Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo skundas, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtu, dėl kitos dalies reikalavimų- skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo.

Pareiškėjas taip pat jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam tinkamų gydymo paslaugų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 105 straipsnio 1 punktą teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundą apimtimi dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta (b. l. 25-29, 87), kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2016-01-12 iki 2016-01-26 psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 7, nuo 2016-03-15 iki 2016-03-15 vidaus ligų (bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19, nuo 2016-03-16 iki 2016-03-22 baudos izoliatoriaus kameroje, nuo 2016-07-01 iki 2016-07-05 psichiatrijos skyriaus 3 kamerų tipo palatoje.

Kameros- palatos Nr. 7 plotas 15,51 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,585 kv. m ploto.

Kameros- palatos Nr. 19 plotas 7,19 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,39 kv. m ploto.

Kameros- palatos Nr. 3 plotas 9,56 kv. m, joje įrengta 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,78 kv. m ploto.

Baudos izoliatoriaus kameros plotas 6,23 kv. m, joje įrengta viena dviejų aukštų lova. Atsakovas nurodė, jog baudos izoliatoriuje buvo uždaroma po vieną asmenį.

Byloje nėra duomenų, apie kartu su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu laikytų asmenų skaičių minėtose palatose, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas. Pareiškėjui 15 parų trūko 2,515 kv. m, 1 parą trūko 2,71 kv. m ir 5 paras trūko 0,32 kv. m gyvenamojo ploto. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog baudos izoliatoriaus kameroje jam teko gyventi kartu su dar vienu nuteistuoju, tačiau atsakovas nurodė, jog baudos izoliatoriaus palatoje apgyvendinamas tik vienas nuteistasis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose bei atsakovo argumentais, jog baudos izoliatoriuje buvo laikomas vienas nuteistasis. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad baudos izoliatoriaus palatoje buvo laikoma du nuteistieji (pvz., neišvardijo, kokie tiksliai asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vadovaujamasi atsakovo duomenimis dėl baudos izoliatoriuje esančių asmenų skaičiaus.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad palatoje buvo netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, trūko ventiliacijos, buvo drėgna, šalta, kėlė pretenzijas dėl netinkamo tualeto įrengimo, nurodydamas, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, todėl nebuvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas. Taip pat nurodė, jog nebuvo lentynėlės daiktams susidėti bei veidrodžio.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Jame nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento bei naktinio apšvietimo dydžio ši higienos norma nereglamentuoja.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.

Atsakovas nurodė, jog patalpos ventiliuojamos per langus bei kiekvienoje kamerų tipo palatoje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą palatoje. Tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Byloje nėra vėdinimo netinkamumą ginčo laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl ventiliacijos palatoje nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų palatų Nr. 7, 19, 3 ir baudos izoliatoriaus apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas buvo netinkamai atskirtas nuo likusios kameros, tačiau atsakovas atsiliepime akcentavo, kad palatose sanitarinio mazgo sienelės nuo likusio kameros ploto atitvertos ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu LAVL kamerose, galėjo būti pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Darytina išvada, kad pareiškėjas tualete galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos atsakovo nuotraukos (b. l. 88-98).

Atsakovo atstovas duomenų apie veidrodžio ir spintelės įrengimą sanitariniame mazge į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė, todėl jie lieka nepaneigti.

Pareiškėjas akcentuoja, jog LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas žalą sieja su tuo, jog duše nebuvo pertvarų ir taip nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi pacientų naudojimosi dušu tvarką bei naudojimusi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę (b. l. 34-37). Taigi, teisės pareiškėjui kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas.