrašyti jo asmens duomenis į Sąrašą (b. l. 11–13) ir vadovaujantis 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS II).
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą (Departamente gautas 2016-04-21) (toliau – Prašymas) pašalinti jo duomenis iš Sąrašo ir iš SIS II (b. l. 96–98). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad apie Tarpininko atliktus spaudų klastojimus nežinojo, pateiktos vizos tikrumas jam nekėlė abejonių, o į kitus puslapius neatkreipė dėmesio. Akcentavo, kad pažeidimas buvo netyčinis. Dėl minėto prašymo Departamentas 2016-04-25 raštu Nr. (15/5-9) 10K-16534 (b. l. 141) kreipėsi į Vilniaus rinktinę su prašymu pateikti savo nuomonę. Vilniaus rinktinė 2016-05-03 raštu Nr. (21/20)-12-1927 (b. l. 142–144) pasiūlė netenkinti pareiškėjo prašymo. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme nurodė, jog norėjo atvykti į Lietuvos Respubliką kaip turistas bei turėjo tikslą ieškoti darbo Šengeno šalyse, nors jam buvo išduota viza tik turizmo tikslais. Pareiškėjo veiksmai kreipiantis į Tarpininką ir pasitikėjus jo diskrecijos teisėmis įvertinti kaip neatsakingi. Atsižvelgęs į Vilniaus rinktinės nuomonę, Departamentas priėmė 2016-05-25 Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 36–38).
Užsieniečio įtraukimą į Sąrašą reglamentuoja Įstatymo 133 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba sprendžiant dėl duomenų apie užsienietį išbraukimo iš Sąrašo, įtvirtinti Tvarkoje. Minėto teisės akto 2 punkte (2015-08-11 įsakymo Nr. 3K-60 redakcija) nustatyta, kad Tvarka taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu, taip pat priimant sprendimą sutrumpinti draudimo užsieniečiui atvykti, nustatyto pagal vieną iš šių pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti minėto straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu, atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 2² dalį.
Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant Tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vertinami duomenys, nurodyti Departamentui pateiktuose arba Departamento gautuose dokumentuose atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas, taip pat Departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.
Tvarkos 49 punkte įtvirtinta, kad priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti, nustatytą pagal vieną iš Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytų pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme nurodytą priežastį ir motyvus, taip pat kitas nurodytas aplinkybes (49.1. papunktis); draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti (49.2. papunktis); valstybės institucijos ar įstaigos, Departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir/ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą (49.3. papunktis); aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka (49.4. papunktis).
Tvarkos II skyriaus pirmame skirsnyje įtvirtintas kriterijų sąrašas, kuriuo vadovaujamasi priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Tvarkos 8 punkte nustatyta, kad, sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.1. punktas); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (8.2. papunktis); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.3.1. papunktis) bei ar užsienietis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos (8.3.2). Taigi, vertinant sprendimo nesutrumpinti draudimo atvykti laikotarpio, pagrįstumą, būtina atsižvelgti ir į kriterijus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Aukščiau nurodyti teisės aktai įtvirtinta kriterijus, kuriais turi vadovautis Departamentas, įgyvendindamas savo diskreciją sutrumpinti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Minėta diskrecija įgyvendinama vykdant administracinę procedūrą, reglamentuojamą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų specialiųjų teisės aktų. Sprendimui taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti aiškumo, objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimai. Minėta procedūra nėra susijusi su administraciniu teisės pažeidimu ar už jį paskirtos sankcijos pagrįstumu. Todėl, vertinant skundžiamo Sprendimo teisėtumą, būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, o Viešojo administravimo įstatymo, kitų bendrųjų viešąjį administravimą reglamentuojančių teisės aktų ir specialiųjų užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir jose įtvirtintais reikalavimais tokio pobūdžio administraciniam aktui.
Kaip jau buvo minėta, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Departamento 2015-11-19 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-693, kuriuo buvo uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-11-19. Todėl vertinant skundžiamo Sprendimo pagrįstumą, minėtame 2015-11-19 sprendime nurodyti uždraudimo atvykti motyvai vertinti tik kaip galimas pagrindas sutrumpinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Šalies argumentai
Nagrinėjamu atveju, Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, atsižvelgęs, be kita ko, ir į aplinkybę, jog pareiškėjas pažeidė vizų rėžimą, t. y. prašyme pateikti vizą nurodė tikslą – turizmas, o ją faktiškai naudojo ir darbo paieškoms Šengeno šalyse. Pareiškėjas skunde teismui bei Prašyme Departamentui neginčijo šios aplinkybės, tačiau laikėsi pozicijos, kad teisės aktai nedraudžia užsieniečiams ieškoti darbo Šengeno šalyse turint turistinę vizą.
Nagrinėjamu atveju svarbi 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), 34 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas įvardino vieną iš nesąžiningo vizos gavimo būdo pavyzdžių – suteikiant melagingą informaciją vizą išduodančios valstybės narės kompetentingoms institucijoms apie tikrąjį kelionės tikslą, gautas vizas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012-04-10 sprendimo Nr. C-83/12 48 punktas). Be to, Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Iš pateikto reglamentavimo ir išaiškinimų matyti, kad siekiant gauti vizą būtina nurodyti kelionės tikslą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl vizos išdavimo. Taigi, siekiantis gauti vizą asmuo privalo nurodyti savo tikrąjį kelionės tikslą, o šio tikslo nepaisymas gavus vizą laikytinas vizos išdavimo sąlygų pažeidimu. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis, naudodamasis turistinę vizą darbo Šengeno valstybėse paieškoms, nepažeidė vizų išdavimą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.
Skunde teismui bei Prašyme pareiškėjas argumentavo, kad, siekdamas gauti vizą, naudojosi tarpininkavimo paslaugas teikiančio juridinio asmens paslaugomis ir nežinojo apie padarytus spaudų klastojimus. Todėl pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad neturėtų būti laikomas atsakingu už minėtos įmonės neteisėtus veiksmus. Teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyto tarpininko „Vizų centras Nr. 1“ veiksmai negali pašalinti pareiškėjo atsakomybės už naudojimąsi viza su suklastotais spaudais. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad vizos tikrumas jam nesukėlė abejonių, o į kitus puslapius, kuriuose buvo uždėti suklastoti antspaudai, jis neatkreipė dėmesio. Teismo vertinimu, pareiškėjas, kaip atsakingas ir suinteresuotas Tarpininko klientas, turėjo pasidomėti suteiktų paslaugų, galinčių turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, kokybe. Pažymėtina, kad LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su užsieniečių teisių įgyvendinimu per tarpininkaujančias įmones, nurodė, jog perkėlus atsakomybę dokumentus rengusiam asmeniui, bet kokio administracinio sprendimo priėmimas būtų labai apsunkintas, nes administravimo subjektas negalėtų spręsti dėl realios administracinio sprendimo ar paslaugos gavimo besikreipiančio asmens valios. Pažymėjo, kad užsienietis turi galimybę kontroliuoti tarpininko darbų atlikimą, todėl nepriimtina jo pozicija perkelti atsakomybę dokumentus rengusiai bendrovei (LVAT 2015-09-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015). Pažymėtina, kad aplinkybė, jog dokumentai buvo gauti paštu, negalėjo užkirsti kelio pareiškėjui reikšti pretenzijas Tarpininkui dėl jo paslaugų kokybės. Todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog tik Tarpininkas yra atsakingas už klastotų spaudų atsiradimą pareiškėjo vizoje ir iš to kilusias pasekmes.
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino visų svarbių aplinkybių, nepagrindė jo kaltės, tikslo, motyvo. Kaip jau buvo minėta, Sprendimas dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio sumažinimo, turi būti priimamas atsižvelgiant į aukščiau minėtus Tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Taigi, specialūs teisės aktai numato detalius tokio pobūdžio sprendimo pagrįstumo reikalavimus.
Departamentas Sprendime įvertino pareiškėjo Prašyme nurodytus argumentus, kuriais pareiškėjas neigia savo kaltę dėl neteisėtų Tarpininko veiksmų ir konstatavo, kad šios aplinkybės neatleidžia nuo pareigos atidžiai rūpintis vizos gavimu. Kaip jau buvo minėta, teismas sutinka su tokiomis Departamento išvadomis. Taip pat Departamentas tinkamai atsižvelgė į priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vertintas aplinkybes, jog pareiškėjo vizoje buvo suklastoti spaudai, į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis ketino ieškoti darbo Šengeno valstybėse, į tai, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo šeimyninių, ekonominių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas Sprendime išaiškino pareiškėjui įspėjimo atšaukimo iš SIS II tvarką. Pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostata, jog šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti netaikomos užsieniečiui, jeigu jis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turėjo teisę vykti, neteko galios nuo 2015-03-01 (2014-12-09 įstatymas Nr. XII-1396). Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus Tvarkoje nurodytus kriterijus, buvo pagrįstas teisės aktų normomis, todėl yra pagrįstas, motyvuotas ir atitinkantis teisės aktų reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, Įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo O. V. (O. V.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.